Kad ir kaip man patiktų Ubuntu, šįkart aš šia OS šiek tiek nusivyliau. O buvo taip…

Vienas mano kolega nusipirko naują kompiuterį ir įsidėjo pas save bevielio tinklo plokštę, nes su laidais pas jį namuose – problematiška. Ir ta plokštė jam ant Windows 7 veikė kažkaip keistai – viską pagauna, pradžioje greitis būna normalus, o paskui krenta taip, kad jau kažką atsisiųst būna nebeįmanoma. Kaip išaiškėjo, tai čia būtent su Win7 ir ta plokšte taip vyksta.

Pažiūrėjo žmogus internete, kur aiškino, kad kitos sistemos, įskaitant Linux, šitoj vietoj veikia tvarkingai. Taigi, nutarė pabandyt. Aš kaip visada patariau Ubuntu ir dar padėjau įdiegt. O čia ir prasidėjo “linsmybės”…

Ta plokštė veikė – pagavo visus aplinkui esančius WiFi tinklus, bet… Norint prisijungti prie savo namų tinklo, reikėjo įvest WPA/WPA2 slaptažodį. Tai savaime suprantama – tinklas užkoduotas. Pirmas nemalonus dalykas, kuris išlindo – routerio sugeneruotas slaptažodis tiesiog netilpo į įvedimo laukelį – vieną simbolį nukirpdavo. Teko persikrauti į Win, prisijungti prei routerio ir sumažinti slaptažodį vienu simboliu (būtent tiek ir netilpo). Dabar tilpo visas slaptažodis, bet kažkodėl mygtukas “connect” buvo neaktyvus. Pasirodo, reikėjo dar kelis simbolius nutrint, kad jis taptų aktyvus (galiausiai išėjo kažkur 62 simboliai). Vėl slaptažodį sumažinom. Jau viskas tilpo, leido spausti “connect”, bet niekaip nepavyko prisijungti. Bandė jungtis, bet po kurio laiko vėl paprašė to pačio slaptažodžio. Ir taip vėl ir vėl… Nieko gero nesulaukiau, palikau kolegą ikimo valiai – kreiptis į visagalį google.

Kitą diena sužinojau, kad taip ir nepavyko jam prisijungt. Kiek ieškojo, naudingos informacijos nerado. O jei kažkas ir buvo, tai vos ne pačiam tvarkykles reikia pasirašyt, kad viskas veiktų tvarkingai. O kažko kito įdiegt juk neįmanoma – tam reikia to pačio tinklo, kurio nėra.

Tokie dalykai ir atbaido žmones. Kodėl įdiegus OS dar reikia kankintis su tokiu elementariu dalyku kaip belaidis tinklas? Kodėl tai negali veikt paprastai, kad ir kaip toj pačioj windozėj? Žinoma, pats išsprendęs problemą tapsi labiau patyręs ir žinosi kas kur ir kaip. Bet ar paprastam žmogui turi reikėt rašyt komandas, skriptus, kad kažkas veiktų? Eiliniam vartotojui, norinčiam pereiti prie Linux, to neturi reikėt. Viskas turi būt click’n'drag’n'drop. O taip nėra…

Šis ruduo kompiuteristams dosnus. Pirmoji Apple pristatė savo OS naują versiją, po kažkurio laiko ir Microsoft paleido savo “best ever” Windows. O štai vakar – Ubuntu. Žinoma, paskutinis įvykis ne tokio didelio atgarsio sulaukė, kaip pirmieji. Dėl akivaizdžių priežasčių: MACOS X bei Windows naujas versijas pateikia tikrai ne taip ir dažnai, o Ubuntu – kas pusmetį. Taip pat ir vartotojų skaičius daro savo. Bet tai vistiek smagus ir svarbus įvykis.

Tai štai – vakar visą dieną laukiau, kada gi pagaliau galėsiu parsisiurbt savo mėgiamos sistemos ISO failą, kadangi norėjau ne atnaujint sistemą, bet naujai įsidiegt. Į darbo pabaigą galimybė jau atsirado, bet ne iš Lietuvos. Pradėjau siųstis ir pamačiau, kad nespėsiu, todėl atidėjau tą dalyką namams.

Grįžau apie 21 val. (lindyhopas man ketvirtadieniais). Kadangi jau buvo galimybė parsisiųst ir iš Lietuviško serverio, tai užtruko gal 3 minutes. Išsikepiau CD (kažkodėl USB raktas neveikė ), perkroviau kompą…

Kažkaip labai ilgai krovėsi Live CD. Kai pagaliau viskas pasileido, pradėjau instaliavimą. Standartiniai klausimai (kalba, laiko juosta, klaviatūros išdėstymas, vartotojo vardas, slaptažodis), šiek tiek rankom padirbėjau su particijom (kažkaip viso disko naudot nesinori – ten kitokių duomenų yra). Ir kol diegiami failai, panaršiau internete (o ką daugiau veikt?). Po kokių 20 minučių jau pasiūlė perkraut kompiuterį, jei noriu. O aš norėjau, todėl taip ir padariau.

GRUB’as atrodo kažkaip kitaip – gal šriftai kitokie. Pirmas OS paleidimas truko gal 40 sekundžių, kol pamačiau prisijungimo langą. Po to dar apie 10 sekundžių, kol pasikrovė visa aplinka. Kažkaip lyg ir greičiau buvo žadama…

Keista… Jokio garso. Pasirodo – garsas pagal nutylėjimą visiškai nutildytas. Ištaisau šitą nesusipratimą. Greit atsiranda pranešimas, kad yra “non free drivers” mano vaizdo plokštei. Aišku, kad instaliuoju – kaip aš be vaizdo draiverių visus “eye candy” pasidarysiu? Po to paprašo perkraut kompą. Šįkart iki login’o užsikrauna kažkur per pusę minutės. Jau geriau…

Daug pasikeitimų, palyginus su prieš tai buvusia versija. nematau. Pagrindinė tema kiek pasikeitė. Įdiegtas pašto ir pokalbių programas galima pasileist ne tik iš programų meniu, bet ir iš “tray’aus” šalia laikrodžio. Gal ir nieko idėja. Wallpaper’ių pasirinkimas žymiai didesnis. Vietoj anksčiau buvusių 3-ų dabar jų tikrai virš 10. Vis šis tas.

Pamėginau paleist Ubuntu One. Pasileido, pasiūlė prisijungt. Viskas tvarkoj. Bet kažkodėl davė pranešimą, kad kažkokie “feature’ai” nesuderinami, nes gali būt, kad mano kliento versija labai nauja. Na, ok – palauksiu- gal pasitvarkys.

Ubuntu Software Center veikia neblogai – pasirenki programą, aprašymą paskaitai, pasirenki intsaliuot, ir jau turi. Pasirenki išrtint – ir jau nebėra. Žinoma, ne visas programas rasi, kurių galbūt gali prireikt (pvz kokį skype vistiek reikės instaliuot atskirai), bet ten jų tikrai nemažai. Na, šiaip tai anksčiau buvo Add/Remove programs, kuris atlikdavo tą pačia funkciją, bet dabar tai tiesiog įgyvendinta gražiau.

Paleidau grot mp3 failą, pasiūlė susirast kodekus. Sutikau. Susirado, įdiegė, groja. Su video irgi panašiai.

Buvau pasidarę Firefox bei Evolution profilių kopijas, tai jas atstačiau – ir turiu visus laiškus bei naršymo istoriją. Žinoma, tik paskui pagalvojau, kad galėjau laiškus eksportuot, o paskui importuot, bet jau buvo per vėlu

Dar šį bei tą suinstaliavau (Gnome-Do, keletą papildomų temų, dar kažką). O jau ir miegot beveik laikas. Pažiūrėjau vieną seriją Justice League Unlimited ir išjungiau. Paspaudžiau shut down, ir jau po 5 sekundžių kompas buvo išjungtas. O vat tai sužavėjo

Tokie pirmieji įspūdžiai apie naują Ubuntu. Dabar laukia kitas etapas – prisimint, ko man reikia, ir ko aš noriu. Visada smagu naujai įdiegtą OS savaip konfigūruot – visada gaunasi kažkaip kitaip

Daugelis iki šiol kalba, kad su Linux neįmanoma kurti muzikos ar redaguoti video failų. Dėl video – nesu 100% garantuotas, bet vat kad muziką kurt galima, tai faktas.

Turiu aš tokią programą LMMS, kuri yra Lietuvoje pakankamai populiarios programos FL Studio atviro kodo analogas. Gaila, žinoma, kad dar tik 0.4.4 versija išleista, taigi – dar yra bug’ų. Bet kažką sukurt pilnai užtenka. Juo labiau – juk nebūtina su LMMS sukurt visą kūrinį. Tiesiog pasidaryt semplus, o paskui į pagalbą galima pasitelkt jau sunkesnę artileriją – Ardour. Pastaroji neturi MIDI palaikymo (tikiuosi, kol kas), todėl tai šiek tiek stabdo kurybinį prodesą.

Tai štai – pagaliau prisėdau šiek tiek, ir gavau tokį rezultatą.

Ne super, bet čia tik beta versija. Garsams naudojau zynaddsubfx garsų sintezatorių. O semplus apdirbau keletu LADSPA plugin’ų.

Ir dar – savo kūrybą apsaugau CreativeCommons licencija, pagal kurią šį kūrinį galima ir transliuot, ir redaguot. Nes kaip jau minėjau – esu atviro kodo šalininkas visur.

Cosmic 1 is licensed under a Creative Commons Attribution 3.0 Unported License.

Jau rašiau, kokias programas turiu Windows sistemoje, su kuria dirbu. Reikia dabar paminėt ir tai, be ko man Ubuntu atrodo nepilnavertis.

CompizConfig Settings manager – šio įrankio pagalba pas mane dabar “wobbly” langai, 3D kubas vaikščiojimui tarp desktop’ų ir daug kitų malonių smulkmenų. Beje – geriausiai pasisekė tiems, kas turi NVIDIA vaizdo plokštes – jų geresnis palaikymas nei kitų…

Emerald Theme Manager – Emerald temos pakeičia pačių langų išvaizdą – mygtukus, spalvas (kai kurios), padaro langus permatomus.

GnomeDo – įrankis programoms paleisti, failams, muzikai ieškoti, ir dar daug kam – visko neišmėginau – nėra poreikio

Avant Window Navigator – taip pat programų paleidimo įrankis. Panašus kaip koks RocketDock. Ne vien ten programas galima paleidinėt – yra plugin’ų, kurie daro dar ką nors kitą. Dabar aš jį naudoju tik ieškodamas atidarytų programų langų bei dar pasilikęs keletą applet’ų – ekrano nuotraukos keitimas, mini grotuvas, oro prognozė. O visa kita paleidinėju per GnomeDo.

Wine – kaip gi be šio dalyko aš žaidimus žaisiu? Jau tikrai neblogai susitvarko su daugeliu windows programų.

Ubuntu Tweak – dar paprastesnis įrankis Ubuntu konfigūracijai, programų diegimui ir kitiems dalykams.

Skype – vat namie tai aš naudoju būtent šią pokalbių programą.

CDEmu – nors Linux’e ir šiaip galima ISO failus primontuot kaip CD, bet kartais tenka susidurt su failais, kurie yra kitokio formato. Kitaip sakant, šita programa – Daemon Tools analogas.

Rhythmbox – muzikos grotuvas. Ką galiu pasakyt – yra įdėtas jau instaliavus OS, tai kodėl nenaudot? Juo labiau – visai neblogas.

Yra kelios programos, kurias naudoju ir Windows ir Ubuntu – Firefox, VLC, Pidgin.

Apie garso apdorojimo programas šįkart gal nerašysiu – manau atskiro įrašo reikia…

Nelabai smulkiai šįkart aprašiau, bet pasireiškė viena mano savybė – tingėjau

Kadangi šiandien (2009.04.23) išėjo nauja Ubuntu versija 9.04 (Jaunty Jackalope), o ne paslaptis, kad aš aktyviai naudoju šia OS, tai nutarau pasidalinti smulkmenomis, kurios man patinka šioje sistemoje.

Aišku, gal tai labiau grafinės aplinkos “navarotai”, bet vistiek. Manau, kai kam reikia ir pačios OS resursų.

Taigi, smulkmenos…

Norint paklausyt audio failą – visai nebūtina jo atidaryt su kokia programa. Na, bent jau jei reikia pradžios. Pakanka tiesiog užvesti pelę ant failo, ir jis po kelių sekundžių pradeda grot. Tik tam dalykui yra šioks toks niuansas – grojami tik tie failai, kuriems yra kodekai, o Ubuntu pradžioje turi tik ogg ir, jei neklystu, wav palaikymą. Tačiau tai nėra didelė problema – kodekus parsisiųst galima labai lengvai ir neskausmingai Netgi patys Totem ir Rhythmbox (default’iniai grotuvai) pirmą kartą paleidus, siūlo įsidiegt įvairių formatų palaikymą. O įsidiegus tuos plugin’us, ir pati OS jau susidoroja su tais formatais.

Sekanti smulkmena – video failų “thumbnail’ai”. Windows XP tai ten būna pavaizduotas pirmas (ar bent jau kažkuris iš pirmų kadrų). Ir jis dažniausiai būna juodas. O štai Ubuntu pateikia kadrą iš video vidurio. Žinoma, tas vienas kadras niekur nesuteikia daug informacijos, bet man maloniau matyt savo “videos” kataloge ne krūvą juodų kvadratėlių, bet kažkokius malonesnius vaizdelius.

Toliau… Failų apdorojimas. Kadangi failų plėtiniai Linux sistemose yra labiau vartotojui, kad gaudytųsi, tai net ir pakeitus “video.avi” į “video.bum”, vistiek paleidus atsidarys video grotuvas. Kitaip sakant – programos prisiriša ne prie plėtinių, kaip Windows, bet prie pačio failo tipo. Manau, tai visai neblogai. Įdomus dalykas – kai dar OpenOffice.org nepalaikė docx formato, jį atidarinėdavo su archyvatoriumi. Reiškia, tas docx nėra toks sudėtingas. Dar prie failų apdorojimo. Panorus pervadinti failą, veiksmų sekos tokios pat kaip ir Windows, bet reikalas tame, kad čia pažymimas visas failo vardas BE plėtinio. Tiksliau tai, kas po taško, lieka napažymėta (jei labai norisi, galima ir jį pakeist) Tokiu atveju mažesnė tikimybė, kad skubėdamas pakeisi kaip nors kreivai plėtinį, ir tavo draugas su windoze jo neatidarys.

Na, ir šai dienai gal paskutinis punktas – išvaizdos keitimas. Čia jau ne visai ir smulkmena, bet vistiek malonu, kad esant norui, gali savo langų išvaizdą keist taip, kaip nori. Ir čia kalba eina ne vien apie darbastalio fono, ekrano užsklandos, ar langų “stiliaus” pakeitimą. Čia konfigūruojama viskas – nuo lango spalvos ar mygtukų formos, iki tų pačių langų permatomumo ar judėjimo efektų. Jei pačiam trūksta kūrybos ar meninių sugebėjimų – pilna žmonių, kurie tai sugeba padaryt ir labai gerai

Kol kas tiek… Kažkaip paskutinės temos tik apie Linux pas mane… Reiks kitą kartą gal ką įdomesnio sugalvot