Blog de la Kroitus

Apie komiksus, ir dar ką nors

Apie toleranciją

Po praeitos savaitės didžiojo įvykio, ir aš pakalbėsiu apie toleranciją. Tik gal ne visai taip, kaip įprasta paskutiniu metu…

Situacija, kokią dabar patiria įvairios mažumos, labai puikiai aprašoma X-Men komiksuose. Ten idėja labai aiški: žmonės nemėgsta ir bijo kitokių, nei jie. Šiek tiek smulkiau apie viską.

Komiksuose mutantai kovoja už savo teisę gyventi. Vieni tai daro taikiais metodais – mėgindami įrodyt, kad mutantai tai irgi žmonės, tik evoliucionavę. Tuo užsiima Charles’as Xavier (dar žinomas kaip Profesorius X). Jis su savo komanda įvairiais būdais stengiasi padėti žmonėms ir įrodyti, kad jie – nėra grėsmė visuomenei. Tai jam nelabai sekasi.

Kita stovykla – Magneto. Žydų kilmės vaikas patyrė koncentracijos stovyklos siaubą, todėl yra įsitikinęs, kad žmonės ir mutantai negali sugyventi, todėl turi nugalėti stipresnė rūšis. Žiūrint iš šalies, atrodo, kad jie ir yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės taip nekenčia visų mutantų.

Tačiau, panašiai kaip ir Lietuvoje kalbant apie visokias mažumas, kalti ne tiek patys mutantai, kiek paprasti žmonės, pilni neapykantos ir nepagrįstos baimės. O tai iššaukia engiamųjų atgalinę reakciją.

Mutantų kontroliavimas netgi buvo įteisintas įstatymiškai – kiekvienas privalėjo registruotis. Taip pat buvo sukurti robotai, gebantys suvaldyti bent jau kažkurią dalį mutantų. Nuolat yra vykdoma kampanija, nukreipta prieš mutantus, pateikiant juos kaip grėsmę visuomenei. Nepaisant to, kad nemažai jų yra visuotinai pripažinti superherojai, kovojantys ne tik petys į petį su kitais ne mutantais, neapykanta jiems visada išlieka.

Dar šis tas apie pačią šios serijos publikavimo istoriją, kas kažkiek susiję su tolerancija bei mažumomis…

Nors pirmieji X-Menų komanda buvo vien baltaodžiai amerikiečiai, laikui bėgant komanda keitėsi, pildėsi naujais nariais. Ilgainiui ši komiksų serija tapo pačia daugiatautiškiausia. Čia galima rasti ne tik įvarių rasių, bet netgi ir daugelio atskirų šalių atstovų.

Būtent X-Men serija atvėrė kelią seksualinėms mažumoms komiksuose. Pirmasis superherojus, viešai pripažinęs, kad yra gėjus, buvo X-Menas Northstar. Viena iš pagrindinių „blogiukių“ Mystique, vaizduojama biseksualia. Taip pat Wolverine sūnus buvo pavaizduotas besibučiuojantis su vyru, bei taip pat palaikantis santykius moterimi.

Nors pati serija ir neparodo, ką reikia daryti, kad žmonių požiūris į kitokius pagerėtų, bet ji bent jau iškėlė šias (ne vien tai, ką aprašiau) problemas į viešumą. O tai jau yra nemažai…

Keletas faktų apie Betmeną

Betmenas – žmogus šikšnosparnis. Ko gero vienas ryškiausių paskutinio meto komiksų veikėjų. Viskas, kas su juo susiję – populiaru ir traukia dėmesį. Pateiksiu keletą faktų apie šią asmenybę, bei jo istoriją. Manau daugeliui tai bus žinoma, o gal kai kas atras ir ką naujo…

Pirmas Betmeno pasirodymas – 1939 metų „Detective Comics“. Iš pradžių buvo norėta sukurti kažką panašaus į ne per seniausiai pasirodžiusį Supermeną, bet išėmė raudoną spalvą, apsiaustą padarė panašų į šikšnosparnio sparnus. Nuo pat pradžių herojus užsirekomendavo kaip puikus detektyvas. Jam netgi lipdoma „geriausio pasaulio detektyvo“ etiketė.

Pirmuosiuose komiksuose Žmogus Šikšnosparnis nevengė žudyti nusikaltėlių, tačiau praėjus kuriam laikui, kūrėjai nutarė, kad jis nežudys. Nuo to laiko Betmenas stengiasi nežudyti jokio žmogaus. Jis gali kažkam leisti neišgyventi, bet kad pats tyčia žudytų – ne. Nors neretai jis muša niekšus net jei tam ir nėra reikalo – panašu, kad jam tai patinka.

Savo arsenale Betmenas turi gausybę visokių prietaisų(kuriuos jis pats gaminasi). Nuo dūmų granatos savo dirže iki raketų betmobilyje. Tačiau jo arsenale nėra šaunamųjų ginklų.

Briusas Veinas (herojaus tirkasis vardas) yra paprastas žmogus – be jokių super galių. Vieninteliai jo sugebėjimai – iki maksimumo ištreniruotas kūnas bei genialus protas. Na, galbūt dar tai, kad jis – milijonierius 🙂

Vienas pagrindinių Žmogaus Šikšnosparnio priešų – Džokeris, darantis nusikaltimus pagrinde dėl linksmumo. Nuo pat pradžių jis stengiasi varžytis su Tamsiuoju Riteriu. Manoma, kad Džokeris turi daugybę įvairių prietaisų savo arsenale. Dauguma jų savo išmone panašūs į Betmeno, tačiau dažniausiai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip linksmi žaislai. Pavyzdžiui – gėlė švarke, purškianti ne vandenį, bet rūgštį.

Moteris – Katė. Taip pat viena iš seniausių nusikaltėlių, kurią gaudo Žmogus Šikšnosparnis. Tačiau jų santykiai – komplikuoti. Nors viena – nusikaltėlė, o kitas – teisingumo vykdytojas, bet vienas kitam jie akivaizdžiai jaučia simpatiją. Pagal vieną versiją jie net kartu susilaukia dukters, nors tai oficialiai nepatvirtinta.

Betmenas turi sūnų – Damianą Veiną. Jis yra Briuso Veino ir vieno didžiausių jo priešų – Ra’s al Ghul dukters Talios sūnus.

Buvo nemažai spekuliacijų, kad iš tikrųjų Betmenas yra gėjus. Ir galbūt netgi pedofilas. Šią idėją skatino tai, kad ilgą laiką jo akiratyje nebuvo jokios moters. Jis gyveno vienas dideliame name tik su senu tarnu bei nepilnamečiu padėjėju (Robinu), su kuriuo dar ir miegodavo vienoje lovoje. Po tokių pareiškimų (maždaug 1954 metais) Betmeno komiksų pardavimai stipriai krito. Kad kažkaip reabilituot šį veikėją, greitai atsirado ir Šuo Šikšnosparnis, po jo sekė Moteris Šikšnosparnis ir netgi Mergina Šikšnosparnis, kurios akivaizdžiai „kabino“ pagrindinius veikėjus – vyrus. Visa ši kompanija tapo panaši ne į superherojų komandą, bet į šeimą, vaizduojamą kokiame nors komiškame seriale.

Kai kuriose versijose Betmenas yra vienas iš JLA (Justice League of America) įkūrėjų bei lyderių. Tačiau jis nėra ten dažnas svečias, kadangi dažniausiai mėgsta dirbti vienas.

Šiuo metu Briusas Veinas savo pasauliui yra miręs. Betmeno kaukę užsidėjo ilgametis padėjėjas Robinas, o pastarojo rolę perėmė kitas Veinas – Damianas, Briuso sūnus. Tačiau komiksuose niekas nelieka negyvas ilgam. Tai, kas kažkada turėjo nužudyt Tamsujį Riterį, iš tiesų tik nusiuntė jo sąmonę į paralelinį pasaulį. Kalbama, kad greit Briusas Veinas grįš į savo pasaulį. Šiaip ar taip – jei Betmenas nėra Briusas Veinas, tai nėra tikrasis Betmenas.

Kol kas tiek. Jei kam įdomu – galit paklaust. Gal dar ką nors papasakosiu 😉

Apie komiksus

Tie, kas mane pažįsta asmeniškai, žino, kad nevengiu paskaityt ir šiaip domėtis komiksais. Pirmenybę teikiu superherojams.

Daugeliui komiksai vis dar atrodo skirti tik vaikams. Drįsčiau nesutikt. Net Lietuvoje kažkada leistame „Žmogus-voras“ buvo scenų, kurios pretenduoja mažų mažiausiai į N-7 kategoriją (nors labiau tikėtina, kad į N-14) Tačiau ne vien tai daro komiksus įdomiais suaugusiems.

Kokioje nors JAV, kur superherojai jau seniai žinomi, komiksams skiriama didesnė reikšmė, nei pas mus, kur nebent Betmenas žmonėms sukelia kažkokių minčių. Reikalas tame, kad Lietuva atsiliko nuo šių tendencijų tarybiniais metais. Negalima sakyt, kad tais laikais visai nebuvo komiksų. Aš net pats atsimenu tokius veikėjus kaip Paršiukas Čiukas, Micius ir Pykštukas bei Murzilka. Bet su superherojais tai neturi nieko bendro. O juk galėjo tarybinė valdžia leist komiksus, kuriuose kokie nors herojai kovoja su komunizmo priešais. Tačiau kažkodėl buvo tik tie „nekalti“. Be to – visi tie vaikiški veikėjai buvo piešiami karikatūriškai, o mano aptariamiems komiksams reikia realistiškesnio vaizdavimo…

Tai kuo gi man įdomūs komiksai? Nes tai ne tik vieno numerio istorija. Daugelis nesutinka, kad tai būtų vadinama literatūra, nes tai „nerimta“. Kai kada ir ta „tikroji“ literatūra būna daug paviršutiniškesnė ir lėkštesnė, nei tie patys komiksai. Žinoma, tai pateikta žymiai lengvesne forma, tačiau dažnai ten yra turinys, kuris nėra tik tai, kas pavaizduota vieno žurnalo puslapiuose. Neretai tenka žinot tai, kas vyko prieš tai. Ir nebūtinai keletą numerių atgal. Gali tekt grįžt į pačią pradžią arba ieškot kažko daugiau, suprast, kodėl vieni veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip…

Pateiksiu keletą žymesnių pavyzdžių.

Žmogus-voras(Spider-man). Ko gero – vienas labiausiai savo tikrąjį vardą saugančių superherojų. Tai jis daro dėl akivaizdžių priežasčių – bijo, kad žinodami tikrąją asmenybę, nusikaltėliai puls jo artimuosius. Ir jis teisus. Po to, kai „civilinio karo“ metu jam tenka viešai atskleisti savo vardą, taikiniu tampa būtent ne jis, bet jo žmona bei teta…

Geležinis žmogus(Iron-man). Neretai komiksuose minima, kad Tonis Starkas(tikrasis Geležinio žmogaus vardas) turi alkoholizmo problemų.

Ernis(Wolverine). Jo šūkis „Aš geriausias tame, ką darau. Bet tai, ką aš darau – nėra labai gražu“ Tai, ką jis daro – žudymas. Tačiau skirtingai, nei kai kuriems jo priešams, žudymas Loganui neteikia pasitenkinimo – jam tai nepatinka.

Halkas. Iš tiesų, šio veikėjo istorija pasakoja ne apie žalią galiūną, bet apie atstumtą, nesuprastą žmogų. Visi nori jį arba sunaikinti (kas praktiškai neįmanoma), arba suvaldyti (tas tikrai neįmanoma). O ir pats Briusas Baneris nenori turėti artimų draugų, nes nežino, kaip elgsis, kai taps žaliu monstru – jis tada savęs nekontroliuoja.

X-Menai. Iš tiesų tai apie juos gali būt visai atskiras įrašas. Tačiau jei trumpai, tai šis komiksas ne tiek apie mutantus, kiek apie toleranciją ir jos stoką. Esmė tokia, kad žmonės atsisako priimti kitokius į savo tarpą ir kaltina juos visom pasaulio blogybėm. Profesorius X tiki, kad žmonės ir mutantai gali sugyventi. Magnetas, patyręs holokausto siaubus, mato kitą realybę, todėl siekia išsaugoti savo rūšį grubesniais metodais.

Tai tik keli, ir gal ne visai pavykę pavyzdžiai. Manau, vėliau kada parašysiu daugiau ir smulkiau. Dabar skaitau knygą „Psychology of superheroes“, o po jos laukia „Superheroes and philosophy“. Taip, kad…

Puslapiai:12345