Blog de la Kroitus

Apie komiksus, ir dar ką nors

Alkoholis, ir kitos problemos

Kas girdisi po to tragiško įvykio, kai vyras vaikus nužudė? Kadangi iš pradžių nesigirdėjo, kad jis nusikaltimo metu buvo blaivas, tai bendrame sraute išlindo ir alkoholio kaltės motyvas. Beje, kad nusikaltimą padarė blaivas, visiškai nereiškia, kad alkoholis čia ne prie ko. Esat girdėję apie „baltąją karštinę“. Tai štai – ji nutinka SUSTOJUS gerti.
O srautas daugmaž tas pats, kaip ir visada: vieni siūlo grąžint mirties bausmę, kiti dėl bėdos kaltina alkoholį, ir siūlo jį visiškai uždraust, o treti alkoholio įtaką visiškai ignoruoja, ir kaltina tik tą asmenį. Nė viena grupė nėra visiškai teisi.
Siūlot grąžinti mirties bausmę? Nieko tai neišspręs. Galvojat kas nors, darydamas žiaurų nusikaltimą, galvoja „vat užmušiu savo porą vaikų, atsėdėsiu 10 metelių, po to gal ir gyvenimas susiklostys“? Ne. Labiau „na, užmušiau, kaip čia dabar padaryt, kad niekas nesužinotų“.
Reikalaujat sauso įstatymo? Nieko nebus – kol kas dar niekur jis nesuveikė. Žmonės vistiek ras būdų, kaip prisigert. Juo labiau, juk pas mus senos ne tik alkoholio vartojimo, bet ir gaminimo bei kontrabandos tradicijos.
Na, ir dar lieka tie, kurie aiškina, kad „alkoholis čia ne prie ko – tas žmogus ir šiaip agresyvu“. Nuliūdinsiu – alkoholis čia netgi labai prie ko. Tie, kurie išgeria kartą ar du per savaitę, ar po 50 gramų kasdien, pasigeria keletą kartų per metus, nesuvokia, kad yra toks visuomenės sluoksnis, kuris būna girtas kasdien. Jiems nebūna pagirių – organizmas į alkoholį reaguoja, kaip į vandenį. Sąvoka „atsigerti“ jiems reiškia ne „numalšinti troškulį“, bet „išgerti bent jau alaus“. Ir jei kažkam atrodo, kad vartojant alkoholį tokiais kiekiais, smegenys nebūna paveiktos, gyvena per daug rožiniam pasaulyje. Bet ir mažiau vartojantiems, alkoholis daro įvairią įtaką. Kai kas tiesiog negali nesėsti už vairo – jis atkovos kelią iki mašinos, ir paskui ją, tikėtina, sudaužys. Kai kas lenda muštis, kai kas – prievartaut. Kai kas eina miegoti. Bet galiu pasakyti, kad kartais ir toks „ramus“ alkoholikas gali su kirviu po namus lakstyt. Nors, ir nuėjus miegot, nebūtinai baigiasi gerai. Šiąnakt viename Lietuvos provincijos kaime mirtinai sušalo girta moteris. Per Naujuosius girtų rankų kreivai pastatytas fejerverkas sukėlė gaisrą (įtariu, ne vieną). Alkoholis čia ne prie ko? Yeah, right…
Iš tiesų problema, kad visuomenė nemato, jog per daug tautiečių per dažnai vartoja alkoholį. Tiksliau mato, bet neįžvelgia tame nieko blogo. Juk „tradicijos“, „taip reikia“, „kaip kitaip pasilinksmint/atsipalaiduot?“ ir t.t. Kai buvo paskelbta statistika, kur parodoma, kad LEGALAUS alkoholio lietuviai suvartoja daugiausiai pasaulyje, kritikai aiškino, kad tai nesąmonė, nes dar labai daug nelegalaus yra. Kitaip sakant – realus lietuvių pijokavimo lygis yra ženkliai didesnis. Gaunasi, kad tokie kritikai piktinosi ne tuo, kad mes pirmi tokioj kraupioj statistikoj, bet kad mes neatsiplėšę nuo antros vietos dar bent dvigubai daugiau.
Ne paslaptis, kad aš niekada nesu buvęs girtas(nesakau, kad nė kiek alkoholio neragavau, bet iki girtumo – niekada), bet augau kaime, kur klasiokai girtuokliaut pradėjo gal nuo 7 klasės. Todėl į alkoholikus žiūriu iš šono jau pakankamai seniai. Visokių buvo situacijų ir man pačiam: kai kas žadėjo piniginį prizą tam, kas mane nugirdys, kai kas nesuvokia, kaip taip įmanoma – nepasigert nė karto, ir panašiai… Visa tai man žymiai geriau padeda suvokti situacijos tragiškumą. Pas mus blaivas, ir to neslepiantis asmuo – tiesiog nenormalu. O štai pora butelių alaus kas vakarą, baliai iki sąmonės netekimo – čia viskas tvarkoj, taip ir turi būti.
Sprendimų šiai problemai nežinau. Draudimai – ne išeitis, bet palikti visko sava eiga irgi negalima. Reikalingas visuomenės sąmoningumas. Galbūt pradžia bus, kai įrodysim, kad girtiems ne vieta kelyje. Vėliau ir girtas gatvėje sulauks daugiau smerkiančių, nei susižavėjusių žvilgsnių.
Grįžtant prie tragedijos su vaikais šulinyje, tai teisiausi, ko gero, tie, kurie reikalauja norvegiško vaikų apsaugos tarnybų veiklos modelio. Su vaikų atiminėjimais už menkiausius įtarimus. Vaikai gal būtų buvę apsaugoti, bet dėl kitų suaugusių – ne faktas…

Kaip gauti darbo praktikos IT srityje

Susidūriau čia su tokia situacija: žmogus, baigęs programavimą, po to 10 metų programuotoju nedirbęs, ieško darbo pagal specialybę. Savaime aišku, jo niekas nepriima, nes praktikos trūksta. Ir tada prasideda „kaip gauti praktikos, jei niekas dirbt nepriima?“. Net girdėjau atvejį, kai asmuo 2 metus ieškojo programuotojo darbo. Nerado. Įsidarbino kažkur kitur.

Yra gal sričių, kur tai problema. Yra sričių, kur ir diplomas svarbiau, nei praktika. IT – ne iš tų sričių.

Tada prisiminiau kažkada gerbiamo visatos valdovo Rokiškio Rabinovičiaus įrašą apie darbo praktiką. Aš pateiksiu receptą, kaip tos praktikos prisirinkti, iš savo srities – konkrečiai programavimo.

Žinoma, pirmas dalykas – reikia turėti kažkiek laisvo laiko. Taigi, jei esi bedarbis, to laiko tikrai yra(nebent tą laiką išnaudoji „pasisėdėjimams su draugais prie alaus“ ir nuolatinėms pagirioms). Moksleiviams ar studentams – kažkiek sunkiau, bet irgi galima rast.

Toliau – reikia suprasti, kokiomis technologijomis, kokia kalba norisi praktikuotis. Galiu pasakyti, kad web ir mobilios technologijos dabar labai ant bangos. „Desktop“ aplikacijos vis labiau praranda reikšmę, kadangi viskas keliasi „į debesis“, o be to – nuolat populiarėja alternatyvios operacinės sistemos(tas pats Linux, jau nekalbant apie MacOS). Taigi kuriant desktop programą, gali tekti daryti taip, kad programa veiktų keletoje sistemų. Su web – truputį paprasčiau. Backend’ui nerūpi operacinė sistema, su kuria dirba vartotojas. Frontend’ui įtakos turi nebent naršyklė.

Pasirinkus technologiją, galima rinktis kalbą. Iš tiesų tai nėra taip reikšminga – žinant pagrindus, pereit prie kitų kalbų nėra sudėtinga. Aišku, kiekviena iš jų turi savo pliusų ir minusų. Žemesnio lygio kalbos (C, C++, Pascal) optimaliau išnaudoja kompiuterio resursus. Itin aukšto lygio kalbos (JAVA, Ruby, Python, PHP, C#) lengviau perprantamos, tačiau joms reikia įdiegto interpretatoriaus, kas neretai reiškia saugumo skyles bei resursų panaudojimo neoptimalumą. Vis tik šiuo metu daugiau darbo pasiūlymų yra pastarosioms kalboms (na, dar C/C++).

Galima rinktis žemesnio lygio kalbą, programuoti kokius paprastus žaidimus (jie dabar „ant bangos“). Ir, tiesą sakant, jei yra minčių, tai ir reiktų daryti.

Kitas kelias – iškart apsiimti dirbti su web technologijomis(šiaip ar taip, vistiek teks su jomis susidurti – visokie API, ir panašūs dalykai). Galima lokaliai pasikurti serverį, ir ten kažką programuoti jau iškart kuriant rimtesnes sistemas, bet jei neturi planų tokią sistemą paleist į pasaulį, nelabai galėsi kam įrodyt, kad turi rimtos praktikos. Tokiu atveju bent jau kodą reikia laikyti kokiam github ar bitbucket. Bet galima pradėt ir nuo to, kad kur nors nemokamam (jei neturi pinigų) hostinge pasidaryti savo asmeninį puslapį, kad ir pasinaudojus kokia TVS (turinio valdymo sistema). Svarbu, kad jis būtų ne tiesiog paprastas šablonas uždėtas, bet figūruotų kažkokia informacija, kažkokie patobulinimai (puiki pažintis su HTML, CSS, JavaScript). Realiai to reikia savęs pristatymui, bet kažką pačiam pridarant, tai jau yra praktika. Sekantis žingsnis – pažįstami, kuriems reikia kažkokio paprasto puslapio. Manau, kiekvienas IT srities žmogus turi pažįstamų, sakančių „tu programuotojas – padaryk man <kažką>“. Tai vat tokiems galima net ir nemokamai kažką padaryti – nebent jis turėtų iš savo kišenės sumokėti už hostingą, domeną (jei jam to reikia), ar dar ką tokio. Ir vat šituos dalykus jau galima priskirti praktikai. O jei padarysi neblogai, kažkas tave rekomenduos pažįstamiems, ir taip toliau… Žinoma, jei nepatinka php (kas visai tikėtina, bet ji pagrindinė palaikoma kalba daugelyje hostingų), visada galima mokytis kitų kalbų. Problema ta, kad paprastuose hostinguose paleist python, ar ruby aplikaciją yra problematiška. Bet jei skelbsi savo kodą, įrodysi, kad moki ir daugiau.

Per keletą mėnesių gali visai nemažai tos praktikos prisirinkti. Svarbiausia – to laikotarpio, kai tu taip mokaisi, savo CV neįrašyti kaip bedarbystės. Nes juk tu nesi bedarbis, jei darai sau, ar kažkam kitam. Šiuo atveju tu laisvai samdomas darbuotojas (populiariai žinomas kaip freelancer’is), taip ir reiktų įrašyti.

Didžiausias šito būdo trūkumas – motyvacijos stoka. Bet jei tau nėra motyvacijos išmokti programuoti, tai gal neverta ir programuoti?

Kariuomenė, karas, ir kiti dalykai

Aš kaip visada – pavėluotai.

Buvo gi nutarta grąžinti šauktinių kariuomenę. Vieni džiaugiasi tokiu sprendimu, kiti – nelabai. Aš pats, prisipažinsiu, netarnavau kariuomenėje. Priežasčių vengti buvo įvairių: problemos dėl darbo(nors pagal įstatymus darbdavys ir privalo išlaikyti vietą, bet metus nesusiduriant su sritimi, žinios išblėsta), sveikatos sugadinimo baimė(pažįstami skundėsi, kad po tarnybos jiems pašlijo skrandis, kojos, o kai kam ir nervai), ir, žinoma, „diedovščinos“ baimė(tik nereikia pasakoti, kad Lietuvoje jos nėra – vienas draugas pats džiaugėsi, kaip iš „lochų“ daiktus „atkirsdavo“). Dabar, jei būčiau šaukiamo amžiaus, ko gero, galvočiau kitaip.

Tačiau iš tiesų nemanau, kad šauktiniai yra labai gerai. Tokios armijos šalininkai kažkodėl įsivaizduoja, kad visi jaunuoliai besąlygiškai myli Lietuvą. Mūsų valstybės mentaliteto negalima lyginti su kokio Izraelio, kur visi iš tiesų myli savo šalį. Pas mus dauguma jaunuolių iš tiesų nemėgsta valstybės, nes tikisi, kad ji turi viską jiems atiduot, o jie atgal – nieko. Tokius žmones per prievartą verčiant mylėti tėvynę, jie tik dar labiau jos nekęs. Ir kai ateis reali grėsmė, tokie bus tarp pirmųjų perėjusių į priešo pusę.

Aš, žinoma, suprantu, kodėl šauktiniai grąžinami – per mažos pas mus karinės pajėgos. Bet galbūt jei normali biudžeto dalis būtų skiriama gynybai, net ir eiliniams būtų mokamos patrauklios algos, ir atsirastų daugiau norinčių. Taip pat manau, kad minimalus karinis parengimas turėtų būti jau mokyklose. Žinoma, nereiktų pamiršti ir nuolatinio meilės tėvynei diegimo.

O kodėl reikia mums tos kariuomenės? Vatnikai mėgsta aiškinti du dalykus: „niekas mūsų nepuls“, ir „jei Rusija mus puls, tai per pusvalandį užims“. Abiejų teiginių pagrindas – „mes maži, todėl nereikšmingi, silpni, ir niekam neįdomūs“. Iš tiesų šitos nesąmonės mane jau gerai užkniso…

Pirmiausia – ar tikrai jau mes tokie maži? Ar teritorijos dydis šiais laikais iš tiesų yra toks reikšmingas? Čia gal tik Rusija mėgsta aiškinti, kad valstybės dydis – svarbu. Ar Šveicarija – didelė valstybė? Už Lietuva mažesnė netgi, bet ar kas nors dėl jos dydžio turi priekaištų? Toli gražu ne. Arba Danija(na gerai – turi ji Grenlandiją, bet kad ta sala net ES nepriklauso) Tai vat – ten beveik laimingiausi žmonės gyvena. Ir išvis – Vatikanas. Nykštukinė valstybė, bet kontroliuoja TOKIĄ organizaciją, kad bet kuriai valstybei gigantei slėptis į krūmus. O mes už minėtas valstybes tikrai didesni. Taip kad argumentus, kad mes „maži“ galima sukišti juos teigiantiems labai giliai į užpakalį.

Dėl „nereikšmingi“. Kas atsimena LDK? Taip – didžioji gyventojų dauguma buvo slavai, bet jei pažiūrėti į žemėlapį, kaip keitėsi teritorija, tai viskas prasidėjo nuo lietuvių genčių čia, pas mus. Taip pat, jei būtume nereikšmingi, ar būtų mūsų išstojimas iš TSRS sukėlęs tai, kas nutiko? Aišku, TSRS buvo ir šiaip ant griuvimo ribos, bet Lietuva tapo katalizatoriumi, kai viskas pradėjo griūti taip, kad nebepaslėpsi. Ir dabar, šiaip, pagal ekonomikos augimą nemažai didžiųjų ES valstybių nuo mūsų atsilieka. Žinoma, mums iki jų dar augt ir augt, bet kalbu apie patį procesą.

Koloradai, aiškindami, kad „niekas mūsų nepuls“ omeny turi Rusiją (jų retorikoj JAV jau mus užpuolė, okupavo, ir dabar vykdo atvirą genocidą). Jie argumentuoja tuo, kad Lietuva Rusijai nė velnio nereikalinga (nes juk maža ir nereikšminga). O ar Pietų Osetija, Krymas, Rytų Ukraina – reikalingos teritorijos? Mes gi dar ir trukdis į Kaliningradą nuvažiuot. Iš tiesų pas mus čia tik paskutiniais metais garsiai kalbama, kad Rusija gali norėti mūsų žemių. Iš tiesų rusiškuose forumuose jau prieš 7-8 metus skaičiau, kaip visos šios žemės istoriškai visada priklausė Rusijai, okupacijos nebuvo ir t.t. Dar net prieš Gruzijos konfliktą tokius dalykus teko skaityt. Ir, tiesą sakant, po Gruzijos buvo labai aišku, kad sekantis taikinys bus Ukraina. Tiesiog niekas nenorėjo to pastebėti. Vatnikai jau tada kalbėjo apie „savo žemes“, ir kaip reikia bausti „chocholus“. Taip pat kaip ir apie „pribaltiką“. Man toks klausimas iškilo – jei tau kažkas nerūpi, ar tu jam nuolat tai primeni, ar tiesiog ignoruoji tą žmogų? Jei neignoruoji, tai kažin, ar taip jau ir nerūpi.

Kitas teiginys, beveik prieštaraujantis prieš tai pateiktam, tai kad jei Rusija mus puls – per pusvalandį užims. Argumentai vėlgi – mes maži, neturim armijos, ir niekas mums nesiruošia padėti. Mus galbūt greitai užimtų keliais atvejais. 1. Jei iškart pasiduotumėm be jokių pastangų. Bet dėka kai kurių politikų, pasaulis žino, kad Lietuva nenori vėl tapti Rusijos dalimi, todėl „taikus“ būdas nepraeis. 2. Jei tiesiog nušluotų visą valstybę nuo žemės paviršiaus, užmėtydami atominėm bombom. Bet tokiu atveju tai būtų atviras NATO valstybės puolimas. NATO galvos suvokia, kad jei jie „dėl šventos ramybės“ atiduos net ir mažas savo nares agresoriui, tai reikštų aljanso pabaigą. Taip pat, jei būtų nušluota visa valstybė, su visomis mažumomis, Rusija nebegalėtų prisidengti tuo, kad gelbėja savo tautiečius, kuriuos ką tik būtų išžudžiusi.

Lieka ne atviras puolimas, o padėties destabilizavimas, kaip tai daroma Ukrainoje. Nors Putinas ir gyrėsi, kad jo kariai per 2 dienas Kijevą užimtų, kažkodėl taip ir užstrigo ties ta pora sričių. Taigi, jei būtų bandomas toks pat scenarijus, bandant atskirti nuo Lietuvos Klaipėdą, Vilnių, Visaginą, dar ką nors, tai būtų ilga kova. Tam mums ir reikia kariuomenės – jei patys nesiginsim, niekas nepadės. Rusija turi didžiulę armiją, bet karus laimi ne visada. O ir laimi neretai su daugiau aukų, nei pralaimėję. Iš tiesų armijos dydis nėra toks svarbus. Svarbu KAIP kariaujama. Manau, retas kuris nežino apie lietuvių „Aitvarus“ – vienas kiečiausių dalinių NATO. Taip pat ar žinot apie Simo Häyhä? Žiemos karo metu jis vienas(!) iššaudė apie 800(!!) sovietų karių. Ne – armijos dydis dar ne viskas. Todėl jei pirmiausia valdžia nesuskys, mums užimti reiks daugiau, nei keleto dienų. O po tų dienų ir pagalbos galima sulaukti.

Kalbant apie padėties destabilizavimą. Tik aklas, arba idiotas nepastebi, kad vyksta informacinis karas. Ir, tiesą sakant, mes jį stipriai pralaimim. Vis daugiau piliečių jau tiki, kad už jį viską turi padaryti valstybė, kad SSRS buvo rojus, ir kad dabar Lietuvoj JAV ir ES vykdo genocidą, prievarta versdami emigruoti tautiečius, bei diegdami visokias gimstamumą mažinančias priemones (pvz. liepia homoseksualius asmenis toleruot). Jie įtikinami, kad Rusijoj net kaimo parduotuvės apsauginis uždirba daugiau nei Lietuvoj geras programuotojas, ir panašiai. Ar tai stebina? Rusija propagandai skiria didžiulius pinigus, kuria itin profesionaliai atrodančias pasakas. Aš pinigų nežinau, bet įtariu, kad vienai rusiškai propagandinei laidai pagaminti skiriamos didesnės lėšos, nei viso mūsų nacionalinio transliuotojo mėnesio biudžetas. Žinoma, kad tai atrodys labiau įtikinamai. Ir dar vatnikai sako „tai tegu daro tai paneigiančias laidas“. Jos daromos, tik ta auditorija tų laidų nemato, o jei netyčia pataiko, tai netiki – viskas atrodo pigiai ir nesąmoningai, palyginus su propagandine tv.

Kitas infokaro frontas – komentarai internete. Vienas nesenas pavyzdys: LRT facebook paskyroje dedama ne itin daug straipsnių, ir komentarų ten būna nedaug(iki 10). Bet jei tik atsiranda straipsnis, kabinantis Rusiją, Ukrainą, NATO, komentarų kiekis greitai perlipa 30. Dauguma jų rėkia daugmaž tą patį: „provokuojat karą tokiais straipsniais“, „baikit nesąmones rašyt – yra svarbesnių dalykų“. O jau ką kalbėt apie delfi, 15min, ar lrytas… Krūvos komentarų, aiškinančių visada tą patį jau n metų: Lietuvoj blogai, viskas brangsta (net jei ir pinga), Rusija – mūsų draugė ir klestinti valstybė, valdžia – vagys, prezidentė – buvusi KGB(dabar CŽV) agentė, norinti sukelti pasaulinį karą. Ir, žinoma, firminis „Lietuva niekam neįdomi ir nereikalinga“(apie tai jau minėjau).

Tiesą sakant, manau, kad visi šitie dalykai prisideda prie to, kad pas mus dar nėra taip gerai, kaip galėtų būti. Žmonės vis dar tikisi kad kažkas už juos spręs. Gavome laisvę galvoti, spręsti, veikti. Reikia tuo naudotis protingai. Bet žmonės vis dar tiki pasakomis apie rojų žemėje, kurį sukuria kažkas kitas. Ir tai kliudo pasiekti tikrą gerovę.

Tai ką gi daryti, kad eilinį kartą netaptume didžiosios kaimynės dalimi? Tiesą sakant – neturiu universalaus recepto. Žinoma, reikia ugdyti piliečių patriotiškumą savo valstybei, tačiau išmesti visokius nacionalizmus, kad visų tautų atstovai Lietuvoje jaustųsi savi. Kiekvienas pilietis turi žinoti, jog pasitikęs rusų tankus su gėlėm, savo artimuosius greičiausiai atiduosi savo vaikus jiems sušaudyti. Reikia mažinti rusiškos propagandos dalį žiniasklaidoje ir didinti kokybišką pilietiškumo skatinimą. Tada bent jau kažkiek sumažės tikimybė eilinį kartą išnykt iš žemėlapio.

Gyventi Lietuvoje blogai?

Neseniai nutiko taip, kad turėjau progą kažkuriam laikui išvykti į užsienį – pasiūlė neblogą darbą UK. Bet su šeima pasiklausinėję kitų nuomonės, pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, paskaičiavę, nutarėme pasilikti Lietuvoj. Iš tiesų, tai aš niekada neieškojau progos emigruoti – man čia labai gerai, tačiau pasiūlymas buvo labai patrauklus.

Po viso šito, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad gero gyvenimo suvokimas labai priklauso nuo žmogaus požiūrio ir įsitikinimų. Aš esu įsitikinęs, kad gyvenu gerai. Taip ir gyvenu – dirbu mėgstamą darbą (kartais dėl kai ko pamurmu, bet bendrai – man patinka), gaunu algą, kurios pilnai užtenka mano poreikiams patenkinti. Kai kas gali bandyti aiškinti, kad aš programuotojas, tai čia visai kita kalba – kitų profesijų žmonės tik minimumą gauna. Buvo laikas, kai ir aš uždirbau ne daug daugiau už tą patį minimumą. Bet jei ką ir kaltinau, tai nebent save, kad nesugebu daugiau, o ne darbdavius ar valdžią.

Paskaičius internete, susidaro įspūdis, kad beveik visi Lietuvoj gyvena žemiau skurdo ribos, ir tik keli (sėdintys valdžioj, arba vagys verslininkai) gauna nežmoniškas algas. Nereikia painioti su Rusija. Ten – arba bomžas, arba oligarchas. Pas mus kitaip. Pas mus tik skųstis mėgstama. Ar galima sakyti, kad žmonės gyvena blogai, jei skundžiasi savo blogu gyvenimu iš savo asmeninių kompiuterių, internetu (kuris irgi nėra nemokamas), neretai iš savo nuosavų gyvenimo plotų. Na taip – neretai tai įsigyta už paskolas. Bet juk bet kam paskolos dabar niekas neduoda. Žinau žmonių, kurie turi nuosavą namą, keletą mašinų, tačiau kiekviena proga stengiasi pabrėžti, kaip Lietuvoj visiem blogai, ir kad reikia varyt į užsienį, kai tik atsiranda proga. Ir manęs niekad nesupranta, kai pasakau, kad man čia labai gera gyvent.

Sakau – man tai atrodo požiūrio problema. Tie, kurie mėgsta tik skųstis, kaip čia blogai, sau tai įsikalbėję, ir net vairuodami naują BMW būtų tuo nepatenkinti (kodėl ne Porsche?). O jei viskas blogai, tai kaltint galima tik valdžią, darbdavį, Kubilių – visus, išskyrus save. Ir tokiam žmogui neįrodysi priešingai. Jo pasaulis tada griūtų, nes išaiškėtų, kad nėra ant ko suversti visų bėdų – dingtų paskutinis gyvenimo malonumas. Kažkada nuo panašios bėdos kentėjau ir aš. Užaugau kaime, mano tėvai nebuvo nei ūkininkai, nei verslininkai, nei vadovai, tad kažkokių didesnių pajamų ir nebuvo. Todėl man buvo kalama į galvą, kad aš neturiu teisės gyventi gerai – tai vos ne genetiškai nulemta. Bet aš šitą mitą sugrioviau, ir toliau tai darau.

„Geras gyvenimas“, tai ne pinigų kiekis, tai gebėjimas su turimais ištekliais patenkinti savo poreikius. Gal tu ne per mažai uždirbi, bet per daug nori? Nereikia savęs lyginti su geriau gyvenančiais. Kodėl lietuviai save lygina su vakarų Europos gyventojais? Mes Europoj dar tik nepilną ketvirtį amžiaus, o savo gerovę kitos šalys kūrė daugelį metų. Mes galėtume save lyginti su buvusios TSRS valstybėmis. O pagal daugelį rodiklių – mes prieš jas gerai pirmaujam. Bet jei vis tik nesiseka Lietuvoj – sienos su ES atviros, galima migruoti, kur nori.

Taigi – gana inkšti. Pažiūrėkit į veidrodį, susiimkit, ir gyvenkit gerai.

Technologija tik piratavimui

Mane užknisa, kai žmonės technologijas priskiria kažkokiai bendresnei sąvokai. Jei konkrečiau, tai kai sako „siunčiasi per torrentus“, o turi omeny „piratauja“. Torrentai, kaip technologija, nebuvo kurta būtent piratavimui. Tačiau dabar kai kam šviečiasi, kad jei jau turi kokį nors torrent klientą – automatiškai esi piratas, nes didžioji dauguma turinio, platinamo torrent protokolo pagalba, yra nelegalus. Tokiu atveju bent jau visi Ubuntu vartotojai – piratai, nes ten tik įdiegus jau yra Transmission torrent klientas. Bet sutapatint technologiją su reiškiniu yra neteisinga. Juk po sočių pietų, per kuriuos valgėm bulvinius blynus, nevadinam šūdo pervirškintom bulvėm(nors jų ten tikrai dauguma) – tai vistiek yra šūdas. Piratai tiesiog visada pritaiko patogias technologijas sau. Šiek tiek pavyzdžių…

Ar audio bei video kasetės buvo kuriamos piratavimui? Nemanau. Tačiau ar kas nors tiki, kad tuščios jos buvo perkamos savo balsui įrašyt? Ne! Manau, bent 90% ten būdavo iš TV, radijo ar draugų įsirašyti dalykai. Jau nekalbant apie tuos vyrukus turguose su krūvom ant kapoto nukrautų kasečių. Bet neatsimenu, kad būtent kasetės būtų tapatinamos su piratavimu.

CD/DVD. Taip – kol neatsirado CD-R, tol tai buvo pakankamai „švari“ technologija. O toliau… Ar daug kas į nusipirktą CD-R rašė tik savo kūrybą? Nemanau. Dauguma ir ten rašėsi albumus, laužtas programas, ir t.t. Tačiau CD – nėra piratavimo sinonimas.

FTP. Dar ne taip seniai buvo gerai būt TEO (tuomet dar Lietuvos Telekomo) klientu, nes pas juos buvo hdd.takas.lt. Ten galėjai rasti beveik visko. Ir tokių FTP buvo daug. Manau, daugiau nei pusė turinio ten galėjo būti nelegalaus. Pagalvojus, galbūt tuomet kai kam FTP ir atrodė kaip piratavimo sinonimas. Bet dabar, kai tiekėjai prižiūri savo serverius, gal kiek sunkiau, bet tikrai, manau, galima rasti tokių aukso kasyklų, kur rasti galima visko.

eMule, Kazaa, DC++, ir pan. Ten, kiek atsimenu, buvo galima rasti visko, ir didelė dalis to visko buvo su virusais… 🙂 Vat šitas programas, ir protokolus, kurių pagalba jos veikia, galima būtų drąsiai vadint piratavimo sinonimais, bet taip dabar niekas nedaro.

„Debesų“ technologijos. Megaupload jau uždarė. Rapidshare šalina failus, kai tik gauna skundą. Nemanau, kad ir tame pačiame dropbox’e vien tik kursiniai ir projektai guli. O be to – kažkada skaičiau, kad štai tokios tarnybos, kur failus galima pasidėt ir leist kitiem pasiimt, piratinio turinio pravaro daugiau nei torrentai. Tačiau tai, kažkodėl, yra „debesys“, o ne „piratavimas“…

Tai kodėl torrentai, kurie yra geri tik tuo, kad išnaudoja p2p galimybes, taip nusikalto, ir laikomi piratavimo sinonimu? Man vis kažkodėl šmėkščioja „megztukas“ su savo „nė vienas torrent portalas negali būti legalus“… Jis, panašu, ir paleido šitą mitą…

Piratavimas tai ne technologija, o reiškinys. Todėl, gerbiamieji, šūdą vadinkit šūdu, o ne pervirškintom bulvėm…

Puslapiai:12345678910