Jei jau kalbėt būtent apie religiją, tai ten apie ją labai daug ir itin blogai nekalbama. Man užstrigo tai, kad religija skirta kontroliuot žmonėms ir kad Jėzus greičiausiai buvo išgalvotas personažas.

Dėl pirmo teiginio nesiginčysiu – taip ir yra. Tik religijų pagalba įmanoma sukontroliuot tokius žmones, kokie jie yra dabar. Galbūt jei kada nors visuomenė pasikeis radikaliai, šios institucijos nebereikės. Bet kažkodėl nemanau, kad tai nutiks greit.

Dabar dėl Jėzaus… Teigiama, kad buvo nemažai “pasaulio gelbėtojų” iki jo. Ir beveik visi jie turėjo bendrus dalykus: gimę gruodžio 25, turėjo po 12 sekėjų, buvo nužudyti ir prisikėlė po 3-ų dienų, ir panašiai. Asmeniškai aš į Jėzų žiūriu jau ne tiek kaip į Dievą, bet kaip į krikščionių tikėjimo pradininką. Visai tikėtina, kad vėliau jo sekėjai savo mokytoją kaip reikiant apipynė legendomis ir svarbias datas bei faktus priartino prie pagoniams artimų skaičių. O kodėl beveik joks tų laikų istorikas neužsimena apie tokį veikėją? Spėju, jis ne vienas buvo toks keliaujantis bičas, skelbiantis savo tiesas. Taip kad tu metu jis niekuo neišsiskyrė ir niekam jis nebuvo įdomus. Tik po jo mirties pasekėjai aplipdė tą vardą patogiom legendom ir pradėjo populiarinimo kampaniją.

Tačiau po visų šių faktų man nekilo noras mest savo tikėjimą, tapt užkietėjusiu ateistu ir, kaip dabar madinga, vadint kitus tikinčiuosius silpnapročiais. Ką aš galiu pasakyt – man kažkaip patinka idėja, kad po mirties manęs laukia kažkoks kitas gyvenimas. Nelabai man prie širdies mintis, kad kai mirsiu, tapsiu tik kaulų krūva

O štai kitos idėjos tame filme pasirodė visai įdomios. Kad žymusis 2001.09.11 teroristinis aktas buvo ne jokių teroristų, bet pačios JAV vyriausybės suorganizuotas kaip pretekstas paskui pulti Afganistaną. Aš jau ir pats esu pastebėjęs, kad labai jau gražiai tie pastatai griuvo – kaip kad būna griaunami seni pastatai sprogmenimis. Taip pat dar buvo vienas mažesnis pasaulinio prekybos centro pastatas, į kurį joks lėktuvas nesirėžė, bet jis irgi sugriuvo gražiai kaip kortų namelis – nepaliesdamas visai šalia buvusių pastatų. O dar Pentagonas. Ten gi taip pat įskrido lėktuvas, nors nėra niekur to užfiksuota. Tačiau kažkodėl beveik jokių jo pėdsakų niekas nerado. Oficiali versija – tokia aukšta temperatūra, kad viskas ne tik kad išsilydė, bet ir išgaravo. Bet keleivius identifikavo pagal dantis, man rodos. Pala… Kokioj temperatūroj garuoja metalas, bet žmogaus audiniai lieka nepakitę?

Kitas teiginys – bankai ir korporacijos valdo pasaulį taip, kad jiems būtų kuo didesnis pelnas, o ant žmonių jiems nusispjaut… Teigiama, kad net kai kurie karai prasidėjo todėl, kad bankai norėjo iš to gerai užsidirbt. Visai tikėtina. Kai kurie asmenys dėl pinigų padarys viską – net išžudys milijonus.

Filmo tęsinyje (Addendum), pirmojoje dalyje pasakojama, iš kur atsiranda pinigų masė(bent jau JAV). Ir išvada tokia – iš skolų. Vėl gi – bankai manipuliuoja visu tuo taip, kaip tik nori.

Toliau papasakojama, kaip buvo sužlugdyti keleto šalių vadovai praktiškai dėl to, kad jie norėjo gero savo žmonėms, ir nesutiko skolintis iš JAV. Vienas tokių, kuris tuo užsiimdavo pasakojo, kad nėra itin sudėtinga nuverst šalies vadovą. Reikia sumokėt kokiam tūkstančiui žmonių, kad jie išeitų į gatves ir padarytų netvarką, o per žinisklaidą tai galima pateikt kaip visos šalies protestus prieš valdžią. Mūsų valstybė šitoj vietoj tvarkinga – skolinasi iš kur tik gali. Taip kad jau seniai parsidavę esam…

Išaiškinus visas dabartinės monetarinės ekonomikos blogybes, bandoma siūlyt, kuo tai reiktų pakeist. Daugiausiai kalbama apie resursais paremtą ekonomiką. Kol kas iki galo nesupratau, kaip tai veiktų, bet supratau tai, kad tokioje visuomenėje nebūtų pinigų, visa energija būtų “žalia”, technologijos padėtų žmonėms gyventi, o dirbti nebereikėtų. Kažkuo gal į komunizmą panašu. Idėja gal ir graži, bet turiu nuojautą, kad jei ir būtų įyvendintas tas “Veneros projektas“, juo pasinaudot galėtų nebent turtingieji. Paprasti žmonės ir toliau liktų skurde. Šiaip ar taip – tai utopinis projektas. Reikia ne vieno šimtmečio, kad žmonių mąstymas pasikeistų nors truputį. O čia juk viskas labai radikaliai – atsisakyt pinigų… Aišku, man ši idėja patinka, bet galėčiau rast daug asmenų, kurie man nepritartų, nes neįsivaizduoja, kad kitaip gali būt geriau…

Tai štai. Atsikėlęs penktadienį ryte nuvykau į Šiaulius. Pakeliui nuolat lijo, tai galvojau “bus pravalas”. Tačiau kuo arčiau Šiauliai, tuo lietaus mažiau, ir saulės daugiau. Supratau – mano gebėjimas gaut tokio oro, kokio reikia, vėl davė apie save žinot Atvykęs į vietą pastačiau mašiną prie vieno vienuolyno, kur jau buvo susitarta, kad galėsiu palikt. Nuo ten mane pasiėmė saviškiai ir nusivežė į Kryžių kalną, kur jau buvo nemažai žmonių.

Išaiškėjo, kad aš buvau pagirtas tarp moterų, nes buvau vienintelis vyriškos giminės atstovas mūsų grupelėje (9 vaikai + 2 vadovai). Taip pat pagalvojau “nesusitvarkysiu aš su tom mergom”. Bet, kaip išaiškėjo vėliau, manęs tam beveik nereikėjo.

Pagal planą pirmą dieną turėjom nueiti ~20 km. Tada supratau, kad gal be reikalo aš sutikau su šita avantiūra…

Pirmi 6 km pasirodė visai nesunkūs. Po to sekė 15 min poilsis. Vėl 6 km. Jau kojos jautėsi labiau pavargę, bet kažkaip labai greit nukeliavom. O štai paskutinius 8 km kojos jau skaudėjo, bet ėjo “automatiškai”. Supratau, kad sekanti diena gali būt neįgyvendinama.

Baigus dienos maršrutą, visi turėjo įsikurt kareiviškose palapinėse, kurių buvo gal apie 100. Po to turėjo sekti kažkokia vakaro programa, ir miegas palapinėse. Kas ilsėjosi, kas drįso eit maudytis, kas jau laukė vakarienės…

Maždaug tada mano kojos man pasakė “tu idiotas, jei galvoji, kad toliau mes kur nors eisim”. Vakare kažkiek prašlubčiojau, o naktį kol užmigau, tai kiekvieną apsivertimą išgyvenau pakankamai nemaloniai. Ryte jau lyg ir geriau buvo, bet kojos varė savo “30 km – ar tu durnas?” Visa laimė, kad praėję tuos 20 km, nelabai nutolom nuo Šiaulių. Taigi, pasakiau mūsų grupės pagrindinei vadovei “aš pasiimsiu mašiną, nes nenueisiu tiek, bet jei reikia, galiu dar palaukt”. Ji pasakė, kad susitvarkys ir pati su tais vaikais ir priminė, kad mano dalis daiktų vis dar prie visų, ir aš jų be vakaro nepasiimsiu.

Taigi, ramiai nuėjau iki artimiausios viešojo transporto stotelės ir nuvažiavau į centrą. Pasiėmiau savo automobilį, pasibasčiau po didžiuosius Šiaulių prekybcentrius. Užstrigo Akropolyje matytas vaizdelis: kažkokiam TEO “kioskely” stovi Mac’as kaip turi būt – gražus visas, pelė, klaviatūra, bet… monitoriuje išdavikiškai šviečia Win XP prisijungimo langas. Gaila, neišdrįsau nufotkint

Artėjant vakarui nutariau, kad reiktų piligrimus pasivyt. Artėjant prie tos vietos, kur jie turi būt, vėl supratau, kad greičiausiai aš jiems sugadinau kelionę. Man juk nebereikėjo, kad nelytų. Siaubas, kaip aš džiaugiausi, kad pas mane stogas virš galvos.

Galiausiai pasiėmiau savo daiktus, gražiai atsisveikinau, ir visu greičiu išdūmiau namo. Jau norėjau grįžęs pasipasakot visą šią istoriją, bet, kaip žinia, blogas neveikė… Todėl griuvau miegot.

Išvada. Gal visas tas žygis ir neblogas dalykas – įdomu visai. Bet man, beveik nejudančiam žmogui, tai jau virš galimybių ribos. Galbūt reiktų pradėt daugiau vaikščiot? Na, pradžiai gal pakaks to, kad jau pradėjau lankyt lindyhopą

P.S. Dar kažkiek apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad gerb. Sirex mano blogą pridėjo prie tų, kurie rašo apie linux ir atvirą kodą.

Nes man tikėjimas nemažai davė. Pirmiausia – esu geresnis žmogus. Čia sąvoka “geras” reiškia, kad esu atlaidus, susitaikantis bei tolerantiškas. Žinoma, šiais laikais tokios savybės nėra vertingos – geriau, kai lipi visiems per galvas, palikdamas po savęs krūvas lavonų, bet man tai nepatinka.

Taip pat tikėjimo padedamas išgyvenau keletą sunkesnių gyvenimo momentų. Žinoma, kai kas gali sakyt, kad tik silpni žmonės pasitiki kažkuo kitu, o ne savimi. Gal… Bet kartais pasitikėjimo savimi neužtenka, o kiti žmonės nuo tavęs nusigręžia. Kai kurie tokiais atvejais netgi nusižudo. Tikrai tikintis žmogus niekada nepakels prieš save rankos, nes jam visada yra į ką atsiremti. Žinoma, kartais atrodo, kad kai tau sunku, Dievas kažkodėl nepadeda. Tačiau gal reikia tuos sunkumus pereit, ir padaryt išvadas, jog kažką ne taip darai savo gyvenime? Kai man būdavo sunku, aš pagalvodavau “anksčiau ar vėliau Dievas man padės”. Ir vienaip ar kitaip problemos išsispręsdavo…

Kodėl aš būtent katalikas?

Tokiu buvau pakrikštytas ir auklėjamas. Ir man visai patinka. Niekada nebuvo mintis kilusi pereit į kažkokį kitą tikėjimą, nors įkalbinėjimų buvo.

Dabar kažkodėl madinga aiškint, kad katalikybė – pati blogiausia religija iš visų. Bent jau toks susidaro įspūdis. Drįsčau nesutikt…

Teigiama, kad katalikai netolerantiški – nemėgsta seksualinių mažumų ar kitų religijų. Šiaip jau tai katalikybė diegia meilę visiems žmonėms, nepriklausomai nuo orientacijos, rasės ar tikėjimo. Jei koks vienas iš aukštesnių Bažnyčios vadovų pasako kažką negero apie gėjus ar kažką kitą, tai dar nereiškia, kad tai oficialus požiūris. Jei kalbėt apie homoseksualų santuokas, tai tiesiog katalikų bažnyčia remiasi Biblija, kur santuoka apibūdinama kaip ryšys tarp vyro ir moters, o ne kažkaip kitaip. Kalbant apie kitas religijas – nuolat stengiamasi megzti tarpreliginį dialogą. Bent jau atsiminus Jono Pauliaus II-ojo darbus, tai buvo nemažai daroma šioje srityje. Gaila tik, kad dabartinis popiežius nesistengia tęst savo pimtako darbų. O jei jau kalbėt apie toleranciją išvis – tie patys ateistai, kurie kaltina katalikus netolerancija, patys galėtų jos pasimokyti. Nes vos tik pasirodo kažkur koks nors straipsnis apie katalikus, iškart komentarų būna milijonas, ir visi labai pikti, nors retai argumentuoti.

Daugelis nuolat primena, kad viduramžiais Bažnyčia išžudė daug žmonių. Visur juk pasitaiko klaidų. Nors Jonas Paulius II ir atsiprašė už kryžiaus karus bei inkviziciją, daugelis aiškina, kad “to nepakanka”. Pala… O kaip tokiu atveju ištaisyt beveik 1000 metų senumo klaidas? Tačiau šiaip tai ir kryžiaus karai, ir inkvizicija buvo ne tiek oficiali Bažnyčios politika, kiek suinteresuotų grupių veikla. Tais laikais popiežiai dažnai buvo pavaldūs karaliams, kurių teritorijose jie gyveno. Ir dažnai neturėdavo kito kelio, tik paklusti. O jei prisiminti inkviziciją, tai čia yra nemažai šmeižto. Taip – raganų medžioklė vyko, bet ne tokiais mastais, kaip teigiama. Tiesiog buvo viduramžiai – žmonės visko bijojo. O ir šiaip – dažniausiai tai būdavo vietinės reikšmės gaudynės, o ne masiškai Bažnyčios organizuota medžioklė. Be to – raganų medžiokles vykdė ne tik katalikai, bet ir protestantai. Tarp kitko – ar daug Lietuvoje buvo medžiota raganų? Kažkaip išvis nelabai apie tai pas mus užsimenama.

Kitas kaltinimas – senamadiškumas. Na taip – katalikų bažnyčia nėra pati moderniausia, bet yra ir dar mažiau prisitaikančių prie naujovių. Pavyzdžiui stačiatikiai. Kai pas katalikus jau priimta, kad mišios laikomos žmonėms suprantama kalba, ir per mišias galima ir atsisėst, jei negali stovėt, pas stačiatikius iki šiol mišios laikomos senąja slavų kalba ir visas 3 valandas privalai stovėt. Arba Islamas. Iki šiol pas juos pagrindinis įstatymas – Koranas. Pas katalikus Bažnyčia atskirta nuo valstybės, o Islamo šalyse dažnai net civilinio kodekso nėra – Koranas aukščiau visko. Daugelis taip pat kaltina Bažnyčią, kad ji netoleruoja sekso. Maždaug – “seksas skirtas tik vaikams daryti”. Tikrai nesutinku – Jonas Paulius II yra išleidęs nemažai raštų apie tai, kad seksas santuokoje reikalingas tam, kad sutuoktiniai vienas kitą pažintų, mylėtų… O nesantuokinio sekso jokia (kiek žinau) religija nepropaguoja. Ir tai yra pakankamai logiška. Seksas santuokoje garantuoja, kad vaikas, pradėtas to sekso metu, užaugs šeimoje, o ne su vienu iš tėvų, arba išvis vaikų namuose, negaudamas gero (bent jau turėtų toks būti) pavyzdžio. Vat kad nepripažįsta apsisaugojimo priemonių tai man truputį nepatinka… Žinoma, kai kurios priemonės kenkia vartojančių žmonių sveikatai, bet bent jau prezervatyvus galėtų legalizuot.

Celibatas, ir iš to išplaukiančios pasekmės. Šitas klausimas pakankamai slidus. Iš vienos pusės celibatas yra gerai. Besilaikantis celibato žmogus gali daug rimčiau atsiduoti savo reikalui. Nes kai galvoje nesisuka šeimos rūpesčiai, gali rūpintis parapijos, ar kažkokiais kitais, reikalais. Tačiau iš kitos pusės… Celibatas atbaido daugelį jaunų žmonių tapti kunigais, nes sekso prisotintoje kultūroje būti be antros pusės nesinori. Turi būti arba visiškai atsidavęs kunigystės idėjai, arba turėt kažkokių nukrypimų. Vat tie nukrypimai ir yra skaudžiausia, mano nuomone, Bažnyčios žaizda. Nuolat išlenda skandalai, kad koks kunigas tvirkino “klapčiukus”. Tikrai tai nėra malonūs dalykai. Bet pala… Ar tik Bažnyčioj tokie veisiasi? Visur pedofilų atsiranda. Ir netgi daugiau. Tiesiog kunigas – asmuo, kurį visi stebi, ir greičiau pastebi. Bet argi vien dėl kelių kunigų verta teigt, kad VISI jie yra nenormalūs? Juk nenustoji klausyt lietuviškos muzikos vien todėl, kad atsiranda “Yva” ar A. Rimiškis? Juk yra ir tikrai gerų atlikėjų. Taip yra ir su kunigais – yra nenormalių, bet yra ir tikrai gerų ir atsidavusių reikalui žmonių.

Katalikų kritika.

Dabar daugelis mėgsta kritikuot katalikų Bažnyčią bet kokiu atveju. Ar kas ką gero padarė, ar blogo, nuolat piktai apie juos kalbama. Tikintys dažnai vadinami idiotais, fanatikais ir panašiai. Klausimas, kas didesni fanatikai tokiu atveju – ar tikintys, ginantys savo pasaulėžiūrą, ar tie patys kritikai, dar aršiau kritikuodami ir beveik nesiremdami argumentais, o tik tuo, ką kažkada yra nugirdę ar perskaitę kokiam bulvariniam leidiny?

Daugelis kritikų pateikinėja tokius argumentus, kad supranti, jog asmuo bažnyčioj nei pats lankosi, nei ta sritimi domisi. Daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai prieš 60-70 metų bobutėms buvo aiškinama.

Daugelis sako “buvau bažnyčioj – nepatiko”. Man irgi ne visur patinka. Todėl einu ten, kur geriau. O ir šiaip – iš vieno karto įspūdį galima susidaryt klaidingą.

Dar kai kas sako “vat ten ir ten – geriau”. Na, pažiūrėkim… Imkim krikščioniškas atšakas pradžiai. Stačiatikiai – dar labiau sustabarėję, nei katalikai, nors leidžia tuoktis šventikams. Protestantai – gal ir nieko visai, tik ten negausi pavalgyt per mišias Toliau – Islamas. Ten tikėjimas kišasi tiesiogiai į asmeninį žmogaus gyvenimą. Budizmas. Šiaip tai ten ateizmas, jei ką… Induizmas – sudėtinga sistema (kastos, vegetarizmas, karma ir pan.) Galiu dar keletą sektų paminėt. Jehovos liudytojai – ten dar griežčiau viskas nei pas katalikus. Jei nesimeldi būtent taip, kaip jie nurodo, ižeidinėji Dievą. Taip pat privalai mokėt dešimtadalį savo pajamų (jei nemaišau su kuria nors kita sekta). Dar vienas unikumas – mormonai. Jei taisingai supratau, tai mane jie yra mėginę prisiviliot ir aiškino, kad jų tikėjimas – žydų, kuriuos Mozė perplukdė per Atlantą į Ameriką (!) palikimas. Ką?.. Na ir paskutinių metų topas – Scientologai. Fantastikos rašytojo sukurta sekta tam, kad pasipelnyt. Na, kur matyta, kad tam, jog kažką žinotum apie savo tikėjimą, privalai tas žinias NUSIPIRKT…

O pabaigai dar vienas anekdotas apie tikėjimą:

Sovietinėje mokykloje mokytoja vaikams sako:

- Vaikai. Dievo nėra, todėl galit į dangų rodyt špygas.

Ir mokytoja, ir visi mokiniai pradeda rodyt špygas į viršų. Tik vienas Joškė nerodo. Mokytoja:

- Joške, kodėl tu nerodai špygos? Juk ten nieko nėra.

Joškė:

- Na, jei ten tikrai nieko nėra, tai kam rodyt kažką? O jei vis tik yra – kam gadint su Juo santykius?

Iškart pasakysiu, kad esu pakankamai uolus katalikas (kas nesupranta, kaip išvis galima tikėt, tai kada nors paaiškinsiu) ir mano šis įrašas tikrai nėra kokia nors erezija. Tiesiog kadangi dar ir ateivių egzistavimo neneigiu (irgi gal ateity paaiškinsiu), tai tokios mintys kilo šiandien būnant bažnyčioje.

Kartais, skaitant įvairius žmonių “kontaktų su ateiviais” aprašymus, o po to užmetant akį į Bibliją, galima rast panašumų. Taigi, pateiksiu keletą ištraukų iš Evangelijos ir savo paaiškinimų

Jei ką – aš čia imu pavyzdžius būtent iš Biblijos, pateiktos katalikams. Visos kitos manęs šitam įraše nejaudina. Kaip ir visokie įrodymai, kad “Jėzaus nebuvo, stebuklų nebuvo – čia tik fantazijos”. Apie tai – kada nors kitą kartą.

Pradėsim nuo Jėzaus gimimo. Tiksliau truputį po to.

Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. (Mt 2, 9)

Sustojusi žvaigždė? Em… Kai kas teigia, kad tai buvo kometa, o ne žvaigždė. Bet net ir tas dangaus kūnas tokių išdaigų krėst nesugebėtų. Manau, kosminis laivas būtų visai įtikinama teorija. Kitas klausiams – kam to reikėjo – vest kažkokius 3 žmones iki kažkokio tvarto? Ko gero, tai buvo autoritetingi asmenys – reikėjo kažkaip pasižymėt.

Skaitom toliau…

Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“ Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ (Mt 3, 13-17)

Ką mes čia turim? Atėjo Jėzus pas giminaitį Joną jau žinodamas, kas bus ir ką reikia daryt. Beje, jam jau 30 – pakankamai didelis amžius tiems laikams, o ir kur tarpas nuo 12 metų, kai paskutinį kartą buvo kažkas apie jį paminėta? Na, tas dabar ne tiek svarbu. Įdomiau yra atsivėręs dangus ir “balandis”. Mano liguistu supratimu tai galėjo būt pasirodęs kosminis laivas, iš jo sklindantis šviesos spindulys, nuleidžiantis kažkokį prietaisą ant Jėzaus. Tiesiog tiems laikams žmonės neturėjo kaip pavadint tų dalykų, tai ir lygino su kažkuo. Na, kaip gali atrodyt “prasivėręs dangus”? Ko gero, danguje atsiranda kažkokia tamsi dėmė. Juk tais laikais dar buvo galvojama, kad dangus – turi ribą. O į balandį gali būt daug įvairių objektų panašių. Stilizuotai tai juk trikampis, kurio vienas kampas nukreiptas tiesiai žemyn. Mano manymu – ten buvo kažkoks ritualas, kurio metu Jėzui buvo perduotos kažkokios galios.

Toliau kažkas įdomesnio – ėjimas vandeniu.

Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį, einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ (Mt 14, 24-31)

Kaip jau minėjau – krikšto metu Jėzui ko gero buvo perduotos kažkokios galios, nebūdingos paprastiems žmonėms. Ėjimas vandens paviršium – koks nors vandens savybių pakeitimas. Na, Jėzus tai kažkaip padarė. O kaip gi Petras? Jam vis pamėgint, įsitikint, pakalbėt… Panašu, kad Jėzus vandenį veikė ne tik vien aplink save, bet galėjo ir kažkiek toliau. To užteko, kad Petras išliptų ir galėtų eit vandens paviršium. Šiuo triuku Jėzus norėjo išmėgint savo mokinio tikėjimą – jei tikės, nebijos – viskas bus gerai – suabejos – “išjungs tvirtą vandenį”. Taip ir nutiko – buvo sumažintas veikimo spindulys ir Petras nemaloniai sušlapo

Vienas įspūdingesnių įvykių – Lozoriaus prikėlimas.Praleisiu visą priešistorę.  Štai, kaip tai konkrečiai įvyko.

Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“ (Jn 11, 43-44)

Kažkiek primena filmą apie zombius ar mumijas. Mirusysis, suvyniotas į drobes, keliasi iš kapo ir eina kaip niekur nieko. Panašu, kad Jėzus galėjo per atstumą atlikt regeneracijos procesą. Įdomus sugebėjimas.

Prisikėlimas…

Staiga smarkiai sudrebėjo žemė. Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. (Mt 28, 2-4)

Čia ne visai apie patį prisikėlimą pacitavau – ten panašiai kaip su Lozorium – tik čia Jėzui kažkas tai padarė. Ir vat čia pasirodo, kas tai padarė – efektingai pasirodęs angelas. Ko gero – ateivis, turintis dar daugiau galių, nei Jėzus. Pastarasis, beje, jau buvo teleportuotas iš tos depresiją varančios vietos – kapo rūsio…

Žengimas į dangų.

Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.“ (Apd 1, 9-11)

Labiau panašaus į dabartinius ateivių pagrobimus tai reiktų Biblijoj paieškot. Jėzų elementariai kažkoks kosminis laivas pakėlė į dangų kokiu nors gravitaciniu spinduliu. Žinoma, jie galėjo tiesiog teleportuot ar kaip kitaip padaryt. Bet juk pagal anų laikų supratimą – Dievas gyveno danguje, tai reiškia, į dangų turi žengt ir jo sūnus…

Na, ir šios dienos įvykis – Šventosios Dvasios atsiuntimas.

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. (Apd 2, 1-4)

Iš kur toks didelis užimas, kad gal net pusė miesto sulėkė? Kokie dar ugnies liežuviai? Ko gero, priskrido koks nors laivas, apšvietė kiekvieną apaštalą kažkokiu spinduliu, pernešančiu informaciją tiesiai į žmogaus smegenis. Nes juk po to apaštalai laisvai kalbėjo užsienio kalbomis. O čia tik aprašoma kaip ugnies liežuviai. Minėjau gi, kad tais laikais aprašė pagal tai, ką žinojo…

Šiai dienai tiek. Tikiuosi, uolūs katalikai neįsižeidė ir nepalaikė mano šių sapalionių erezija. O užkietėję ateistai tegu irgi nepriima šių dalykų itin rimtai