Blog de la Kroitus

Apie komiksus, ir dar ką nors

Ideali partija. Struktūra

Pasaulis eina iš proto. Tuo pastaruoju metu įsitikinom net keletą kartų. Nuo Brexit, Trumpo, iki valstiečių pas mus. Žmonės vis nusivilia tradicinėm partijom. Ne tokiom tradicinėm, tiesą sakant, irgi. Nes tos „nesisteminės“ tik kalba, kad yra kitokios. Iš tiesų viską daro taip pat. Ir jau kurį laiką kirba mintys apie iš tiesų naujos kartos politinį judėjimą…

Pirmiausia, kuo tokia partija skirtųsi nuo kitų, tai savo struktūra. Tai būtų panašu į startuolį – viskas orientuota į efektyvumą.

Veiklai vykdyti turi būti nedidelės (kai veiklą vykdyti yra efektyvu) komandos, veikiančios daugmaž nepriklausomai, tačiau sekančios partijos ideologiją (apie tai – vėliau). Komandos, pageidautina, turėtų matytis gyvai, tačiau veiklai koordinuoti galima puikiai naudoti įvairius programinius įrankius. Dėl įrankių naudojimo visi veiksmai bent jau partijos viduje turėtų būti atviri, kad vyktų savikontrolė. Juk gali gi kas nors sugalvoti kažką, kas prieštaraus partijos ideologijai. O kadangi duomenys atviri, tokiems nesusipratimams užkirsti kelią galima dar ankstyvoje stadijoje.

Kitas svarbus dalykas – nariai. Partija neturėtų būti tokia, kuri siekia turėti kuo daugiau narių. Žinoma, reikia minimumo, kad partiją įkurt, bet geriau užsitikrinti kokybę, o ne kiekybę. Todėl turėtų būti pakankamai griežtas atrankos procesas – beveik kaip į darbą. Reikia įsitikinti, kad žmogaus pažiūros bei veikla nesiskirs su partijos deklaruojamomis vertybėmis ir tikslais.

Kadangi darbas vyktų mažomis grupėmis, pakankamai nepriklausomai, bausti prasižengusius narius taip pat būtų įmanoma pakankamai efektyviai. Bausmės gali būti tiek piniginės, tiek šalinimas iš partijos. O šalinti reiktų už, rodos, pakankamai nedidelius dalykus, į kuriuos tradicinės partijos net dėmesio nelabai kreipia, tačiau kurie kenkia reputacijai: korupcija, įvairūs neaiškūs susitarimai, nusižengimai įstatymams… Aišku, jei partija savo ideologijoje pažymėjo, kad šitie dalykai jai yra priimtini, tada jau kitas reikalas.

Kas tikrai svarbu – turi būti kuriama reputacija partijos, kuri atsako už savo žodžius, ir niekas nėra saugus. Net partijos vadai, pagauti (ar net įtariami) nusižengiant, arba patys pasišalina iš partijos, arba juos kiti išmeta itin greitai. Na, jei įtarimai nepagrįsti, galima tik sustabdyti narystę, kol neišaiškės tiesa.

Kiekvienos partijos tikslas – parlamentas. Bet iki rinkimų reikia „užsiauginti“ reputaciją. Manau, galima laikytis principo, kad pradėti reikia nuo mažų dalykų, o tada plėstis. Pavyzdžiui, imti kažkokias nedideles provincijos bendruomenes, ten nuveikti svarbių dalykų, užsirekomenduoti. Tada savivaldybių rinkimai. Jei pirmas etapas įvykdytas sėkmingai, turėtų pasisekt. Ir vėl – padaryti gerų dalykų savivaldybėje, kad atsirastų balsuojančių parlamento rinkimuose. Įvykdžius ir šį etapą sėkmingai, kažkiek vietų Seime gaut įmanoma.

Kandidatai į parlamentą turi būti atrenkami dar griežčiau, nei į partiją. Turi būti išsilavinimo, reputacijos, praeities švarumo cenzai. Ir kiekvienas kandidatas privalo žinoti savo partijos programą. Jei sunku – tegu pasitelkia technologijas, turi suflerį, bet situacijų, kai žurnalistai paklausia kažko iš programos, ir kandidatai nežino, turi būti kuo mažiau. Kiekvienas kandidatas turi suprasti, kad pirmiausiai jis atstovauja visuomenės interesus, suderintus su partijos programa.

Kai jau partijos nariai patenka į parlamentą, darbas nesbaigia. Pagrindinis tikslas – įgyvendinti rinkiminės programos nuostatas. Žinoma, negavus absoliučios daugumos, teiktų daryti koalicijas, eiti į kompromisus, bet kažką pagal programą įgyvendinti tikrai bus įmanoma.

Ir paskutinis punktas, kuris tokią partiją padarytų dar patrauklesnę visuomenės, nusivylusios partijomis, akyse. Susinaikinimo mechanizmas. Įkūrus partiją, nustatoma, kada partija nustoja vykdyti veiklą. Tai gali būti atitinkamas kadencijų skaičius parlamente, arba kai įgyvendinami kažkurie konkretūs partijos viešai paskelbti tikslai, ar kažkuri jų dalis.

Maždaug tokią įsivaizduoju partiją, kuri keltų man pasitikėjimą.

Už ką (ne)balsuoti, 2016

Nebūsiu hipsteris, pasiduosiu mainstreamui, pasisakysiu ir aš, už ką (ne)balsuot.
Kadangi technokratų partijos Lietuvoj (vis dar) nėra, tenka rinktis iš to, ką turim.
Aš pats taikau eliminavimo metodą – atrenku neatitinkančius mano kriteijų, ir dažniausiai lieka lengvas pasirinkimas.
Tai štai – yra 14 sąrašų, iš kurių pirmiausia atmetu smulkmę, kuri, mano manymu, nelabai turi šansų:
Lietuvos sąrašas – kas jie tokie?
Lietuvos žaliųjų partija – yra gerų idėjų, bet „žalieji“ lietuviams yra valstiečiai. Kas nėra gerai, nes tai skirtingi dalykai.
Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) – jei neklystu, per praeitus rinkimus už Zuoko partiją balsavo mažiau žmonių, nei partijoj narių. Ar šiemet bus kitaip? Nežinau, bet vieno asmens partijos man pasitikėjimo visai nekelia.
Toliau – iniciatyvūs durniai:
Lietuvos liaudies partija – svaičioja apie draugystę su Moskovija, reklamoje net Putino nuotrauką naudoja, ir šiaip – tokie „nacionalistai“, kad net komunistai.
Drąsos kelias – aš jau galvojau, kad jų nebėra, o jie vis dar mergaitę saugo…
S. Buškevičiaus ir tautininkų koalicija „Prieš korupciją ir skurdą“ – tautininkai, jie gi nacionalistai, kas visai šalia nacistų. O tai niekada prie gero nepriveda…
Jau liko tik 8…
Atmesti reikia populistus:
Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga. Ar man atrodo, ar lenkai pieš kiekvienus rinkimus su kažkuo kitu koaliciją daro? O šiaip tai pažadai apmokęstinti tai, kas jau apmokęstinta, bei didinti visas išmokas, nesakant, iš kur realiai tie pinigai bus paimti, visada yra populizmas, ir praktiškai niekada nebūna įgyvendinama.
Puteikio ir Krivicko antikorupcinė koalicija – išnaikins korupciją ir prasidės rojus žemėje vien dėl to, kad laisvų pinigų atsiras? Aha…
Liko 6.
Jau galima prieit prie stambesnių, kurie pasižymi ne tik populizmu, bet ir nekompetencija(tai galima pastebėti, nes jie dabar valdžioje):
Darbo partija – sieks algų didinimo(ką – verslui lieps tiesiog didint algas, net jei pajamų tiek nėra?), didins pensijas, minimalią algą, ir t.t. Jei partijos pirmininkas net nesukrapšto dolerio Laisvės TV paremt(valstiečiai galiausiai „užmetė“), tai ką jau kalbėt apie rimtesnius dalykus? O ir šiaip – tiek nekompetencijos pastaruoju metu iš jų išlindo, kad net sakinio nesurezgu apibūdint.
Tvarka ir Teisingumas – per visą kadenciją iš jų atsimenu nebent tai, kad Mazuronis buvo pakenčiamas aplinkos ministras, ir kas paskui iš jų išėjo. Na, dar kad Paksas europarlamente antieuropietiškai mėgsta pasisakyt. Man rodos, kad žmonės už TT balsuoja grynai iš gailesčio Paksui.
LSDP – jei jau net mano tėvas, kuris visą gyvenimą už juos balsavo, ir, atrodė, net jei jie asmeniškai ateitų kas mėnesį ir iš jo pensiją atimtų, vistiek už juos balsuotų, šiemet to nežada daryt, tai jau kažką sako… Visi tie savų dangstymai, prieštaravimai prezidentei, nuomonių kaitaliojimai davė savo. Žinoma, padarė keletą ir teisingų darbų, bet tai ant vienos rankos pirštų suskaičiuotum. Ai – dar turėjo, ko gero, geriausią užsienio reikalų ministrą. Sakytum jis ne socialdemokratas visai. Jei valdžią paims kiti, aš jų vietoj Linkevičių pasiimčiau į tą patį postą.
Taigi, lieka 3 partijos, iš kurių galima jau kažką gal rinktis.
Valstiečiai – be Prunskienės lyg ir ne tokie atgrasūs dabar, bet jų retorika pastaruoju metu tokia šiek tiek populistiškai konservatyvi. Kita vertus – jų sąrašo lyderis Skvernelis kalba visai priešingai, nei partijos pirmininkas Karbauskis. Tai šiek tiek trikdo… Kas gerai – nematau pažaduose kažkokių populistinių nesąmonių kaip „didinsim pinigus visiems“ ar „mažinsim seimo narių skaičių“. Viskas pakankamai abstrakčiai. Bet vistiek jie nėra mano favoritai.
Konservatoriai – turi galimybes sutvarkyt ekonomiką, švietimo sistemą (manau, jei Gabrielius, turėdamas galimybę, šitos srities nesiims, šeimoj gali kilt problemų). Kas šiek tiek atbaido, tai jų davatkiškumas, ateinantis iš vyresnių partijos narių. Kita vertus, jei jie pasidarytų liberalesni, tai jau nebebūtų konservatoriai, nei krikdemai. Jie, tiesą sakant, būtų mano antras pasirinkimas.
Liberalų sąjūdis – su ekonomika susitvarkytų kaip ir konservatoriai, kultūros veikėjai svajoja apie ministrą Gelūną, o ir nėra tokia jau konservatyvūs kitais atžvilgiais: ir dėl partnerystės, ir dėl dirbtinio apvaisinimo bei abortų su jais galima rast sprendimus. Ir, kas man labiausiai patinka – žada nesikišti į asmeninį žmogaus gyvenimą. Žinoma, Masiulis su savo „paskola“ jiems labai sudirbo reikalus. Kita vertus – jis, ko gero, vienintelis šiame Seime pasielgė taip, kaip turėjo pasielgt seimūnas tokioj situacijoj – paliko postą ir partiją. Kiti kaltinamieji gi laikėsi postų įsikibę dantim ir nagais. Na, bet skandalas iškilo, partija truputį apsivalė. Kas man iš tiesų visada kliūna pas liberalus, tai jų svajonės apie internetinį balsavimą. Čia grynas populizmas, tiesą sakant. Gerai dar, kad atsiranda jų gretose žmonių, kurie supranta problemą, ir patys yra prieš. Tik jie nėra aukštai sąraše. Dėl to Skirmantą Tumelį būtina reitinguot. Išvis – pas juos sąraše pirmos vietos skirtos labiau tam, kad juos rinktų, o ne kad geri žmonės papultų, todėl pasirinkus šią partiją reitinguot BŪTINA. Kiti, kuriuos aš tikrai žadu įrašyt: Aušrinė Armonaitė, Romas Sadauskas, Marius Gorochovskis.
Štai toks mano sąrašas, už ką (ne)balsuoti šiemet. Jei padėjo – džiugu. Jei ne – apgailestauju dėl sugaišto laiko. Bet kas iš tiesų svarbiausia, tai eiti balsuoti. Jei nieko neišsirenkat – tai bent jau biuletenį sugadinkit, bet geriau išsirinkit ką nors verto. Ne debilus, nustumsiančius mus į visišką užpakalį.Nes juk rya pavienių kandidatų, kurie atvirai kalba, kad sieks Lietuvos prisijungimo prie Rusijos… How about NO?

Alkoholis, ir kitos problemos

Kas girdisi po to tragiško įvykio, kai vyras vaikus nužudė? Kadangi iš pradžių nesigirdėjo, kad jis nusikaltimo metu buvo blaivas, tai bendrame sraute išlindo ir alkoholio kaltės motyvas. Beje, kad nusikaltimą padarė blaivas, visiškai nereiškia, kad alkoholis čia ne prie ko. Esat girdėję apie „baltąją karštinę“. Tai štai – ji nutinka SUSTOJUS gerti.
O srautas daugmaž tas pats, kaip ir visada: vieni siūlo grąžint mirties bausmę, kiti dėl bėdos kaltina alkoholį, ir siūlo jį visiškai uždraust, o treti alkoholio įtaką visiškai ignoruoja, ir kaltina tik tą asmenį. Nė viena grupė nėra visiškai teisi.
Siūlot grąžinti mirties bausmę? Nieko tai neišspręs. Galvojat kas nors, darydamas žiaurų nusikaltimą, galvoja „vat užmušiu savo porą vaikų, atsėdėsiu 10 metelių, po to gal ir gyvenimas susiklostys“? Ne. Labiau „na, užmušiau, kaip čia dabar padaryt, kad niekas nesužinotų“.
Reikalaujat sauso įstatymo? Nieko nebus – kol kas dar niekur jis nesuveikė. Žmonės vistiek ras būdų, kaip prisigert. Juo labiau, juk pas mus senos ne tik alkoholio vartojimo, bet ir gaminimo bei kontrabandos tradicijos.
Na, ir dar lieka tie, kurie aiškina, kad „alkoholis čia ne prie ko – tas žmogus ir šiaip agresyvu“. Nuliūdinsiu – alkoholis čia netgi labai prie ko. Tie, kurie išgeria kartą ar du per savaitę, ar po 50 gramų kasdien, pasigeria keletą kartų per metus, nesuvokia, kad yra toks visuomenės sluoksnis, kuris būna girtas kasdien. Jiems nebūna pagirių – organizmas į alkoholį reaguoja, kaip į vandenį. Sąvoka „atsigerti“ jiems reiškia ne „numalšinti troškulį“, bet „išgerti bent jau alaus“. Ir jei kažkam atrodo, kad vartojant alkoholį tokiais kiekiais, smegenys nebūna paveiktos, gyvena per daug rožiniam pasaulyje. Bet ir mažiau vartojantiems, alkoholis daro įvairią įtaką. Kai kas tiesiog negali nesėsti už vairo – jis atkovos kelią iki mašinos, ir paskui ją, tikėtina, sudaužys. Kai kas lenda muštis, kai kas – prievartaut. Kai kas eina miegoti. Bet galiu pasakyti, kad kartais ir toks „ramus“ alkoholikas gali su kirviu po namus lakstyt. Nors, ir nuėjus miegot, nebūtinai baigiasi gerai. Šiąnakt viename Lietuvos provincijos kaime mirtinai sušalo girta moteris. Per Naujuosius girtų rankų kreivai pastatytas fejerverkas sukėlė gaisrą (įtariu, ne vieną). Alkoholis čia ne prie ko? Yeah, right…
Iš tiesų problema, kad visuomenė nemato, jog per daug tautiečių per dažnai vartoja alkoholį. Tiksliau mato, bet neįžvelgia tame nieko blogo. Juk „tradicijos“, „taip reikia“, „kaip kitaip pasilinksmint/atsipalaiduot?“ ir t.t. Kai buvo paskelbta statistika, kur parodoma, kad LEGALAUS alkoholio lietuviai suvartoja daugiausiai pasaulyje, kritikai aiškino, kad tai nesąmonė, nes dar labai daug nelegalaus yra. Kitaip sakant – realus lietuvių pijokavimo lygis yra ženkliai didesnis. Gaunasi, kad tokie kritikai piktinosi ne tuo, kad mes pirmi tokioj kraupioj statistikoj, bet kad mes neatsiplėšę nuo antros vietos dar bent dvigubai daugiau.
Ne paslaptis, kad aš niekada nesu buvęs girtas(nesakau, kad nė kiek alkoholio neragavau, bet iki girtumo – niekada), bet augau kaime, kur klasiokai girtuokliaut pradėjo gal nuo 7 klasės. Todėl į alkoholikus žiūriu iš šono jau pakankamai seniai. Visokių buvo situacijų ir man pačiam: kai kas žadėjo piniginį prizą tam, kas mane nugirdys, kai kas nesuvokia, kaip taip įmanoma – nepasigert nė karto, ir panašiai… Visa tai man žymiai geriau padeda suvokti situacijos tragiškumą. Pas mus blaivas, ir to neslepiantis asmuo – tiesiog nenormalu. O štai pora butelių alaus kas vakarą, baliai iki sąmonės netekimo – čia viskas tvarkoj, taip ir turi būti.
Sprendimų šiai problemai nežinau. Draudimai – ne išeitis, bet palikti visko sava eiga irgi negalima. Reikalingas visuomenės sąmoningumas. Galbūt pradžia bus, kai įrodysim, kad girtiems ne vieta kelyje. Vėliau ir girtas gatvėje sulauks daugiau smerkiančių, nei susižavėjusių žvilgsnių.
Grįžtant prie tragedijos su vaikais šulinyje, tai teisiausi, ko gero, tie, kurie reikalauja norvegiško vaikų apsaugos tarnybų veiklos modelio. Su vaikų atiminėjimais už menkiausius įtarimus. Vaikai gal būtų buvę apsaugoti, bet dėl kitų suaugusių – ne faktas…

Blogerių savireklamos savaitė

Jo didenybė Visatos Valdovas Rokiškis Rabinovičius paskelbė Blogerių savireklamos savaitę. Aišku, nekoks iš manęs blogeris, bet nutariau, kad reiktų nors kartą sudalyvaut kažkokioje tokioje blogerių akcijoje. Prisipažinsiu, ne visus paminėtuose bloguose esančius įrašus skaitau sąžiningai. Kai kuriuos tik retkarčiais, bet manau, kad jie įdomūs ir paieškos robotai (mano pagrindiniai skaitytojai) turėtų apie juos žinoti dar daugiau.

Rokiškis Rabinovičius – ar reikia jį dar pristatyti? Jei jo neskaitot, su jumis kažkas negerai.

Trimegistos – manau, kad tai yra vienas geriausių dalykų Lietuvos mokslui, nutikęs nuo… VU įsteigimo gal. Apie mokslą rašo žmonėms suprantama kalba.

Buržujus – irgi neverta pristatinėt. Priminsiu tik, kad kartais penktadieniais jo dėka dirbt būma neįmanoma.

Skirmantas Tumelis – rašo daug apie ką, bet aš pagrinde KPŠ laukiu.

Įdomioji istorija – kartais tokių faktų parašo, kad kitaip pradedi žiūrėt į dalykus.

Ingrida Šimonytė – kai deda apie ekonomiką, nevyniodama žodžių į vatą, kitiems ekspertams geriau slėptis po lapais.

Common sense – apie verslą daugiausiai, bet įdomiai parašo.

Vyshez – pažįstamas gykas pradėjo rašyt. Kol kas nedaug, bet kai baigs Witcher’į lošt, turėtų parašyt daugiau.

Geležinė lapė – kaip gi be pamokymų apie gyvenimą?

Remigijus Jarmalavičius – kai reikia kažko, susijusio su programavimu, python, tai pas jį galima naudingų dalykų atrast.

Atviro Kodo Mokymo Centras – atviro kodo naujienos ir pamokos.

Yolka in winter – kaip gi šeimos nepareklamuot? Dabar kiek apstojus rašyt(dėl suprantamų priežasčių), bet žada grįžt.

Tam kartui tiek. Tikiuosi, paieškos varikliai mano indėlį įvertins teigiamai.

Kaip gauti darbo praktikos IT srityje

Susidūriau čia su tokia situacija: žmogus, baigęs programavimą, po to 10 metų programuotoju nedirbęs, ieško darbo pagal specialybę. Savaime aišku, jo niekas nepriima, nes praktikos trūksta. Ir tada prasideda „kaip gauti praktikos, jei niekas dirbt nepriima?“. Net girdėjau atvejį, kai asmuo 2 metus ieškojo programuotojo darbo. Nerado. Įsidarbino kažkur kitur.

Yra gal sričių, kur tai problema. Yra sričių, kur ir diplomas svarbiau, nei praktika. IT – ne iš tų sričių.

Tada prisiminiau kažkada gerbiamo visatos valdovo Rokiškio Rabinovičiaus įrašą apie darbo praktiką. Aš pateiksiu receptą, kaip tos praktikos prisirinkti, iš savo srities – konkrečiai programavimo.

Žinoma, pirmas dalykas – reikia turėti kažkiek laisvo laiko. Taigi, jei esi bedarbis, to laiko tikrai yra(nebent tą laiką išnaudoji „pasisėdėjimams su draugais prie alaus“ ir nuolatinėms pagirioms). Moksleiviams ar studentams – kažkiek sunkiau, bet irgi galima rast.

Toliau – reikia suprasti, kokiomis technologijomis, kokia kalba norisi praktikuotis. Galiu pasakyti, kad web ir mobilios technologijos dabar labai ant bangos. „Desktop“ aplikacijos vis labiau praranda reikšmę, kadangi viskas keliasi „į debesis“, o be to – nuolat populiarėja alternatyvios operacinės sistemos(tas pats Linux, jau nekalbant apie MacOS). Taigi kuriant desktop programą, gali tekti daryti taip, kad programa veiktų keletoje sistemų. Su web – truputį paprasčiau. Backend’ui nerūpi operacinė sistema, su kuria dirba vartotojas. Frontend’ui įtakos turi nebent naršyklė.

Pasirinkus technologiją, galima rinktis kalbą. Iš tiesų tai nėra taip reikšminga – žinant pagrindus, pereit prie kitų kalbų nėra sudėtinga. Aišku, kiekviena iš jų turi savo pliusų ir minusų. Žemesnio lygio kalbos (C, C++, Pascal) optimaliau išnaudoja kompiuterio resursus. Itin aukšto lygio kalbos (JAVA, Ruby, Python, PHP, C#) lengviau perprantamos, tačiau joms reikia įdiegto interpretatoriaus, kas neretai reiškia saugumo skyles bei resursų panaudojimo neoptimalumą. Vis tik šiuo metu daugiau darbo pasiūlymų yra pastarosioms kalboms (na, dar C/C++).

Galima rinktis žemesnio lygio kalbą, programuoti kokius paprastus žaidimus (jie dabar „ant bangos“). Ir, tiesą sakant, jei yra minčių, tai ir reiktų daryti.

Kitas kelias – iškart apsiimti dirbti su web technologijomis(šiaip ar taip, vistiek teks su jomis susidurti – visokie API, ir panašūs dalykai). Galima lokaliai pasikurti serverį, ir ten kažką programuoti jau iškart kuriant rimtesnes sistemas, bet jei neturi planų tokią sistemą paleist į pasaulį, nelabai galėsi kam įrodyt, kad turi rimtos praktikos. Tokiu atveju bent jau kodą reikia laikyti kokiam github ar bitbucket. Bet galima pradėt ir nuo to, kad kur nors nemokamam (jei neturi pinigų) hostinge pasidaryti savo asmeninį puslapį, kad ir pasinaudojus kokia TVS (turinio valdymo sistema). Svarbu, kad jis būtų ne tiesiog paprastas šablonas uždėtas, bet figūruotų kažkokia informacija, kažkokie patobulinimai (puiki pažintis su HTML, CSS, JavaScript). Realiai to reikia savęs pristatymui, bet kažką pačiam pridarant, tai jau yra praktika. Sekantis žingsnis – pažįstami, kuriems reikia kažkokio paprasto puslapio. Manau, kiekvienas IT srities žmogus turi pažįstamų, sakančių „tu programuotojas – padaryk man <kažką>“. Tai vat tokiems galima net ir nemokamai kažką padaryti – nebent jis turėtų iš savo kišenės sumokėti už hostingą, domeną (jei jam to reikia), ar dar ką tokio. Ir vat šituos dalykus jau galima priskirti praktikai. O jei padarysi neblogai, kažkas tave rekomenduos pažįstamiems, ir taip toliau… Žinoma, jei nepatinka php (kas visai tikėtina, bet ji pagrindinė palaikoma kalba daugelyje hostingų), visada galima mokytis kitų kalbų. Problema ta, kad paprastuose hostinguose paleist python, ar ruby aplikaciją yra problematiška. Bet jei skelbsi savo kodą, įrodysi, kad moki ir daugiau.

Per keletą mėnesių gali visai nemažai tos praktikos prisirinkti. Svarbiausia – to laikotarpio, kai tu taip mokaisi, savo CV neįrašyti kaip bedarbystės. Nes juk tu nesi bedarbis, jei darai sau, ar kažkam kitam. Šiuo atveju tu laisvai samdomas darbuotojas (populiariai žinomas kaip freelancer’is), taip ir reiktų įrašyti.

Didžiausias šito būdo trūkumas – motyvacijos stoka. Bet jei tau nėra motyvacijos išmokti programuoti, tai gal neverta ir programuoti?

Puslapiai:1234567...20