Nors jau kurį laiką tai nebe naujiena, bet vis nerasdavau laiko pasidžiaugt… Apie mane parašė Pipedija! Sakote, anokia čia garbė? Žinoma, gal ir ne didžiulė, bet vis tiek malonu. Juo labiau – tai vienas pirmųjų tokių manęs paminėjimų, padarytų ne mano paties.

Šiek tiek apie straipsnelyje paminėtus faktus. Kas keisčiausia – nemažai kas arti tiesos, nors kai kur ir kiek pro šalį

Kad ir pavadinimas „Blog de la Kroitus“ – nutarta, kad tai parašyta lotyniškai. Tiesą sakant tai gal labiau Prancūziškai. Bet kadangi aš tos, nei anos kalbos dorai nemoku, tai tebūnie. Kad Kroitus kilo nuo lotyniško žodžio „coitus“ tai faktas, ir aš jo neneigiu

Kadangi pavadinimas kildinamas iš lotynų kalbos, tai ir mane patį apšaukė kunigu. Ir tai, tiesą sakant nėra labai toli nuo tiesos Dar mokykloj nemažai bobučių, ir netgi bendraamžių, man skyrė kunigo karjerą. Spėju, iki pat vestuvių dar buvo tokių, kad tikėjosi, kad pagaliau susiprasiu, ir įstosiu į seminariją.

Man priskirtas terminas „padorus normalus žmogus“. Bent jau man rasti tokį terminą Pipedijoje nedaug kur teko. Ačiū ir už tai

Apie Android aš rašau ne taip jau ir dažnai. Gal keletą kartų esu ką nors mestelėjęs. Labiau parašau apie Linux. Na, šiaip ar taip – tai kažkiek susiję. O kad mane traukia temos, susijusios su visokiais kopirastais ir interneto laisvėm – irgi faktas, kurio niekas paneigt negali.

Išvada – kažkas pasistengė, ir lyg ir nedaug, bet tiesios parašė.

Kol mes čia visi bėdavojom, streikavom prieš PIPA ir SOPA, kažkaip buvo praleista, kad ACTA praėjo pro visas užkardas ir daugelis šalių ją pasirašė. Muzikos, filmų ir kita industrija, daugiausiai besipelnanti ne iš kūrybos bei gamybos, o iš teismų procesų, pasinaudodama visu tuo šurmuliu, vykusiu Amerikoj, Europoj prakišo tą susitarimą.

Kas nemaloniausia – šitą dalyką prastūmė per praktiškai visiškai nesusijusį su internetu bei autorių teisėmis, komitetą – žemės ūkio. Tai jau ne pirmas toks Amerikos korporacijų bandymas. Ne kartą per šį komitetą buvo mėginta įteisinti programinės įrangos patentus Europoje. Ačiū Dievui, kažkam ten dar užteko proto skaityt, kas pakišama. Tačiau ACTAi pavyko… Jei ten kas ir skaitė, tai nesuprato, kad visiškai ne jų srity reikalas sukasi.

Aš ne teisininkas – tokius dokumentus man skaityt sunku. Dažniausiai, kas ten yra sakoma, tai maždaug kad „beveik jokių pokyčių šalių teisėje nereiks“. Falkvinge gerai parašė, tai aš pats nekartosiu.

Bet štai kas man pačiam užkliuvo dokumente. Ten, panašu, nenumatyta, kad teisių turėtojas gali būti ir privatus asmuo. Minima tik federacija arba asociacija. Darosi akivaizdu, kad niekam ten nerūpi autoriai, smulkieji verslininkai – tai korporacijų interesų gynimo dokumentas.

Užsiminta ten apie DRM… Įvardinta kaip „efektyvios techninės apsaugos priemonės“, ir kad jas apeiti yra blogai. Na taip – suprantama. Nulaužti apsaugą – blogai. Tačiau sąvoka „efektyvus“ čia visai ne vietoj. Na, nebent efektyvumu laikomi trukdžiai normaliai pagroti legaliai įsigytą filmą ar muzikos kūrinį, pažaisti tvarkingai nusipirktą žaidimą. Kiek teko skaityt, tai su DRM daugiau problemų turi būtent legalūs vartotojai, o ne piratai. Pvz. Linux vartotojai beveik neturi galimybių pagroti kai kuriom labai kreivom apsaugom apsaugotų failų.

Na, dar tik pasirašyta buvo. Ar bus priimta galutinai – pažiūrėsim…

Rytoj prisijungsiu prie wikipedia ir kitų puslapių, ir eisiu streikuot prieš PIPA/SOPA.

http://sopastrike.com/

Pagaliau! Pagaliau Seimas išgirdo vargšų autorių bei atlikėjų maldas. Na, jų pačių nesigirdėjo – matyt vargšai iš bado jau ir kalbėt nebegali. Todėl juos atstovavo jų šaunieji gynėjai. Taigi, nuo kovo mėnesio Lietuvoje turėtų suklestėti kultūra, atsirasti itin geros muzikos, aukšto meninio lygio filmų, knygų ir viso kito gėrio… Taip nutiks dėl to, kad pagaliau autoriai bei atlikėjai gaus savo milijonus, kurių iki šiol negavo tik piratų ir valdžios neveiksnumo dėka. O bjaurybės verslininkai, nuolat skatinantys autorinių kūrinių vagystes, prisidengdami kažkokiu „progresu“, pagaliau bus pastatyti į vietą ir gaus realius, o ne be proto išdidintus pelnus. Galbūt kai kurie net bankrutuos. Bet taip jiems ir reikia – mažiau pataikavimo verslui, daugiau dėmesio kultūrai! Valio, draugai!

Na, sarkazmą galima jau ir išjungt – galima pradėt galvot logiškai (bent jau mano logika kiek traukia). Apie pačio mokesčio nesąmoningumą jau rašė kiti, todėl aš nesiplėsiu.

Iš principo tai tas naujasis mokestis (a.k.a. kompensacija) nėra jau toks didelis, kad nubiednėt. Už kompiuterį papildomai primokėt 20 Lt, ar už TV – 40 Lt nėra jau tiek ir daug, kai tų dalykų kainos nuo 1000 Lt ir panašiai.

Tiesiog šiaip nemalonu, kad pridedamas kažkoks papildomas mokestis. Iš kurio, beje, realios naudos nepajus praktiškai niekas, išskyrus porą organizacijų. Ne paslaptis, kad šis mokestis nė lito į valstybės biudžetą neatneš – viskas eis teises saugančių organizacijų žinion. Ten kažkuri dalis atiteks „administravimo išlaidoms“. Niekam neaišku, kaip visi tie pinigai visų LATGA’ų galiausiai skirstomi, ir niekas net nežada to paaiškinti. Galiausiai iki tų, kas turėtų gauti tas kompensacijas(autoriai, atlikėjai), greičiausiai ateis po keletą litų per metus. Na, populiauriausieji gali tikėtis keliasdešimt litų gauti. Jiems vistiek net neatsipirks laikmenos, kurias jie patys per tą laikotarpį pirko, ir taip pat mokėjo kompensaciją „sau“.

Kita pusė – verslininkai, pardavinėjantys visą šią įrangą. Yra keli variantai. Vienas – įranga galutiniam pirkėjui nebrangs, o mokestis bus sumokamas nuo jau dabar užsidėto antkainio. Kitas – įranga gali pabrangt ne iki 40 Lt, kaip kad įstatyme numatyta, bet dar daugiau. Kodėl? Nes pirkėjai vistiek dauguma tiksliai nežino, kiek apmokestintas koks įrenginys, o pardavėjai gali kokį kompiuterį pabranginti apie 100 Lt pasakyti, kad taip dėl to kompensavimo mokesčio. Dar manau, kad gudresni verslininkai gali pasidaryti sau šiokią tokią reklamą, ir iki kovo mėnesio padidinti pardavimus šūkiais „paskubėkite pirkti, kol nepabrango“, o po to pakelti kainas nežymiai – tiek, kiek numatyta.

Pirkėjai, jei kainos žymiai nesikeis, ir toliau pirks, ir bus jiems vienodai, kas ten kam moka. Techninė įranga ir šiaip turi polinkį pigti, tai vietoj naujausio įrenginio bus galima pirkti kelių mėnesių senumo daiktą. Aišku, bus dalis tokių, kurie iš principo nenorės mokėti kažkokio tai mokesčio ir siųsis prekes iš užsienio. Klausimas tik, kaip pigiau?

Na, ir liko tie nuskriaustieji autoriai. Bėda tame, kad jie ir lilks nuskriausti. Kaip minėjau – gaus keletą litų per metus, ir net nesupras, už ką. Kažina, ar kuriam iš šitos „kompensacijos“ bent nauja „flaškė“ pavyks nusipirkti. Nors problema yra visai ne tame, kad jų kūrybą kažkas kopijuoja nesumokėdami pinigų. Atlikėjai bei autoriai patys irgi nevengia piratauti – visos muzikos nenusipirksi, o žinot kitus norisi. Dauguma atlikėjų pergyvena dėl to, kad dabar už koncertus gauna žymiai mažiau, nes pusę sumos privalo sumokėti mokesčiams – nebeturi jokių lengvatų.

Prieš kurį tai laiką sudariau muzikos kūrinių, kurie man yra „best ever“ penketuką. Tačiau jį besudarinėjant supratau, kad yra ir kitų, taip pat man LABAI patinkančių ir kažką gal reiškiančių. Čia atrinkau 10, kurie šį vakarą man arčiausiai prie širdies

MC Hammer – U can’t touch this – Kas nežino šitos dainos, arba yra per jaunas su manim kokybiškai bendraut, arba mūsų pasaulėjauta labai skiriasi. Beje – neseniai sužinojau, kad MC Hammer -turi programinės įrangos kūrimo firmą, ir planuoja paleisti kažkokį neprastą paieškos variklį.

Daft Punk – Aerodynamic – Taip – Daft Punk yra viena mėgiamiausių mano grupių. O šitas kūrinys man visada patiko dėl tų gitarų. Žinoma, tai semplai, o ne gyvas grojimas, bet vistiek – super. Jei kas mėgsta ir anime, tai gali pažiūrėti Interstella 5555 – tai iš principo yra ekranizuotas DaftPunk albumas Discovery.

C & C Music Factory – Gonna make you sweat (Everybody dance now) – Sunku nešokti pagal šią muziką.

EXEM – Kuršiai – Tiems laikams Lietuvoje tai buvo kažkas. Lietuviška elektroninė muzika jau 1997 metais rodė, kad nėra tokia beviltiška, kaip pop

The Prodigy – Everybody in the place – Savaime aišku, The Prodigy yra dar viena mano mėgiamiausių. O šis jų klipas bei daina – ko gero pirmas, kurį atsimenu. Kiek kvailokas, bet smagus.

Ray Parker J. – Ghostbusters theme – Who ya gonna call? Ghostbusters!

Shamen – Ebeneezer Goode – Keista, bet per Opus 3 ne taip ir retai galima šį perliuką išgirst. Ir visada norisi pagarsinti. Kažkur skaičiau, „Ebeneezer Goode“ kilo nuo „E’s are good“ (E – Ecstasy sutrumpinimas). Na, ilgą laiką šokių muzika buvo neatsiejama nuo narkotikų. Manau, šita daina – viena kaltininkių

L.A. Style – James Brown is dead – Griežtas ritmas ir ironiškas tekstas, kuris tiesa tapo tik beveik po 20 metų.

SNAP – Power – Kažkodėl taip ir norisi pasakyti „aš irgi turiu jėgos!“

U96 – Das Boot – Viena pirmųjų mano pažinčių su techno muzika. Vokietija tuo metu atrodė kaip reivo tėvynė.

Pagalvojęs nutariau įtraukti dar vieną „bonusą“.

The Orb – Earth (Gaia). Ilgas kūrinys, lėtas. Kaip ir dauguma šiame sąraše – senas(1991). Bet ten yra kai kas, kas bent jau man buvo labai netikėta, kai pirmą kartą išgirdau. Jei kas nenori klausyt visko, tai „prasukit“ maždaug iki 6:19. Jei kas žinot, kas ten kalba – duokit man žinot

Šiam kartui tiek. Kitas topas bus(jei iš viso bus), ko gero, iš filmų garso takelių…

Jau kažkur pusantrų metų turiu HTC Desire telefoną. Iš pradžių viskas ten mane tenkino. Bet aš nebūčiau aš… Praktiškai visų mano turėtų telefonų buvo panašus likimas – prijungti prie kompiuterio, kažką sugadint, kažką pataisyt… Praėjus beveik metams nutariau, kad ir Desire nuo šito neišsisuks.

Išbandžiau keletą ROM’ų, ir noriu pasidalinti, kas patiko, kas – ne.

Yra nemažai ROM’ų, sukurtų naudojant tą pačia platformą, kuri jau įdiegta telefone. Pvz: LeeDrOiD, AuraxTSense. Kas gerai – gaunamas Sense UI, Google Apps’ai praktiškai visi HTC „widgetai“, dar papildomų funkcijų, ir „root’intas“ telefonas. Kodėl patiko Sense UI? Iš tiesų dėl vieno labai paprasto dalyko – atrakinus telefoną, per visą ekraną pasirodydavo animacija, priklausomai nuo oro, kurį rodo HTC Clock widget’as. Smulkmena, „eye candy“, bet malonu Kas nepatiko šituose ROM’uose – jie mėgdavo kartas nuo karto užstabdyti. Taip pat naujausia Android versija ten atsiranda ne anksčiau, nei kai HTC išleidžia oficialų atnaujinimą.

CyanogenMod. Ko gero, vienas populiariausių mūsuose Android mod’ų. Išvaizdai pagerinti, kad nebūtų plikas Android, naudojamas ADWLauncher. O šiaip tai išvaizda pakankamai minimalistinė. Matyt, panaši į gryną Android (nežinau, kaip atrodo – negaliu tvirtinti). Dėl pykčių su Google, įdiegus CM, nėra nei gmail, nei gtalk programėlių. Bet ten pat šalia gali parsisiųsti Google App papildymą. Pabandęs CM6 greit perėjau prie CM7, bet… Buvo kažkoks programinis bug’as, neleidęs įsidiegti ar atsinaujinti didesnių programėlių (Angry birds, Google Maps…). Paieškojęs internete sprendimo neradau. Todėl nutariau, kad tai klaida, kurią vėliau ištaisys. Sekančios versijos laukti teko labai ilgai – beveik visą vasarą nebuvo naujos versijos. Tiesą sakant, naujausioj versijoj ta klaida vis dar buvo, bet buvo lengvai išsprendžiama. Atleiskit, bet dabar nepasakysiu kaip – pamiršau Kuo CM geras, tai kad jis yra lietuviškai išverstas, ko nepasakyčiau apie kitus bandytus.

Kadangi CyanogenMod man šiek tiek pasišiukšlino, radau kitą populiarų MOD’ą – MIUI.us. Kiniečių darbas. Kad ir kaip atrodytų keista – gerai padarytas. Iš tiesų, tai gal vienas stabiliausių ir maloniausių akiai MOD’ų, kuriuos teko bandyti. Nuo kitų jis skiriasi pirmiausia tuo, kad programų sąrašas gaunamas ne paspaudus meniu, bet tiesiog „važiuojant“ į šoną – kaip kokiam iPhone. Prie to reikėjo priprasti. O ir šiaip – išvaizda ten jau labai mažai teprimena Android. MIUI, ko gero, vienintelis mano bandytas ROM’as, kuriame labai lengvai keičiasi išvaizda – temas galima parsisiųsti keliais paspaudimais. Tik dauguma pavadinimų – kinietiški Taip pat maloni smulkmena – atnaujinimai ateina kiekvieną penktadienį. Ir netgi yra programėlė, kuri atsisiunčia atnaujinimą ir perkrauna telefoną diegimui. Aišku, vistiek reikia kažkokio Recovery, kad galima būtų užbaigti, kas pradėta.

Tik vat pas mane šiokie tokie nesklandumai buvo su ClockWork recovery. Gal versija (2.5.0.7 ) netiko, bet atnaujint automatiška nepavykdavo – reikėdavo „paleisti rankom“. Nors ROM Manager ir aiškino, kad versiją jau virš 5, bet užkrovus vistiek rodė tą pačią seną. O kaip tvarkingai atnaujinti – neradau (tiesą sakant – nelabai ir ieškojau).

Dabar gi aš vėl įsidėjęs CM7, nes galvojau, kad jį įsidiegus lieka daugiau vidinės atminties, nei MIUI. Pasirodo, dabar jau nebe. O padaryti, kad dalis atminties kortelės veiktų kaip vidine atmintis, niekaip nepavyksta. Kad ir kiek bandžiau pagal įvairias instrukcijas Kodėl noriu daugiau vidinės atminties? Yra gi App2SD – kai programos perkeliamos į kortelę nieko nekankinant. Labai žemiška priežastis – widget’ai neveikia, jei juos tiekianti programa perkelta į kortelę… Panašu, kad vėl grįšiu prie MIUI. Patiko jis man

Kai kas sakytų, kad antraštė visiškai neatitinkantis tiesos, nes Lietuvoje gyventi žymiau blogiau nei kokioje Zimbabvėje.

Perskaičiau straipsnelį, komentarus po juo, ir nutariau, kad visiem tiem pesimistam reikia užpakalius nutarkuot – bent jau tikrai būtų dėl ko burbėt O šiaip tai pasakymai, kad pas mus viskas labai blogai, man panašūs į trydaliojimus, kad Lietuvoj nėra geros muzikos. Pastarąjį faktą jau ne kartą paneigiau.

Taigi, kodėl manau, kad Lietuvoj gyventi gerai?

<sarcasm>Pirmiausia – čia gyvenu AŠ, mano šeima, draugai (dauguma), o tai jau savaime kelia gyvenimo gerumo lygį </sarcasm>

Aišku, realios priežastys yra kiek kitos, nei mano buvimas valstybėje.

Pirmas dalykas, dėl kurio man gera Lietuvoje – gamta. Žinoma, pas mus nėra nuolat šilta, nėra kalnų. Bet man jų ir nereikia, kai yra miškai, ežerai. Daugeliui atrodo, kad kokie nors kalnai yra žyyyymiai geriau nei visi pasaulio miškai kartu sudėjus. Tačiau kodėl iš kitų šalių atvažiavę žmonės žavisi mūsų gamta? Ko gero yra dar ir toks dalykas, kad gražu atrodo tai, ko nėra šalia. Vistiek – Lietuvos gamta man tikrai yra graži. Netgi žiema yra gerai. Kas nematė storiausiu sniego sluoksniu padengto miško – daug neteko…

Visiem žinoma, kad Lietuvoje internetas – vienas greičiausių, kokybiškiausių bei pigiausių pasaulyje. Taip pat ir jo paplitimas – itin didelis. Bet, žinoma, pesimistai keikiasi, kad pas mus prasčiausias internetas ar mobilusis ryšys, kai atsiranda jo sutrikimų vienai valandai per metus. O ar jie bent įsivaizduoja, kad ir pačiam tam išsvajotam Londone žmonės džiaugiasi filmą parsisiuntę per parą. Užsiminus, kad laukt ilgiau nei valandą – daug, išsižioja. Šiaip tai drįsčiau teigti, kad Lietuvą galima būtų reklamuoti kaip „geek’ų rojų“ (apie tai – truputį vėliau).

Su kultūriniais renginiais pas mus irgi nėra labai prastai. Pilna festivalių, renginių „iš nieko“ (kultūros naktis, muzikos diena…). Žinoma, gali būti geriau, bet norintis „pasikultūrinti“, tikrai ras kur praleisti vakarą.

Aš verslo nesu steigęs (kol kas ), bet kiek tenka skaityti, tai objektyviai sąlygos pas mus yra tikrai neblogos. Mokesčiai mažesni nei daugelyje Europos šalių, steigimo procesas – paprastas, įvairios verslo skatinimo programos. Kas šitą rodiklį gadina, tai nebent dar nuo sovietinių laikų užsilikę valdininkai, į kiekvieną verslininką žiūrintys kaip į valstybės priešą. Kiek žinau, tai nėra taip, kad jie labai trukdytų steigti verslą, bet padėti irgi nesiteikia.

Mokslas. Pritariu, kad mūsų švietimo sistema – ydinga. Tačiau kažkodėl mūsų universitetai išaugina pakankamai žymius mokslininkus, mokinių išsimokslinimo lygis irgi neprastas.

Žinoma, visi dėl visų negandų kaltinama valdžia. Valdžia yra tik tai, ką žmonės išrinko, ir kilo jie iš tų pačių paprastų žmonių. Visada keista girdėti, kaip kažkas aiškina, kad „valdžia bloga, korumpuota“, o prieš tai (ar po to) džiaugiasi, kaip davė policininkui kyšį.  Taip pat jei kas pasvajoja, kaip ateitų į valdžią, tai dažniausiai pirmas dalykas, kurį tokie žmonės nori padaryti – aprūpinti save, o jau paskui GAL galvoti apie rinkėjus. Kad būtų gerai, reikia kad patys žmonės pradėtų keistis, o ne burnotų ant valdžios, tuo metu savo veiksmais visaip stengdamiesi blogint padėtį.

Paskutinis dalykas, dėl kurio man patinka Lietuva, gali nuskambėti keistai, bet tai – žmonės. Žinoma, labai daug yra burbeklių, kuriems viskas nepatinka, o ypač kiti lietuviai. Aiškinama, kad mūsų tauta – pikta, užsidepresavusi, tik ir džiaugiasi kitų nelaime. Kiek aš matau aplinkui save, tai įsitikinu, kad tai labiau mitas, nei tiesa. Nutikus bėdai žmonės retai kada į akis juokiasi, kaip kad turėtų būti pagal bendrą įvaizdį. Dažniau stengiasi padėti kaip nors.

Tai štai – mane tikrai sunku įtikinti, kad Lietuvoj – blogai. Reikia ne verkt, o patiems kurti geresnę valstybę, tai ir bus geriau. Nuo valdžios čia mažiausiai kas priklauso…

Aukščiau užsiminiau, kad Lietuvą galima reklamuoti turistams pasaulyje kaip „geek’ų rojų“. Kodėl? Savaime aišku – beveik greičiausias ir pigiausias internetas, kurio praktiškai visur pilna. Retoje kavinėje negalima rasti atviro prieigos taško, neskaitant dar bent vieno ar kelių uždarų. Aišku, yra, kur dar galima tobulėti (pvz. interneto prieigos bažnyčiose ), bet vistiek situacija tikrai nebloga. Žmonės, atvykę iš Maskvos ar Olandijos, stebisi tokiais dalykais. Ko dar trūksta, kad privilioti daugiau geek’ų? Pas mus prastai su „Star Wars“, „Star Trek“ ir įvairių komiksų fanais. Jei pas mus būtų daugiau šios kultūros pasekėjų, galima būtų organizuoti tarptautines konferencijas su „cosplay“ ir panašiai. Jau anime fanai kažką tokio turi, kaip japonų kultūros dienų dalį. Reiktų tai išplėsti, patobulinti… Juk ko reikia poilsiaujančiam „geek’ui“? Interneto, kompiuterinių žaidimų, paskaityt savo mėgiamus komiksus, pažiūrėt filmus, jei yra galimybė, gyvai pažiūrėt (ir nusifotkint) į panas, persirengusias kaip žaidimų ar komiksų herojės

Neseniai Seime vėl buvo svarstytas klausimas apie balsavimą internetu. Šįkart prieita prie išvados, kad toks dalykas galimai prieštarauja konstitucijai.

Aš, nors ir esu kažkiek skeptikas (jau rašiau anksčiau), bet nesu visiškai prieš internetinį balsavimą. Tačiau prieš tokį, koks siūlomas dabar. Prisipažinsiu, nelabai su tais sprendimai esu susipažinęs, bet kartais pagalvoju, kokią aš norėčiau matyti įgyvendintą internetinio balsavimo sistemą.

Pirmiausia, esu įsitikinęs, kad tokia sistema turi būti kuriama iš naujo, o ne imamas jau paruoštas produktas. Ir ji privalo būti atviro kodo. Kodėl kurti iš naujo? Nes esantys sprendimai neaišku kaip veikia, ir ko gero daryti „universaliai“, taigi, greičiausiai ne visai tinka mūsų valstybei. Dėl tos pačios priežasties sistema turėtų būti atviro kodo – jei koks nors poliriškai aktyvus programuotojas sugalvos pažiūrėti, kaip nueina jo balsas, jis turi galėti tai padaryti. Taip pat manau, kad tokią sistemą kurti turėtų pagrinde Lietuvos programuotojai. Dar geriau – ne konkreti įmonė, bet būtent šiam dalykui surinkta komanda, atstovaujanti jei ne politiškai neutraliems, tai bent jau skirtingoms partijoms atstovaujantys žmonės. Taip yra tikimybė, kad programuotojai nedarys, kad kažkuri viena partija įgautų pranašumą. Savaime aišku, kūrimo eigoje turi būti nuolatinis kodo tikrinimas „iš šalies“.

Autorizacija neturėtų būti itin paprasta (vartotojo vardas/slaptažodis). Reikalinga asmens tapatybės kortelė su elektroniniu parašu. Taip – tai kainuos balsuotojui. Bet niekas nesakė, kad tai turi būti paprasta. Na, dar galvoju apie kažkokį unikalų kodą ant kvietimo į rinkimus (lapelis ten toks) papildomai. Jau esu minėjęs (ir ne tik aš), kad bankai nenori turėti su šituo balsavimu nieko bendro. Juk kai kažkas bus blogai (laimės „ne tie“), kalti liks būtent jie, kadangi neužtikrino skaidraus balsavimo.

O kas vyktų prisijungus? Mano svaičiojimuose tai pagal kažkokią formulę turėtų būti sugeneruojamas unikalus kodas, galiojantis ne daugiau nei iki rinkimų pabaigos (po ko jis pašalinamas iš sistemos), ir juo reikia jungtis toliau. Kaip suprasti „toliau“? Aš manau, kad balsuotojas turi būti nukreipiamas į savo apygardos serverį. Galvoju, kad tai turi būti ne vieninga, bet pakankamai decentralizuota (pagal galimybes) sistema – kiekviena apygarda balsavimo metu naudoja atskirą serverį, atskirą duomenų bazę.

Kam ta decentralizacija? Kad kiekvienos apygardos atstovai tikrintų duomenis. Taigi – tokiu atveju tai jau bus ne 10-20 specialistų, atsakingų už visą sistemą, bet bent po keletą iš kiekvienos apygardos (gal net apylinkės). Toks tikrinimas turėtų būti nedaug kitoks, nei popieriniam balsavime. Taip pat keisti tie stebėtojai nieko nebegali. Tik patikrinus, ar nenutiko kokių nesusipratimų (nežinau, kaip galima būtų sugadinti elektroninį biuletenį), duomenys siunčiami į bendrą serverį. Į tą bendrą serverį duomenys gali ateiti jau kažkiek apdoroti.

Savaime aišku, viskas visur turi būti šifruota, saugu ir panašiai. Dar labiau advanced galėtų būti kokių nors p2p tinklų (pvz. FreeNet) panaudojimas. Bet apie tai galima daug kalbėti.

Mano šitie pamąstymai dar labai neišbaigti – nenumatyta, kaip galima būtų balsuoti pakartotinai, jei, tarkim, šefas liepė prie jo akių prabalsuoti už jo partiją, nors to net neplanavai. Gal kas daugiau kokių pasiūlymų turit? Žinoma, tai yra tik pamąstymai, ir abejoju, kad tai kada bus įgyvendinta. Bet pasvajoti apie internetinio balsavimo sistemą, kuri yra saugi, anoniminė bei neprieštarauja konstitucijai, galima juk

P.S. Kažkaip vis dažniau susimąstau, kad demokratija – nėra pati geriausia valdymo forma. Kažkas panašaus į technokratiją atrodo efektyviau

Kažkurią dieną iš kompo skambėjo The Prodigy „Voodoo People“, ir žmonai pasakiau, kad šitas gabalas tikrai yra mano geriausių kūrinių penketuke. O tada susimąsčiau – o koks iš tiesų būtų mane labiausiai „vežančių“ muzikos kūrinių penketukas, dešimtukas?

Tai, žinoma, yra subjektyvi nuomonė, bet praktiškai kiekvieną šį kurinį girdėdamas, negaliu būti ramiai – ar norisi dainuoti kartu, ar kaip nors judėti. Mažų mažiausiai – pasigarsinti radiją.

1. Daft Punk – Around The World. Galiu be abejonės teigti, kad šitas kūrinys man yra pats geriausias be konkurencijos. O video irgi neblogas.

Click here to view the embedded video.

2. The Prodigy – Voodoo People. Čia įskaitau daugelį šito kūrinio remiksų. Nežinau, ką jis savyje turi, bet klausant visada „veža“.

Click here to view the embedded video.

3. Beastie Boys – (You Gotta) Fight For Your Right (To Party). Gabalas, nedaug už mane jaunesnis, bet turi tiek energijos, kad net mano katinas galva linguoja

Click here to view the embedded video.

4. Eurythmics – Sweet Dreams. Dar viena tikra seniena. Tai, kad ši daina ne kartą perdainuota, byloja, kad ji tikrai nėra prasta. O šiaip tai mane nežmoniškai veža pati melodija.

Click here to view the embedded video.

5. Roni Size / Reprazent – Brown Paper Bag. Dėl šios vietos turėjau kelis kandidatus, bet kadangi šią melodija aš girdžiu kiekvieną kartą, kai man kas nors skambina, tai šį tą pasako.

Click here to view the embedded video.

Štai toks būtų mano „best ever“ penketukas. Kada kitą kartą reiks sudaryti dešimtuką tų, kas yra kiek žemiau nei šitas top’as

Na ką – senokai jau berašiau apie tai, apie ką šiaip mėgstu rašinėti. Paskutiniai įrašai buvo iš serijos „kažkas nutiko mano gyvenime“ bei „patinka/nepatinka“. Nežinau, kam tai šiaip galėtų būti įdomu

Bet kadangi paskutiniu metu nutiko nemažai dalykų, susijusių su piratais, patentais ir kitais panašiais dalykais, tai nutariau kažkiek ir šia tema vėl pasireikšt pagaliau.

Pirmiausia – malonesni dalykai.

Vokietijoje vyko rinkimai į parlamentą, ir Piratų partija ten gavo apie 9% balsų. Negalima sakyt, kad labai daug, bet dešimtadalis… Kaip išsireiškė valdžios atstovai – „šituo laimėjimu džiaugtis neturi neturėtų niekas, išskyrus pačius laimėjusius“. Anot jų – ši partija siejasi su „Anonymous“, kurie dabartiniame pasaulyje trakuojami kaip teroristai. Aišku, kai partijos siekiai yra skaidrumas ir viešumas, nieko nuostabaus, kad tai nepatinka valdžioje sėdintiems. Bet aš tikiuosi, kad kad ir 9%, bet ką nors gero jie tikrai nuveiks…

Praeitą savaitę pradėjo veikti portalas „MyliuMuziką.lt“. Tai TEO sukurtas produktas, skirtas lietuviškos muzikos mylėtojams, kurio esmė – klausytis muzikos online, jos nesisiunčiant pas save. Kitaip sakant – muzikos transliavimo tarnyba. Pagirtinas dalykas. Bet kol dar ten „beta“, tai nieko mandro kaip ir nėra. Muzikos tikrai mažokai, naudojimasis nėra pats patogiausias. Tačiau tikiuosi, kad kol bus pasiekta pilna versija, tai bus žymiai labiau nupoliruota.

Praėjus keletui dienų po MyliuMuziką.lt atidarymo, Apple nutarė, kad jie nori nnors ir mažų, bet daugiau rinkų, ir paleidos savo iTunes parduotuvę praktiškai visoje Europoje. Na, dabar lietuvių piratams argumentas, kad nėra kur legaliai nusipirkti muzikos, nebegalioja. Aišku, vis dar galioja kainos argumentas. Nes sakykit ką norit, 1 euras už vieną dainą – tikrai nemažai. Bent jau mano kišenei. Taigi – esu garantuotas, kad Apple iš Lietuvos daug pajamų negaus. Bet tokiai didelei korporacijai tai lašas jūroje.

 O dabar – apie kiek mažiau gerus dalykus.

Ir čia Apple reiškiasi nemažai. Vokietijoje uždrausta prekiauti naujuoju Samsung Galaxy Tab’u. Ir kodėl gi? Nes dizainas, matote, labai panašus į iPad’o. Samsung, savo ruožtu, kelia ieškinius kitose šalyse, kad nebūtų galima prekiauti iPhone’u ar dar kažkuo. Dar šiek tiek, ir geodiskriminacija (dabar pasireiškianti kaip „This service/video is not available in your country“) pereis į fizinį lygmenį („atsiprašome, šios itin populiarios pasaulyje firmos gaminių savo šalyje įsigyti negalite ir negalėsite“). Ar man vienam atrodo, kad vartotojai nuo to tikrai nelaimės?

Microsoft, paskutiniu metu lyg ir pradėjusi atrodyti kaip ne tokia jau ir didelė blogio imperija(Apple vistiek pirmauja), taip pat pažėrė keletą perliukų patentų srityje. Jau seniai buvo susitarimai su HTC, TomTom, dar kažkuo, kad jei tie gamintojai nenori gaut šaukimo į teismą, jie turi mokėti po keletą dolerių nuo kiekvieno pagaminto prietaiso. Dabar prie šitos kompanijos prisijungė Casio bei Samsung. Būtų suprantama, jei tuose prietaisuose būtų diegiama Windows OS – susimokėti už licencijas. Tačiau ten šia OS net nekvepia – visur vienoks ar kitoks Linux’as. Vėlgi – pažeidžiami kažkokie patentai… Pradedu bijoti, kad ateis reikalas ir iki stalinių/nešiojamų kompiuterių OS. O tada arba Canonical užsilenks, neišsimokėdama už kiekvieną parsisiuntimą, arba Ubuntu taps mokama… Nors aš vis dar turiu vilties, kad programinės įrangos patentai Europoje ir toliau liks negaliojantys. Bet tai, kaip dabar elgiasi visokie lobistai, tai, manau, greitai bus prastumti ir tokie įstatymai. Copyright’o galiojimą jau pratesė…

Dar šiek tiek iš torrentfreak…

Miramax vadovas pasisakė, kad ne piratavimas yra didžiausia grėsmė menui.

Buvęs policijos pareigūnas/privatus seklys, dirbęs AFACT(Australiška antipiratinė organizacija) papasakojo, kaip antipiratai skaičiuoja savo nuostolius, ir „šviečia visuomenę“ apie piratavimo žalą.

Italijoje siūlomas „vieno kirčio“ įstatymas – apskųsti piratavimu gali BET kas (netgi piktas kaimynas), ir to užtenka, kad atjungti internetą ilgam.

O štai Vokietijoje politikas, siūlantis „dviejų kirčių“ įstatymą, pats labai šauniai pažeidinėja autorines teises. Po tokių įvykių prisimenu frazę iš filmo „Watchmen“ – „Kas stebės stebėtojus“ (kažkaip panašiai, o ir kilme ji iš kitur, o ne filmo, bet tai ne tiek svarbu šioj situacijoj)…

Taigi – kuo toliau, tuo daugiau nesąmonių. Bet, tikiuosi, kyla sąmoningų žmonių visame pasaulyje. Tik ar jie sugebės kažką pakeist, kai bet koks pasipriešinimas dideliems pinigams traktuojamas kaip terorizmas ar dar koks blogis…