Blog de la Kroitus

Apie komiksus, ir dar ką nors

Ką žiūrėti, jei mėgsti komiksus?

Taigi, jei yra žmonių, kurie, kaip ir aš, domisi „mainstream“ komiksais (nors pradedu įtarti, kad aš toks Lietuvoj vienintelis), norisi ne tik paskaityt, bet ir pažiūrėt ekranizacijas. Savaime aišku, yra filmai, kuriuos pažiūrėti arba verta, arba ne. Bet yra ir TV ekranizacijos – animaciniai bei vaidybiniai serialai. Ir šiuo metu jų yra nemažai visai neblogų. Pavardinsiu, ką aš žiūriu šį sezoną, gal kam patiks.

Ultimate Spider-Man

Kai kas sako, kad geriausias Žmogaus-voro animacinis serialas buvo 1994-1997 metų. Iš dalies sutinku – buvo įdomus, atskleidžiantis veikėją, ir t.t. Bet šis, „Ultimate“, mano manymu yra dar geresnis. Čia į Žmogų-vorą pažvelgta iš visai kitos pusės. Jis ne vienišius, savęs besigailintis, bei laiko artimiesiems nerandantis studenčiokas, bet praktiškai S.H.I.E.L.D. agentas, vadovaujantis kitų paauglių superherojų komandai. Čia daugiau dėmesio skirta būtent jo darbui su komanda, kovoms su blogiukais bei bendradarbiavimui su kitais geriečiais. Jo asmeniniams santykiams vietos beveik nepalikta. Ir būtent tai yra labai gerai, nes jei palikt Žmogų-vorą ilgiau aiškintis savo santykių, tai tampa ne veiksmo ir kovos su blogiu istorija, o kažkokia melodrama. Pažiūrėkit visus vaidybinius filmus – suprasit, apie ką aš. O čia gi veiksmas, humoras ir dar kartą veiksmas. Seilėms laiko beveik nebelieka. Kas keista, tai šito serialo sezoniškumas. Kai dauguma parasideda rudenį ir eina iki pavasario, šis prasideda kažkur metų pradžioje, o baigiasi pabaigoje. Štai prieš savaitę baigėsi antrasis sezonas, tikiuosi, nuo kitų metų prasidės ir trečiasis.

Avengers: Assemble

Čia badoma pavaizduoti tai, kas vyko po įvykių, parodytų 2012-ųjų metų filme. Komandą papildo naujas herojus – Falcon. Komandos priešai čia kiti – labiau pažįstami iš kitų Avengers ekranizacijų. Nors kiekviena serija – atskiras nuotykis, bet yra bendras siužetas: nauja komanda turi susistyguoti, o priešai tuo metu kaupia jėgas prieš keršytojus. Veiksmo daug, seilių mažai. Tikėtina, kad su prieš tai minėtu serialu apie Žmogų-vorą bus „susikirtimas“.

Hulk and the agents od S.M.A.S.H.

Manau, kas Lietuvoj žino Hulk’ą, tai įsivaizduoja jį kaip žalią, didelį monstrą be smegenų, varomą tik instinkto viską naikinti. Šitam seriale Hulk’as – protingas, puikiai save kontroliuojantis komandos lyderis. O jo komanda sudaryta iš kitų panašių į jį: Red Hulk, She Hulk, A-Bomb, Skaar. Visi galingi, radioaktyvūs, ir visi – herojai. Pats serialas pateikiamas realybės šou pavidalu – veikėjai kartas nuo karto pasisako į kamerą atskiram „kamberėly“, juos nuola seka skraidančios kameros. Visai smagu pažiūrėt.

Beware the Batman

Ko gero, vienas iš neduagelio serialų, kur Batman’as nupieštas 3D formatu. Taip pat jis skiriasi nuo kitų ekranizacijų tuo, kad priešai dažniausiai dar nebuvo pasirodę kitur. Arba jei ir buvo, tai epizodiškai. Taip pat ir Robino čia nėra – jo vietą užėmusi Katana. Veiksmo yra, humoro – ne tiek (Batman’as ir humoras – menkai suderinami), tačiau kažkaip nesižiūri man 3D…

Agents of S.H.I.E.L.D.

Šitas yra nebe animacinis, o vaidybinis serialas. Kai kurie veikėjai jau žinomi iš filmų (pvz. agentas Coulson’as). Šiaip, kaip serialas tai visai įdomus, yra ir veiksmo, ir bendra linija. Tik aš komiksų ekranizacijose visada ieškau užuominų į pačius komiksus. Ir čia jų kažkaip mažokai. Nedaug girdėtų vardų, ar vietų. Geriausiu atveju – nuorodos į Marvel filmus apie Keršytojus (jie prasidėjo maždaug nuo Iron Man).

Arrow

Taip pat vaidybinis. Kūrėjai pasiskolino idėją iš Dark Knight trilogijos, kad praktiškai jokių super galių niekas neturi. Jei kas ir atrodo „antgamtiškai“, tai tik technologijų pagalba. Taip pat pats veikėjas (Green Arrow) vaizduojamas kaip žudyti nesibjaurintis, keršto ir teisingumo trokštantis sociopatas. Na, antram sezone jis nutarė nebežudyt, bet ir pirmam užteko aukų. Beje, šiame seriale nuorodų į komiksus žymia daugiau, nei pastraipa aukščiau – veikėjų vardai girdėti, „galios“ irgi ne siurprizas. Manau, žiūrėti verta.

Taigi – šie yra su komiksais susiję serialai, kuriuos aš pats dabar žiūriu, ir rekomenduoju kitiems, kuriems ši tema nėra „vaikiška“ ar kaip kitaip nepatraukli.

Komiksas savaitei: Secret Wars

Paimta iš wikipedia.org

Paimta iš wikipedia.org

Pavadinimas: Secret Wars

Leidėjas, metai: Marvel Comics, 1984-1985

Kas ten vyksta?

Kosminė būtybė Beyonder surenka geriausius Žemės superherojus bei superblogiečius, ir perkelia juos į jo sukurtą planetą, kad tie kovotų tarpusavyje. Jam tiesiog įdomu, kas nugalės. Iš karto išaiškėja, kad X-menai, nors ir priskirti herojams, nėra pageidaujami jų tarpe. Tuo tarpu Dr. Doom, visada trokštantis daugiau galios, pajutęs, kad turi reikalų su kosmine energija, stengiasi ją pasiimti sau. Jam pavyksta, bet galiausiai, superherojų dėka, galios netenka ir jis, ir Beyonder.

Pastabos

Šiame komikse Spiderman pirmą kartą užsideda savo juodąjį simbiotinį kostiumą. Po metų išleistame „Secret Wars 2“ Beyonder klajoja po žemę, bandydamas suprasti, ką reiškia būti žmogumi.

Įvertinimas

Abi dalis paskaičius, kažkokio įdomaus turinio neradau, piešimas irgi prastokas. Panašiais metais leistame DC Comics „Crisis on Infinite Earths“ žymiai gražiau. Aišku, paskaityt vistiek įdomu.

Vertinu 4/10 – gali būt žymiai geriau.

Apie santvarkas

Aš kuo toliau, tuo labiau prarandu pasitikėjimą demokratija.

Iš principo, demokratija reiškia tautos valdžią. Idėja graži, nes liaudis žino, kas jam geriausia. Bėda tame, kad iš tiesų tauta nežino, kas iš tiesų jai geriausia. Ji galvoja, kad žino, nes jai taip kažkas išaiškino, arba gerai taip, kaip yra, ir nereikia jokių pokyčių. Todėl aš džiaugiuosi, kad kol kas niekas neįvedė tiesioginės demokratijos, nes pas mus ir su atstovaujamąja prastai.

Išrenkami tie, kurie žada aukso kalnus per trumpą laiką, o išrinkti ne tik aukso kalnų, bet ir šūdo krūvelių nelabai parūpina. Tačiau kažkodėl juos vistiek nuolat išrenka. Taip nutinka todėl, kad tauta užmiršta, kad tą patį jiems žadėjo anksčiau, ir netesėjo, patiki, kad pažadams įgyvendinti trukdė kiti, žadėję, iš principo, ta patį. Ir taip toliau, ir panašiai – reklama suveikia labai gerai. Tačiau toks jau tautos pasirinkimas – kad juos atstovautų tie patys, kurie ir anksčiau atstovavo visai ne rinkėjų interesus. Taip pat problema yra, kai išrinktųjų partijų atstovai į postus sukiša tuos, kurie visiškai neturi tam kompetencijos. Paskui ir gaunasi, kad kokiu nors sveikatos apsaugos ministru tampa koks nors šaltkalvis.

Vis dažniau pasigirsta, kad technologijos dabar leistų įvesti tiesioginę demokratiją – kai pati tauta spręstų, ko ji nori, o ko – ne. Pirmas žingsnis – labai palengvinti referendumo rengimo galimybes. Aš, žinoma, esu už tai, kad kuo daugiau tautos būtų išgirsta Tačiau kartais tautos balsas prasilenkia labai toli su sveiku protu. Jei būtų tiesioginė demokratija, tai Lietuvoje jaustųsi technologijų atsilikimas, nesikurtų tiek naujų verslų, vyktų daug mažiau kultūrinių renginių. Nes juk jei duotų pasirinkimą, kur paskirstyti pinigus, jokie verslo skatinimo, kultūros rėmimo fondai negautų nė cento – viskas eitų pensijų bei minimalios algos didinimui. O jei dar pasitaikytų galimybė, tai privatūs verslai išvis būtų jei ne uždrausti, tai bent jau jų gyvenimas būtų labai apsunkintas. Juk privatus verslas – „parazitai ir vagys“. Žmonės nelinkę perdirbti daug informacijos. Jiems sunku perskaityti 3 lapus su aiškinimais, kodėl viena ar kita elektrinė yra gerai ar blogai. Tačiau pora sakinių, kur aiškinama, kad atominė 100% susprogs, o štai anglim arba dujom (būtinai perkamom iš Rusijos) kūrenama yra pigu ir švaru – jiems kaip tik.

Aišku, kai demokratija tik atsirado, joje dalyvavo visi piliečiai. Tik kad tų piliečių buvo koks dešimtadalis visų gyventojų… Tačiau dabar vis dažniau tenka nusivilti demokratijos principu. Žmonės nėra tam pasiruošę. Ir niekada nebus. Kai kas skelbia utopijas, kad žmones reikia mokyti, auklėti, diegti teisingą informaciją. Bet žmogus yra tingus padaras – jam visada suveiks tai, kas pateikta paprastai ir lengvai. Ir nemanau, kad tai auklėjimo problema – čia į genus reikia lįst.

Bet aš nesakau, kad mums reikia monarchijos, ar kokios nors diktatūros. Pastaruoju metu man vis patrauklesnės atrodo meritokratijos bei technokratijos idėjos.

Pirmoji sistema paremta tuo, kad valdžioje yra tie, kurie yra savo srities specialistai. Tokiu atveju finansų ministru galėtų būti koks nors rimtas finansų konsultantas, arba bent jau ekonomikos profesorius. Kultūros ministru vertėtų skirti kultūros vadybininkus. Svarbiausia, kad žmogus gerai išmanytų sritį, kuriai vadovauja. Taip pat ir jo pavaldiniai turi būti kompetetingi, kadangi vienas žmogus tikrai visko negali aprėpti. Aišku, kaip saugiklius reiktų nustatyti, kad bendras visų valdančiųjų tikslas – dirbti valstybės ir jos žmonių gerovei. Ypač ilguoju periodu, o ne siekti populiarumo didinant bedarbių pašalpas ir minimalų atlyginimą.

Technokratija – dar kiek radikalesnis požiūris. Nors dabar technokratiška valdžia vadinama ta, kur vyriausybės nariai ne išrinkti, bet paskirti kaip nors kitaip (pvz dėl savo kompetencijos), bet aš įsivaizduoju tikrą technokratiją kiek kitaip. Tai sistema, kai sprendimus priima ne patys žmonės, tačiau kompiuterių pagalba. Žmonėms reiktų įvesti pradinius duomenis, o jau kompiuteris paruoštų veiklos planą. Čia, žinoma, yra utopinė idėja ir kiek gąsdinanti. Tačiau mane ji gąsdina mažiau, nei tiesioginė demokratija…

Komiksas savaitei: Kingdom Come

Kingdom Come

Kingdom Come

Pavadinimas: Kingdom Come

Leidėjas, metai: DC Comics, 1996

Kas ten vyksta?

Senoji superherojų karta pasitraukė, jų vietą užėmė naujoji karta. Naujieji herojai kovoja tarpusavyje labiau dėl to, kad neturi ką veikt, nes blogiečių beveik nebėra. Taip pat jie nekreipia dėmesio, ar jiems „besilinksminant“ griūna pastatai, sužeidžiami ar net žūsta nekalti praeiviai. Jie turi galias, todėl įsitikinę, kad jiems viskas leista.

Galiausiai, kai situacija darosi visai nebekontroliuojama, kreipiamasi į Supermeną, kuris savo tvirtovėje augina karves, kad jis grįžtų, ir padarytų tvarką. Ir jis grįžta. Surinkęs daugumą senųjų JLA narių. Tik šįkart jis ir komanda nusiteikę ne taip draugiškai, kaip anksčiau. Pagrindiniai kovos įrankiai – baimė ir jėga. Žinoma, jei yra priespauda, yra ir pasipriešinimas, kuriam vadovauja ne kas kitas, o Betmenas (su trupučiu Lexo Luthoro pagalbos), surinkęs savo komandą.

Pastabos

Serijos pavadinimas kilo iš „Tėve mūsų“ maldos sakinio „Teateinie tavo karalystė“ angliškos versijos. Čia Supermenas tarsi kviečiamas naujai sukurti savo tvarką.

Įvertinimas

Šitą komiksą verta paskaityti jau vien dėl piešimo stiliaus. Kiekvienas piešinys labiau panašus į retušuotą nuotrauką, o ne į komiksinį paveiksliuką. Ir istorija verta dėmesio – nepaliekama per daug neaiškių galų. Išaiškėja ir kodėl senoji karta pasitraukė, ir kas sekė po to.

Vertinu 10/10. Piešimas čia prideda daug balų.

Apie vardo parinkimą

Menka paslaptis, kad neseniai tapau tėčiu. Šitą dalyką netgi paskelbiau visam pasauliui. Apie buvimą tėčiu papasakosiu kada vėliau, kai jau galėsiu įvertinti, kas ir kaip. Šįkart apie vieną svarbesnių dalykų, kurį vaikui suteikia tėvai – vardą.

Kai sužinojom, kad būsim trise, pradėjom galvoti vaikui vardą. Iš karto nusistatėm kriterijus.

Vardas neturi būti tėvų saviraiškos vaisius. Žmogus neturi norėti pasikeisti vardo, nes tėvai sugalvojo, kad koks nors Menstruacijus yra unikalus ir įdomus vardas. Taip pat reikia pagalvoti ir apie tai, kad vardas gali būti lengvai panaudojamas kokiai įžeidžiančiai pravardei. Pavyzdžiui Rėjus. Pirmą raidę pakeitus, kas gaunasi? Gėjus… Nesvarbu, kokia to žodžio reputacija visuomenėj, bet kai tave vadina tuo, kuo tu nesi – visada žeidžia. Taip pat yra vardų, kurie netinka vaikui, arba suaugusiam. Pavyzdžiui Stefanija. Na, neįsivaizduoju moters, jaunesnės nei 50 metų tokiu vardu. Taip pat mačiau kažkuriam straipsny vardą Gedukas. Žmogus gi užaugs, o vardas liks toks pat…

Vardas neturi kelti konkrečių asociacijų. Tarkim, yra giminių ar pažįstamų tarpe kažkas, su kuo tau konkretus vardas asocijuojasi. Tai gali būti gera, ar bloga asociacija, bet vistiek – pirma prisimeni tą žmogų. Arba pažįsti nemažai skirtingų žmonių tokiais vardais, ir tau jau kažko konkretaus nebeprimena.

Vardas neturi būti per daug populiarus. Tiesiog kai pas kelis pažįstamus per pusantrų metų gimė trys Jonai, tai kažkaip toks vardas automatiškai atkrenta…

Vardas turi būti lietuviškos kilmės. Pas mus abu vardai lietuviškos kilmės, todėl, norėdami tęsti tradicijas, tokio vardo ir ieškojome. Visai gera mintis pasirodė ieškoti tarp buvusių kunigaikščių vardų. Kai kas pastaruoju metu aiškina, kad lietuviški vardai yra negerai, nes užsieniečiams problemos juos ištarti. O kodėl reiktų pataikauti užsieniečiams? Skandinavų vardai dar sunkiau ištariami, tačiau jie dėl to kažkodėl nesijaudina. Kažkas man pasakė, kad skandinavai, skirtingai nei lietuviai, visi gyvena savo šalyse. Jei mano vaikas gimė Lietuvoj, kur aš gyvenu, ir nežadu (bent jau kol kas) kraustytis kitur, tai kodėl aš iškart turiu numatyt, kad mano vaikas tikrai gyvens kažkur užsieny? Aš tikiuosi, kad ir mano vaikas gyvens Lietuvoj. O jei teks bendrauti su užsieniečiais – tegu jie pasimoko kitų kalbų vardus ištarti.

Beje – paskaičius visokių „antifa“ pareiškimus, tai iškyla klausimas – ar noras suteikti savo vaikui būtent lietuviškos kilmės vardą jau yra fašizmo požymis? Nes pagal juos tai ir frazė „myliu Lietuvą“ – fašizmas 🙂

Tai štai – įvertinus visus kriterijus, truputį paieškojus, turime Gediminą…

Puslapiai:1234567...35