Blog de la Kroitus

Apie komiksus, ir dar ką nors

Komiksas savaitei: Superman: Red Son

Red Son - Cover

Pavadinimas: Superman: Red Son

Leidėjas, metai: DC Comics, 2003

Kas nutiko?

Apie 1950-uosius išaiškėjo, kad SSRS turi slaptą ginklą – Supermeną. Jis nenugalimas, ir veikia vedinas komunistų partijos idealų.

Kodėl tai įvyko?

Iki žemės mažojo superherojaus kosminis laivas atskrido pusdieniu vėliau (ar anksčiau). Ir dėl to nusileido ne kažkur Amerikos tyruose, bet sovietinėje Ukrainoje. Žinoma, režimas, pamatęs jaunuolio sugebėjimus, priglaudė pas save, ir išaugino sau ginklą.

Kas sekė po to?

Stalinas mirė. Supermenas, nors ir nenorėdamas, apsiėmė vykdyti tai, kam buvo ruoštas – valdyti SSRS. Galiausiai beveik visas pasaulis prisijungė prie „Varšuvos pakto“. Liko tik JAV, nuo kurios atsijungia valstijos. Po ilgų kovų Supermenas supranta, kad tapo diktatoriumi, ir tai nėra gerai. Jis paaukoja save tam, kad išgelbėtų žemę. Bent jau taip visi galvoja. Po viso šito Lex’as Luthor’as išanalizuoja paliktus mokslinius tyrimus ir tada žmonija tikrai suklesti…

Pastabos

Šitoj istorijoj galiausiai išaiškėja, kad Luthor’as iš tiesų norėjo gero žmonėms, tik jo metodai buvo ne patys geriausi. Supermenui čia vietoj „S“, ant krūtinės – sovietiniai kūjis su pjautuvu. Yra šitoj istorijoj ir kovotojas prieš priespaudą Betmenas – nešioja rusišką žieminę kepurę („ušankę“). Nemažai originalios Supermeno istorijos veikėjų čia „lokalizuoti“ Rusijai(Pete Ross – Pyotr Roslov, Lana Lang – Lana Lazarenko), arba šiaip – kitame kontekste(Lois Lane – Lois Luthor). Pati pabaiga šiaip kiek netikėta. Taip ir neaišku, iš kur čia atsirado Brainiac’as – originalioje Supermeno istorijoje, jis yra sukurtas pačiame Kriptone. Čia gi tos planetos nėra…

Įvertinimas

Nors istorijoje ir sukeistos pusės, bet kažkaip nesijaučia nė vienos pusės propagandos – nei kad SSRS buvo geriau, nei kad JAV režimas geresnis. Jie tiesiog kitokie. Ta netikėta pabaiga man tikrai patiko.

Piešta gražiai, viršeliai dvelkia sovietmečio stiliaus propagandiniais plakatais, o pat piešimas – pakankamai standartinis amerikietiškas.

 

Vertinčiau 9/10 – kai kurie dalykai taip ir lieka neaiškūs, bet skaitosi gerai.

Komiksas savaitei: Civil War

Įžanga:

Nutariau, kad reikia kažkokios pastovios rubrikos šitam tinklaraštėly. O kadangi pagaliau ėmiausi normaliai skaityti komiksus, tai mėginsiu juos ir apžvelgt. Gal ne kiekvieną savaitę, bet stengsiuosi…

Paveikslėlis paimtas iš http://whatculture.com/

Pavadinimas: Civil War

Leidėjas, metai: Marvel, 2006-2007

Kas nutiko?

Amerikos superherojai suskilo į dvi stovyklas. Tie, kurie visada kovojo petys į petį, draugai, šeimos nariai dabar atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Visi tiki, kad kovoja už gėrį, tačiau vienus palaiko vyriausybė, kitus… Žmonės?

Kodėl tai įvyko?

Norėdami pakelti savo realybės šou reitingus, Naujųjų karių(New Warriors) komanda aptinka keletą blogiukų, ir pabando juos nugalėti. Viskas baigiasi tuo, kad blogietis Nitro sukelia didžiulį sprogimą, ko pasekoje sunaikina tiek dalį herojų, tiek keletą šimtų vaikų, šalia buvusioje mokykloje. Tai sukelia didžiulį žmonių pasipiktinimą iki tiek, kad kiti herojai puolami gatvėse. JAV vyriausybė nutaria, kad kiekvienas, kovojantis už gėrį, būtų registruotas, ir būtų įdarbintas valstybės agentu. Kapitonas Amerika(Captain America) su tuo nesutinka. Jis įsitikinęs, kad laisvė – tai galimybė padėti žmonės, kai tavęs niekas nekontroliuoja ir nežino tavo tikrojo vardo. Tuo tarpu Geležinis žmogus(Iron Man) supranta, kad tik kontroliuojami superherojai elgsis atsakingai, ir ateityje tokių tragiškų incidentų turėtų būti mažiau. Aplink šiuos du veikėjus susiburia komandos, ir prasideda kova už savo tiesą…

Kas sekė po to?

Galiausiai maištininkai pralaimi. Dalis jų pasiduoda, dalis pasitraukia dar giliau į pogrindį. Vyriausybė įkuria Keršytojų(Avengers) komandą kiekvienoje valstijoje. Dalis blogiukų taip pat pradeda dirbti valstybei. Neapsieita ir be skaudžių pasekmių. Kapitonas Amerika žūsta pakeliui į savo teismą. Kadangi Žmogus voras(Spider-Man) atskleidė savo tapatybę, pasikėsinama į jo artimus žmones. Galiausiai, norėdamas išsaugoti savo tetos gyvybę, jis sudaro sandėrį su Mephisto ir paaukoja jausmus savo žmonai Mary Jane

Pastabos

Skaičiau šią seriją du kartus. Pirmą kartą per kompiuterio monitorių – ne tik tai, kas vadinosi „Civil War“, bet ir visus susijusius komiksus(Spider-Man, Wolverine, Fantastic Four ir t.t.). Antrą kartą skaičiau realų popierinį leidinį. Jei nebūčiau pirmą kartą skaitęs taip, kaip skaičiau, tai ši serija būtų pasirodžiusi žymiai nykesnė. Daugelis dalykų paaiškinama, papildoma būtent susijusiuose komiksuose.

Nors registruodamiesi herojai neprivalėjo atskleisti savo tapatybių, Žmogus-Voras, kuris garsėjo tuo, kad itin stipriai slėpė savo tikrąjį vardą, vienas pirmųjų viešai išdavė savo paslaptį. Ir kam to reikėjo? Galiausiai liko be žmonos…

Nors Geležinis Žmogus siūlė prisijungti, mutantai(X-Men) oficialiai liko neutralūs. Jie jau buvo per tokį dalyką praėję, nes kažkada jie visi buvo verčiami registruotis. Taip pat, galima sakyti, griežė dantį ant Keršytojų, kurie nepadėjo, kai mutantai kovojo už savo išlikimą. Žinoma, pavieniai herojai prisijungė vienur ar kitur.

Būtent tuo laikotarpiu susituokė Audra(Storm) iš X-Men’ų bei Juodiji Pantera(Black Panther)Vakandos karalius.

Įvertinimas

Šis įvykis vertinamas kaip vienas svarbiausių Marvel visatos įvykių per pastarąjį dešimtmetį. Daug dalykų po to pasikeitė. Kai kurie, buvę geri, oficialiai tapo nusikaltėliais, o kai kurie nusikaltėliai tapo valstybės agentais…

Jei kam rūpi vizualinė dalyko pusė – piešta gražiai, bet nei kažkaip ypatingai įdomiai, nei itin realistiškai.

Bendrai viską įvertinčiau maždaug 7/10. Galima buvo ir geriau…

Apie rusišką propagandą

Pirmiausia, noriu patikslint, kad aš nesu rusofobas. Kažkuria prasme save laikyti galiu netgi rusofilu, nes pusė mano žmonos kraujo – rusiškas 🙂 Taip pat negaliu vadinti savęs sovietofobu – asmeniškai kažką ir gero iš tų laikų randu. Bet šįkart ne apie tai…

Pastebėjau, kad kaip ir dvi stovyklos susidarė dėl Rusijos, sovietmečio ir propagandos. Vieni paniškai bijo bet kokios įtakos iš Rusijos, kiti gi aiškina, kad viskas, ką Rusija daro – normalu ir nieko blogo iš ten neateina. Nelaikau savęs priklausančiu nors kuriai iš šių stovyklų, tačiau paklausau kai kurių žmonių, žiūrinčių pagrinde tik Rusijos televizijas, paskaitau rusiškus forumus, išgirstu kokio Zadornovo šnekų… Ir štai, ką galima sužinoti apie Lietuvą.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo slaviška valstybė nuo pat pradžių. Dabartinė Lietuva su LDK bendro turi tik vieną panašų žodį.

Nebuvo Mindaugo, Vytauto – jų tikrieji vardai buvo Миндовг, Витовт. Ir jie buvo grynakraujai slavai – nė užuominos apie lietuvišką kraują. Sostinė šiuose kraštuose buvo galbūt dėl to, kad patogiau susisiekt su kuo nors.

Baltai – tai atskilę slavų gentys. Mūsų net kalba beveik tokia pati. Mes tik čia bandom išsidirbinėti ir save kildinam iš romėnų.

Lietuvių kalba – ne jokia ne sena, kaip mes čia aiškinam. Ji geriausiu atveju XIX amžiuj sudaryta dirbtinai. Geriausias to įrodymas – 30-40 metų senumo lietuviškos gramatikos vadovėliuose taisyklės skiriasi nuo dabartinių.

Kadangi LDK buvo slaviška valstybė, tai Vytovtas (joks ne Vytautas) tik su rusų pulkais laimėjo Žalgirio mūšį.

Dabartinė Lietuvos teritorija VISADA buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Ir be Rusijos mes niekaip nebūtume išgyvenę.

Lietuva, kaip valstybė pirmą kartą istorijoje pasirodė XX amžiuj. Pasinaudoję suirute Rusijos viduje ir nusilpusia armija, atsiskyrė kažkokie nupiepusi tautelė.

Jokios okupacijos nebuvo. Lietuva pati įstojo į SSRS, nes nebebūtų išsilaikiusi kaip nepriklausoma valstybė. Taip pat nebuvo ir nepuolimo sutarties tarp Vokietijos ir Rusijos (Molotovo – Ribentropo pakto).

Sovietmetis (ne okupacija) buvo geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai per… Nuo pat pradžių. Nes:

tai buvo jauna, ekonomiškai ir politiškai silpna valstybė, draskoma vidinių nesutarimų ir netvarkos, kurią reikėjo gelbėti;

SSRS investavo į mus labai daug. Net sugebėjom tapti viena stipriausių SSRS valstybių. Čia tik Maskvos dėka – patys lietuviai buvo tinginiai ir nevykėliai;

jei vis tik sutikt, kad SSRS buvo priešas, tai juk taip yra žymiai geriau. Kodėl? Kadangi sovietmečiu niekas neturėjo pinigų, tai visi buvo iš tiesų laisvi ir galėjo susikoncentruoti į išorinį priešą. Dabar gi priešas nepastebimas, bet žymiai labiau ardantis – materialinė priklausomybė…

Lietuva labai negražiai pasielgė per Rusijos – Gruzijos karą palaikydama Gruziją.

Lietuvoje tik sovietmečiu buvo gerų krepšininkų. Po nepriklausomybės atstatymo, pas mus nebėra nė vieno, mokančio žaist krepšinį.

Ir panašiai…

Dar keletą dalykų sužinojau apie pačią Rusiją ir rusus. Keletas tokių faktų:

Rusai, su Stalinu priešaky VIENI, be jokios pagalbos, nugalėjo fašizmą pasaulyje.

Rusų mokslininkai turi tokias technologijas, kad be problemų galėtų išgydyti visas ligas, padaryti žmogų nemirtingu. Tačiau jiems trukdo pasaulinės farmacijos kompanijos.

Visi pasakojimai, kad Stalinas buvo tironas ir žudikas – labai perdėti. Taip, jis kažkiek ėmėsi represijų, bet tais laikais tai buvo būtina tų pačių žmonių gerovei pasiekti. Ir tikrai stalinizmo aukų žymiai mažiau, nei Hitlerio aukų…

Aišku, aš ne istorikas, galbūt visa tai, kas aukščiau išvardinta, yra gryna tiesa. Bet dar prieš 10-15 metų per istorijos pamokas mus mokė kiek kitaip. Tai net ir nežinau…

Nepopuliarumo privalumai

Kai pradėjau kažkada rašyti šitą savo blogą, tikėjausi turėti kažkokią auditoriją, kad kažkas skaitys mano nesąmones, būsiu kažkiek žinomas, ir t.t… Kažkuriuo momentu beveik taip ir buvo – čia lankydavosi ne tik paieškos varikliai. Bet paskui pradėjau daugiau dirbti, mažiau rašyti, ir be manęs čia tarp lankytojų tik google,  yandex ir kiti panašūs „asmenys“…

Iš pradžių nebuvau tokia situacija patenkintas. Paskui supratau, jog pats kaltas, kad neteikiu gero turinio. O po to dar ir radau privalumų, kodėl turėt nepopuliarų tinklaraštį, ir šiaip – nebūt populiariu, yra gerai.

Kai nesi populiarus – tavo nuomonė niekam nerūpi. Tačiau tos nuomonės nepastebi ir tokie pikčiurnos kaip Užkalnis ar Račas. Todėl mažėja tikimybė būti įtrauktam į sąračą, išvadintam dibilu ar dunduku, vien dėl to, kad mano nuomonė skiriasi nuo jų.

Kai tavo tinklaraščio niekas neskaito, gali nesilaikyt kažkokios kokybės kartelės. Neprivalai rinkt žodžių, laikytis kažkokio stiliaus. Netgi gramatinės klaidos gali praslyst nepastebėtos, mintys gali likt padrikos. O jau man, visiškai tekstų rašymu neužsiimančiam, išlaikyt normalų literatūriškai tvarkingą stilių – problematiška. Taip pat gali rašyt visiškai nereguliariai – kelis mėnesius tylėt, o po to iškart bent keletą įrašų mestelt. Arba ne 🙂

Šitas įrašas daug kam pasirodys kaip dėmesio ieškojimas, tipo: „paverksiu, tai gal kas daugiau pradės skaityt“. Gal… Bet šiaip tai to nesiekiu. Bandau pats save pateisint, kad neberašau, nebeturiu auditorijos (aišku, niekada jos ir neturėjau, bet net tiek nebėra).

Ir paskutinis klausimas. Jei taip gerai, kad niekas neskaito, ir taip nedaug rašau, tai kodėl išvis apsiimt rašyt? Sunku pasakyt. Vis tik turiu poreikį išsakyt savo mintis. Twitter’y kartais simbolių neužtenka, Facebook’e kažkaip kitokia auditorija. O kadangi turiu savo domeną, tai kol nesugalvojau, kam geriau jį panaudot, rašysiu tinklaraštį. Gal gi kada nors pavyks susiimt ir daugiau rašyt apie komiksus…

„Vilko valanda“ – įspūdžiai

Nesu labai geras apžvalgininkas ar kritikas, bet pasidalint įspūdžiais noriu.

Kodėl nutariau nusipirkti ir perskaityti?

Ne kasdien lietuvių rašytojai išleidžia fantastines knygas (ne paslaptis, kad aš – fantastikos mėgėjas). O ypač tokias, kurios vaizduoja alternatyvią mūsų šalies istoriją. Apie tai sužinojau dėl to, kad autorius nevengė internete kalbėti apie savo kūrinį – reklamavo visai efektyviai. Puslapis, beje, visai man patiko. Taip pat apsispręsti padėjo išlendantys „rimtų literatų“ pasisakymai, kad tai bus visiškas šlamštas, ir A. Tapinas užsiima šventvagystėm vaizduodamas Joną Basanavičių kitokiu, nei istorijos knygose. Aišku, tuos pasisakymus citavo pats knygos autorius, todėl jų autentiškumo patvirtinti negaliu (tiksliau – tingiu ieškot), bet tikiu, kad „rimtieji“ rašytojai taip gali pasisakyti 🙂 Žinoma, norėjosi pamatyti, koks gi tas žadėtasis komiksas knygos puslapiuose.

Ką gavau?

Pakankamai gerai „suėjusią“ knygą apie alternatyvią XX a. pradžios istoriją, kurioje egzistuoja magija, garo technologijos stipriai išvystytos, o Vilnius (NE Lietuva) – laisvas. Na, šitą tai ir knygos reklamose galima rasti 🙂 Galiu drąsiai pasakyti – tų 40 su viršum litų man tikrai negaila. Ne kasdien tenka skaityti lietuvišką kūrinį, kuris nebūtų slegiantis, sunkiai skaitomas ir panašiai (aišku, nesu labai kompetetingas vertint lietuvių literatūrą – didžiąją jos dalį skaičiau dar mokykloje, bet iš tų laikų atsiminimai pakankamai slogūs…). O čia priešingai – kaip fantastiniame veiksmo filme.

Kas patiko?

Pakankamai detaliai aprašyti veikėjai, veiksmo vietos. Skaitosi greitai. Veiksmu neperkrauta, labiau žaidžiama paslaptimis bei intrigomis. Bendrai knyga paliko gerą įspūdį.

Kas nepatiko?

Apie blogus dalykus lengviau pasakot, nes juos labiau užfiksuoji.

Pirmiausia, tai aš tikėjausi daugiau to žadėtojo komikso. O čia – 4 puslapiai komikso ir keletas paskirų piešinėlių per visą knygą. Man, kaip komiksų gerbėjui – tikrai mažokai. O ir piešimo norėtųsi realistiškesnio. Bet šito kažkaip iš Lietuvos komiksų piešėjų sunku tikėtis – apie tai gal kada nors kitą kartą.

Veiksmas vystosi nelabai tolygiai. Suprantu, kad įžangoje neturėtų būti per daug kažkokio veiksmo. Bet kartais atrodo, kad ta įžanga tęsiasi daugiau nei pusę knygos… Ir vistiek krūva herojų lieka nelabai aiškūs – nei kokie jų motyvai, nei kokia jų istorija. Nors kai kurių, lyg ir visai nereikšmingų, veikėjų istorijos papasakotos pakankamai smulkiai. Aišku, yra vilties, kad tie patys herojai figūruos kitose knygose. Tai gal aiškumo įneš daugiau…

Nors atrodo, kad visą knygą kažkokio veiksmo lyg ir trūksta, bet paskutiniai maždaug 20 (iš daugiau nei 500) puslapių veiksmo perpildyti taip, kad net pavargt galima. Ir paskui dar daug dalykų paaiškinama paskutiniuose keliuose puslapiuose. Filmui tokia seka gal ir tiktų. Knygai – nelabai…

Kokios dar mintys perskaičius?

Skaitydamas vis galvojau – ar būtų galima ekranizuoti šitą knygą? Norėtųsi, bet… Lygiagrečiai čia rutuliojasi netgi keli siužetai, taip iki galo ir nesupratau, kuris siužetas ir veikėjas – pagrindinis. Na, bet jei kas apsiimtų, galėtų kažką gero išspaust. Žaidimas, beje, kiek žinau, tai jau kuriamas…

Apibendrinus, knyga man patiko. Nesu reiklus – man užtenka pramoginės literatūros, kuri skaitosi pakankamai nesunkiai. O mano kuklia nuomone čia kaip tik tokia knyga ir yra. Lauksiu tęsinių 🙂

Puslapiai:123456789...35