Man rodos, nesu rašęs šia tema (neskaitant mano paties kūrinių pristatymų, arba tik užsiminęs kitose temose). Šiek tiek minčių prisikaupė, tai išdėstysiu.

Daugelis kalba, kad Lietuvoje nėra geros muzikos. Drįstu nesutikti. Jos yra, ir nemažai. Greičiausiai tie, kurie taip aiškina, klauso tik kokį „Radiocentrą“ ar „M-1“, bei žiūri LNK ir TV3. Nieko nuostabaus, kad keikia lietuvišką sceną, matydami tik tai, ką turim prasčiausio. Tačiau patys net nebando pasidomėti kažkuo daugiau…

O šiek tiek paieškojus galima pamatyt, kad tikrai yra ko paklausyti ir kuo didžiuotis. Turime puikių elektroninės muzikos atlikėjų, žinomų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Leon Somov ir Jazzu, The Sneekers, Kondencuotas pienas(a.k.a. Spotless), Fusedmarc, Pieno Lazeriai, Mario Basanov, ir kiti. Mūsų džiazo projektai (Gloriuos Gershwin, BrassBastardz, L. Mockūnas ir Co) nuolat važinėja į užsienį koncertuot, o kai to nedaro, rengia puikius pasirodymus vietiniams savo fanams. Taip pat turime ir tokių žmonių, kurie, jei tik netingės, irgi išplauks į plačiuosius vandenis, nes tai, ką jie daro dabar, jau yra įspūdinga (Jing’a'Ling). Paklausęs šios muzikos, aš ramus – pas mus padėtis tikrai nėra prasta. Žmonės dirba, ir dirba gerai.

Tačiau yra ir visas tas šūdpopsis, kurį visiems kiša per komercines radijo ir TV stotis. Daugelis nusivylę juo (suprantu – yra už ką) ir jo klausytojais, kurių yra dauguma(nors tie „nusivylę“ irgi priklauso tokiems). Bet čia uždaras ratas: televizija kiša savo „žvaigždes“, jos populiarios, žmonės ateina į koncertus, nes „matė per teliką“, televizijos kiša jas dar labiau, populiarumas auga ir t.t. Nors nieko gero toje muzikoje nėra – vienodi tekstai, muzika, išvaizda. Suprantu, kai tokia muzika veža pasigėrus – tada viskas gerai, kas turi kažkokią melodiją. Bet būnant blaivios būsenos…

Daugiausia šūdpopsio fanų yra provincijoje. Suprantama, kodėl. Ten pagrindinis muzikos šaltinis – tie patys TV bei radija. Būna atvejų, kad žmogui parodžius geresnės muzikos klodus (internetas), jis supranta, kad iki šiol klausė beviltišką dalyką. Bet tokių – mažuma. Štai kodėl į provincijoje vykstančius renginius koncertuoti kviečiamos visokios „pupytės“(jei finansai leidžia) bei kiti panašaus lygio atlikėjai. O geri lieka nesuprasti. Atsimenu, prieš kelis metus mano gimtojo miestelio Obelių miesto šventėje koncertavo „Patruliai“, „Biplan“ bei dar keletas. Nors Biplanai grojo gyvai ir tikrai pasirodė puikiai (mano galva), niekas jų tinkamai neįvertino. O štai „patrulius“ visi sutiko džiaugsmingai ir kartu dainavo bei šoko pagal tas idiotiškas dainuškas. Bet tai čia provincijoje…

Krizė vienareikšmiškai atnešė naudos – labai apmažėjo „šūdpopsio“. Tai Mario Basanov žodžiai. Ir ne jis vienas taip kalba. Ne vienas Lietuvos atlikėjas, grojantis gerą bei kokybišką muziką, šiuo metu džiaugiasi, kad jų poreikis išaugo – kai žmonės turi rinktis, jie renkasi kokybišką dalyką. Na, aišku, dar gal ir tai sužaidžia, kad mažiau žinomiems atlikėjams ir mokėt mažiau reikia, tačiau jei žmonėms patinka geras produktas, tai jie ir toliau norės jo. Galbūt išauš diena, kai kokie nors Jing’a'Ling iš koncerto uždirbs daugiau nei kokia Yva.

Šiuo metu bent jau kaip grybai po lietaus nedygsta visokios muzikantų parodijos. Neatsiranda naujų minedų, „pupyčių“ klonai atsiranda itin atsargiai. Gaila tik, kad senoji šūdpopsio gvardija liko. Minėto straipsnio su M. Basanov komentaruose kažkos asmuo išreiškė mintį, kad M.B. – nieko savo nekuria, tik remiksuoja (nu LABA DIENA! Jis gi prodiuseris, o ne koks nors DJ), o vat DJ Dalgis – šaunuolis, nes savo kūrybą skleidžia. Teko man nelaimė išgirsti to dalgio pasirodymą… Pirma mintis, kuri šovė – reikia ant jo užsiundyt kedofilus, tada visiems būtų geriau. Prie ko čia jie? Nes pirma daina, kurią išgirdau, buvo „nepilnametę padariau“. Bet man atrodo, kad dauguma kedofilų patys šitą „DJ“ klauso ir mėgaujasi, nesuprasdami, kad ne kažkokie gėjai(niekaip nesuprantu, kodėl jie daugeliui lygūs pedofilams), o tokie vat „atlikėjai“ populiarina pedofiliją. Grįžtant prie minėto koncerto… Išgirdęs pirmą dainą, per antrą jau stengiausi pasišalinti iš tos vietos. Paskui girdėjau pasakojimų, kad pas jį į sceną veržėsi tos pačios nepilnametės…

Apibendrindamas noriu pasakyti, kad nereikia šaukti, kad Lietuvoje nėra geros muzikos, pirma nepasidomėjus. Žinoma, daug blogos, nemažai labai blogos, bet yra ir gerų dalykų mūsų padangėje. Tereikia atverti akis…

Kaip visada rašau pavėluotai, kai jau viskas išsikvėpė, bet bent jau paskaitęs kitų įrašus.

Eilinį kartą norisi pakalbėt apie autorius, atlikėjus bei jų teisių gynėjus.

Viskas prasidėjo nuo to, kad AGATA suorganizavo kažkokį susitikimą su savo ginamais atlikėjais, kur norėjo parodyt, kad jie visi yra už skaitmeninių laikmenų apmokestinimą. Man užkliuvo citatos delfyje. Atlikėjai pergyvena, kad mokesčiai dideli, tenka pinigus imt „vokeliuose“ ir panašiai, bet nė vienas nepacituojamas, kad sakytų “reikia mokesčio už laikmenas – mums bus geriau”. Tai jau parašoma tarsi visi būtų bendrai tai sakę. Greičiausiai tai kalbėjo būtent AGATA atstovai. Atlikėjai pyksta ne ant vartotojų, kurie neperka jų įrašų, bet ant valdžios, kuri juos pradėjo smaugt kaip ir paprastus mirtinguosius.

Na, bet tarkim, kad atlikėjai tikrai yra už laikmenų apmokestinimą. Tada neaišku, ko jie tikisi? Paskaičiuota, kad iš to mokesčio bus surenkama virš 2 milijonų. Kiek iš jų atiteks atlikėjams bei autoriams? Manau, ne daugiau nei pusė. O dar reikia turėt omeny, kad norinčių gaut kažkiek iš tų išmokų, yra tikrai ne vienas ir ne du. Reiškia, gaus kiekvienas atlikėjas po keletą litų per metus. Ar tikrai nuo to gyvenimas jiems pagerės? Abejoju. Be to – visiškai neaišku, kaip bus paskirstomas mokestis. Dabar iš radijo stočių gaunama pagal grotą laiką ir kažkokius reitingus. Jei tie patys reitingai bus taikomi ir šiuo atveju, tai tikrai nesąžininga. Juk labai gali būti, kad internete populiarus atlikėjas nebūtinai yra tas, kurį nuolat suka radijas ir tv. Taigi – tas, kuris tikrai vertas atlygio, jo negaus, nes jo reitingai medijoje išvis nuliniai. Iš principo aš nesu prieš šį mokestį. Bet aš noriu žinot, kas kam ir po kiek bus paskirstoma. Vienas variantas – visiems po lygiai. Kitas – žmonės turi galėti įtakoti autorių bei atlikėjų reitingus(per kokį nors puslapį). Tikiu, kad jei interneto vartotojai prisidės prie tokio dalyko, išaiškėtų, kad populiariausia ne kokia „Yva“ ar kitoks šūdpopsis, bet tikrai talentingi atlikėjai (tie patys Jazzu su Leon Somov ar Despotin Fam). Tačiau kad viskas vyktų skaidriai, manau, nepasirašys nei LATGA, nei AGATA, nei, juo labiau, Seimas…

Beskaitant komentarus po visais tais įrašais pradeda aiškėti keletas pagrindinių požiūrių.

Pirmas. Užtenka turėti kompiuterį ir internetą, tu jau automatiškai tampi vagimi. Jei neteigi, kad bet koks duomenų siuntimasis yra vagystė, tu – vagis. Jei pasidarai CD kopiją į kompiuterį, nes tau patogiau klausyt MP3, o ne nuolat drožt CD, tu – vagis. Netgi jei kas pasisako, kad piratavimas nėra geras dalykas, bet autoriai bei leidėjai turi pergalvot platinimo būdus, jis – vagis. Jei sekt šiuo požiūriu, tai jei man nepatinka ką padarė Kedys, reiškia aš – pedofilas. Pastebėjau, kad tie, kurie propaguoja šį požiūrį, atrodo labai pikti žmonės. Beveik kaip delfio komentatoriai. Su jais neįmanoma pradėt kalbėt diplomatiškai – visada būsi išvadintas vagimi. Jie patys praleidžia kai kuriuos esminius dalykus, o nepatogius klausimus tiesiog praleidžia. Pavyzdžiui, vienas teisuolis rašė savo nuomonę apie „Klasikos“ laidą apie tą patį piratavimą. Visa laida buvo praktiškai pristatyta kaip piratų garbinimas ir nieko gero. Tačiau kodėl vienas svečių (Mindaugas Urbaitis) ten buvo pristatytas tik kaip LMTA dėstytojas, o ne LATGA atstovas (būtent kaip toks jis ir buvo pakviestas). Gal todėl, kad gerb. Urbaitis irgi buvo už autorių prisitaikymą, o ne visų baudimą. Tai prieštarauja „visi vagys“ požiūriui. Taip pat pastebėjau, kad tokie teisuoliai turi mažai kantrybės ir daug pykčio – vietoj bandymo ieškot sprendimo, pradeda keiktis ir skleist blogą nuotaiką… Tarp kitko – įdomu, ar ir patys tokie asmenys yra tokie jau „angeliukai“ ir nieko nesisiunčia?

Kitas ryškėjantis požiūris – visi tie autoriai bei atlikėjai – paprasčiausi veltėdžiai, nesugebantys dirbt normalaus darbo ir užsidirbt. Manau, tai irgi neteisinga. Jei muziką kurt kaip produktą sėdint 8 valandas studijoj per dieną, ar tiek pat laiko koncertuojant – tai tikrai kentėtų kokybė. O kadangi muzikantų pajamos praktiškai visada tiesiogiai priklauso nuo klausytojų, kokybė kentėt neturi. Nors, Lietuvoje labiausiai ir uždirba tie, kas kuria ne kokybišką muziką, bet tokią, kurios galima prigamint daug…

Trečias, ir, ko gero, racionaliausias, požiūris – autorius pats turi teisę nuspręst, kaip jis platins savo kūrybą. Nes tikrai yra tokių, kurie džiaugiasi jau vien todėl, kad jų kūryba pasiekia žmones, o yra ir tokių, kurie nori iš kiekvienos natos išspaust pinigą. Bet reikalas tas, kad kai su leidėjais pasirašoma sutartis, autorius dažniausiai netenka savo kūrybos kontrolės. Štai kodėl nemažai atlikėjų įkuria savo mažas leidybines firmas – jie nori kontroliuot už kiek, kaip ir kada platint savo kūrybą. Taip pat – dabar naudojamos licencijos praktiškai nesuteikia autoriams galimybės nurodyti, kaip jų kūryba gali būti naudojama. Žinoma, tam yra Creative Commons, bet Lietuvoje, man rodos, dar nėra galimybės šituo dalyku pilnai pasinaudoti.

Dar kalbant apie CC bei atvirą kodą. Neverta džiūgaut, jei naudojiesi bei kuri laisvas programas, muziką. Kaip rodo pasaulinė patirtis, tokie dalykai taip pat nėra toleruotini didžiųjų kompanijų bei „piratų gaudytojų“, nes kelia grėsmę komerciniams produktams. Bet apie tai jau ne kartą rašiau, todėl nesismulkinsiu. Tik šiaip įdomu, kad kai kurie žmonės, aiškindami, jog autoriams visada reikia atlyginti už jų darbą, patys teigia nemokantys nė cento už programas. Kažkaip netikiu, kad asmuo nesinaudoja jokiom papildomom programom, išskyrus tas, kurios pateiktos su OS. Žinia, tokie žmonės nepripažįsta „nenormalių“ sistemų, todėl naudojasi tik Windows, o ten juk net tekstų rengyklės žmoniškos nėra. O jei naudojasi nemokamos ar atviro kodo alternatyvom ir nepadaro „donate“, tai prieštarauja savo požiūriui…

Vieną dieną su kolega smarkiai susiginčijom apie piratavimą ir su tuo susijusius dalykus. Išeikvojom tam nemažai laiko ir nervų (bent jau aš). Po to man kilo daug minčių apie tą patį piratavimą. Čia šiek tiek jomis ir pasidalinsiu.

Taigi – ar tikrai tas veiksmas yra toks blogas? Na taip – tai nėra pats gražiausias būdas gaut tai, ko nori. Dėl piratavimo kažkiek nukenčia autoriai(bet čia diskutuotina). Bet ar reikia su piratais kovot tokiais ir panašiais metodais? Nepaisant to, yra ir teigiamų pusių.

Pirmiausia – piratavimas naudingas visuomenei. Kodėl? Žmonės lengviau gauna informaciją, kurios niekada nepirktų, jei ją įsigyt būtų galima tik už pinigus. Gaudami informaciją nemokamai, žmonės plečia savo akiratį. Pavyzdžiui. Jei ne piratinės kasetės mano vaikystėj, tai ko gero iki šiol nežinočiau, kuo skiriasi Drum’n'Bass nuo House. Ir, tiesą sakant, man visai nerūpėtų. Geriausia TV laida būtų koks nors “kelias į žvaigždes”, geriausios dainos būtų kokios nors “Yvos”. Tiesiog aš net nebūčiau girdėjęs kitokio varianto. Bet tai, kad vaikystėje brolis (o paskui ir aš) iš radijo ar TV gaudė įdomesnę muziką, tikrai praplėtė mano akiratį. Galėjau toliau klausyt radijo ir nieko neįrašinėt? Bet juk šokių muzika skambėdavo tik keletą valandų per savaitę. O kitu laiku ką klausyt? Vėliau buvo piratinės kasetės (už kokius 5 Lt). Na, dažniausiai tai būdavo nelietuviška muzika, nes kitokio varianto tiesiog nebuvo – tai, kas legalu, kainuodavo nežmoniškus pinigus, o ir rast nebuvo įmanoma. Tačiau štai toks piratavimas tikrai praplėtė mano akiratį – pradėjau domėtis kokybiškesne muzika.

Dabar, interneto laikais, norimą informaciją gaunu kitais būdais. Bet ar faktas, kad aš “piratauju” tikrai daro nepataisomą žalą tos informacijos kūrėjams? Kažin… Dėl to, kad galiu pažiūrėt filmą prie kompiuterio, aš nenustojau eit į kino teatrą, neatsisakiau pirkt DVD. Gal netgi atvirkščiai – jei pažiūriu kokį senesnį filmą, kurio jau neberodo kino teatruose(o DVD arba kainuoja brangiai, arba jo išvis nėra prekyboje), gali būti, kad aš susigundysiu nueit į to filmo tęsinį ar kokį kitą to paties režisieriaus ar aktoriaus darbą. Tai, kad aš galiu parsisiųst muziką, nereiškia, kad nebepirksiu mėgiamos grupės albumo. Atvirkščiai – gali būt, kad nors ir turėdamas nelegalią kopiją, nusipirksiu ir legalią tam, kad palaikyt atlikėją. O taip pat, jei atlikėjas tikrai patiko, pasistengsiu nuvykt į jo koncertą. Tai, kad galiu nemokamai gaut knygą, neatbaido jų pirkt – vistiek monitoriaus ekrane skaityt ne taip patogu.

Taigi – piratavimas netgi šviečia visuomenę. Tačiau kaip dėl pačių kūrėjų? Leidybinės kompanijos ir “autorių teisių gynėjai” šaukia, kad piratavimas atima iš jų milijardus dolerių, ir dėl to atlikėjai lieka be grašio kišenėje. Ar tikrai taip? Kažkodėl patys atlikėjai propaguoja jų video kėlimą į youtube, ar netgi siųstis jų albumus per p2p tinklus. Panašu, kad ne visi atlikėjai yra patenkinti tuo, ką gauna iš savo leidėjų. O ir šiaip – tikram muzikantui svarbiau ne tai, kiek jis albumų parduos, bet tai, kiek klausytojų pasieks jo kūryba. Nes juk jei atlikėjas taps populiarus net ir nepardavęs nė vieno CD, jis atsiims tuos “nuostolius” per koncertus, į kuriuos susirinks daug žmonių. O kai Didžiosios Britanijos valdžiai buvo pasiūlyta atjungti pirataujančius vartotojus nuo interneto, net patys atlikėjai tam pasipriešino. Kas nors pasakytų – kokie nors nevykėliai susibūrė ir niekam jie neįdomūs. Na, nežinau, ar tokie atlikėjai kaip Robbie Williams, Annie Lennox, Tom Jones, grupių Radiohead, Blur, Pink Floyd, Travis atstovai yra niekam neįdomūs nevykėliai. Tiesiog jie supranta, kad riboti žmonių laisvę – kvaila. Baudžiamas turėtų būti komercinis piratavimas, o ne paprastų vartotojų keitimasis bylomis.

Dar vienas su tuo susijęs dalykas – DRM. Visas pasaulis kalba, kad tai yra blogai, bet vis dar tenka išgirst nuomonių, kad to reikia. Tikrai? DRM apsaugota muzika tikrai neskatins jos pirkimo. Kam man turėti dainą, kurios gali būti, kad nepavyks perklausyt? Kažkodėl didžiųjų leidėjų atstovai tikina, kad jei kūrinio nepavyksta pagrot, tai jau ne jų problema. Bet tai kvaila. Dažniausiai tos apsaugos skirtos Windows sistemai. O ką man daryt, jei aš nusipirkau legalų kūrinį, bet naudojuosi tik Linux’u? Kitą kartą aš ieškosiu arba neapsaugoto, arba nelegalaus kūrinio. Na, tarkim ta apsauga veikia ir kitose sistemose, arba naudotis tenka tik windows’ais. Bet jei tenka keletą kartų perinstaliuot kompiuterį? Vėlgi – pagrot kūrinio nepavyks. Tai ar tai jau toks ir gėris? O taip pat nereta DRM apsauga veikia kaip koks virusas – renka informaciją apie žmogų, sėdi paleista kažkur kompiuterio atmintyje. Nenaudosi jos – negalėsi naudotis savo legalia kopija, naudosi – nesijausi saugus. Buvo netgi toks atvejis, kai paleidęs CD, įsidiegdavai rootkit’ą. Kaip žinia, tokie dalykai veikai tik windows’uose. Taigi – aš su savo Ubuntu negalėčiau netgi CD paklausyt Tai kam man tokia legali kopija? Apple, supratę, kad su DRM nieko nelaimės, jau atsisakė savo audio failuose to dalyko.

Dar prisimenant piratavimą, iškyla galvoje žaidimai ir programos. Dėl žaidimų – visai smagiai Eidos padarė. Asmeniškai aš, jei sugebėjau kažkiek pažaist ir man patiko, o paskui, dėl tokios įmantrios apsaugos, negaliu žaist toliau, aš visai norėčiau ir nusipirkt tą žaidimą. O dėl programų. Va čia jau aš esu už legalumą. Jei negali nusipirkt – naudok atviro kodo ar tiesiog nemokamas alternatyvas. Įdomumo dėlei vertėtų paminėti, kad, dalis muzikos autorių (bent jau čia – Lietuvoje tai gal ir nemaža dalis) patys naudoja nelegalias programas, nors yra “prieš piratavimą”. Bent jau dėl šito mano sąžinė rami – aš seku Kim Cascone pėdomis (Beje – jis šią savaitę bus Lietuvoje).

Taigi – piratavimas gal ir nėra pats gražiausias veiksmas, bet vietoje to, kad jį išnaikint, gal vertėtų galvot apie kažkokį bendradarbiavimą ar šiaip prisitaikymą prie technologijų? Viso pasaulio juk nenubausi, o ir tie patys CD – juk jau pakankamai pasenęs dalykas…