Neseniai Seime vėl buvo svarstytas klausimas apie balsavimą internetu. Šįkart prieita prie išvados, kad toks dalykas galimai prieštarauja konstitucijai.

Aš, nors ir esu kažkiek skeptikas (jau rašiau anksčiau), bet nesu visiškai prieš internetinį balsavimą. Tačiau prieš tokį, koks siūlomas dabar. Prisipažinsiu, nelabai su tais sprendimai esu susipažinęs, bet kartais pagalvoju, kokią aš norėčiau matyti įgyvendintą internetinio balsavimo sistemą.

Pirmiausia, esu įsitikinęs, kad tokia sistema turi būti kuriama iš naujo, o ne imamas jau paruoštas produktas. Ir ji privalo būti atviro kodo. Kodėl kurti iš naujo? Nes esantys sprendimai neaišku kaip veikia, ir ko gero daryti „universaliai“, taigi, greičiausiai ne visai tinka mūsų valstybei. Dėl tos pačios priežasties sistema turėtų būti atviro kodo – jei koks nors poliriškai aktyvus programuotojas sugalvos pažiūrėti, kaip nueina jo balsas, jis turi galėti tai padaryti. Taip pat manau, kad tokią sistemą kurti turėtų pagrinde Lietuvos programuotojai. Dar geriau – ne konkreti įmonė, bet būtent šiam dalykui surinkta komanda, atstovaujanti jei ne politiškai neutraliems, tai bent jau skirtingoms partijoms atstovaujantys žmonės. Taip yra tikimybė, kad programuotojai nedarys, kad kažkuri viena partija įgautų pranašumą. Savaime aišku, kūrimo eigoje turi būti nuolatinis kodo tikrinimas „iš šalies“.

Autorizacija neturėtų būti itin paprasta (vartotojo vardas/slaptažodis). Reikalinga asmens tapatybės kortelė su elektroniniu parašu. Taip – tai kainuos balsuotojui. Bet niekas nesakė, kad tai turi būti paprasta. Na, dar galvoju apie kažkokį unikalų kodą ant kvietimo į rinkimus (lapelis ten toks) papildomai. Jau esu minėjęs (ir ne tik aš), kad bankai nenori turėti su šituo balsavimu nieko bendro. Juk kai kažkas bus blogai (laimės „ne tie“), kalti liks būtent jie, kadangi neužtikrino skaidraus balsavimo.

O kas vyktų prisijungus? Mano svaičiojimuose tai pagal kažkokią formulę turėtų būti sugeneruojamas unikalus kodas, galiojantis ne daugiau nei iki rinkimų pabaigos (po ko jis pašalinamas iš sistemos), ir juo reikia jungtis toliau. Kaip suprasti „toliau“? Aš manau, kad balsuotojas turi būti nukreipiamas į savo apygardos serverį. Galvoju, kad tai turi būti ne vieninga, bet pakankamai decentralizuota (pagal galimybes) sistema – kiekviena apygarda balsavimo metu naudoja atskirą serverį, atskirą duomenų bazę.

Kam ta decentralizacija? Kad kiekvienos apygardos atstovai tikrintų duomenis. Taigi – tokiu atveju tai jau bus ne 10-20 specialistų, atsakingų už visą sistemą, bet bent po keletą iš kiekvienos apygardos (gal net apylinkės). Toks tikrinimas turėtų būti nedaug kitoks, nei popieriniam balsavime. Taip pat keisti tie stebėtojai nieko nebegali. Tik patikrinus, ar nenutiko kokių nesusipratimų (nežinau, kaip galima būtų sugadinti elektroninį biuletenį), duomenys siunčiami į bendrą serverį. Į tą bendrą serverį duomenys gali ateiti jau kažkiek apdoroti.

Savaime aišku, viskas visur turi būti šifruota, saugu ir panašiai. Dar labiau advanced galėtų būti kokių nors p2p tinklų (pvz. FreeNet) panaudojimas. Bet apie tai galima daug kalbėti.

Mano šitie pamąstymai dar labai neišbaigti – nenumatyta, kaip galima būtų balsuoti pakartotinai, jei, tarkim, šefas liepė prie jo akių prabalsuoti už jo partiją, nors to net neplanavai. Gal kas daugiau kokių pasiūlymų turit? Žinoma, tai yra tik pamąstymai, ir abejoju, kad tai kada bus įgyvendinta. Bet pasvajoti apie internetinio balsavimo sistemą, kuri yra saugi, anoniminė bei neprieštarauja konstitucijai, galima juk

P.S. Kažkaip vis dažniau susimąstau, kad demokratija – nėra pati geriausia valdymo forma. Kažkas panašaus į technokratiją atrodo efektyviau

Na ką – senokai jau berašiau apie tai, apie ką šiaip mėgstu rašinėti. Paskutiniai įrašai buvo iš serijos „kažkas nutiko mano gyvenime“ bei „patinka/nepatinka“. Nežinau, kam tai šiaip galėtų būti įdomu

Bet kadangi paskutiniu metu nutiko nemažai dalykų, susijusių su piratais, patentais ir kitais panašiais dalykais, tai nutariau kažkiek ir šia tema vėl pasireikšt pagaliau.

Pirmiausia – malonesni dalykai.

Vokietijoje vyko rinkimai į parlamentą, ir Piratų partija ten gavo apie 9% balsų. Negalima sakyt, kad labai daug, bet dešimtadalis… Kaip išsireiškė valdžios atstovai – „šituo laimėjimu džiaugtis neturi neturėtų niekas, išskyrus pačius laimėjusius“. Anot jų – ši partija siejasi su „Anonymous“, kurie dabartiniame pasaulyje trakuojami kaip teroristai. Aišku, kai partijos siekiai yra skaidrumas ir viešumas, nieko nuostabaus, kad tai nepatinka valdžioje sėdintiems. Bet aš tikiuosi, kad kad ir 9%, bet ką nors gero jie tikrai nuveiks…

Praeitą savaitę pradėjo veikti portalas „MyliuMuziką.lt“. Tai TEO sukurtas produktas, skirtas lietuviškos muzikos mylėtojams, kurio esmė – klausytis muzikos online, jos nesisiunčiant pas save. Kitaip sakant – muzikos transliavimo tarnyba. Pagirtinas dalykas. Bet kol dar ten „beta“, tai nieko mandro kaip ir nėra. Muzikos tikrai mažokai, naudojimasis nėra pats patogiausias. Tačiau tikiuosi, kad kol bus pasiekta pilna versija, tai bus žymiai labiau nupoliruota.

Praėjus keletui dienų po MyliuMuziką.lt atidarymo, Apple nutarė, kad jie nori nnors ir mažų, bet daugiau rinkų, ir paleidos savo iTunes parduotuvę praktiškai visoje Europoje. Na, dabar lietuvių piratams argumentas, kad nėra kur legaliai nusipirkti muzikos, nebegalioja. Aišku, vis dar galioja kainos argumentas. Nes sakykit ką norit, 1 euras už vieną dainą – tikrai nemažai. Bent jau mano kišenei. Taigi – esu garantuotas, kad Apple iš Lietuvos daug pajamų negaus. Bet tokiai didelei korporacijai tai lašas jūroje.

 O dabar – apie kiek mažiau gerus dalykus.

Ir čia Apple reiškiasi nemažai. Vokietijoje uždrausta prekiauti naujuoju Samsung Galaxy Tab’u. Ir kodėl gi? Nes dizainas, matote, labai panašus į iPad’o. Samsung, savo ruožtu, kelia ieškinius kitose šalyse, kad nebūtų galima prekiauti iPhone’u ar dar kažkuo. Dar šiek tiek, ir geodiskriminacija (dabar pasireiškianti kaip „This service/video is not available in your country“) pereis į fizinį lygmenį („atsiprašome, šios itin populiarios pasaulyje firmos gaminių savo šalyje įsigyti negalite ir negalėsite“). Ar man vienam atrodo, kad vartotojai nuo to tikrai nelaimės?

Microsoft, paskutiniu metu lyg ir pradėjusi atrodyti kaip ne tokia jau ir didelė blogio imperija(Apple vistiek pirmauja), taip pat pažėrė keletą perliukų patentų srityje. Jau seniai buvo susitarimai su HTC, TomTom, dar kažkuo, kad jei tie gamintojai nenori gaut šaukimo į teismą, jie turi mokėti po keletą dolerių nuo kiekvieno pagaminto prietaiso. Dabar prie šitos kompanijos prisijungė Casio bei Samsung. Būtų suprantama, jei tuose prietaisuose būtų diegiama Windows OS – susimokėti už licencijas. Tačiau ten šia OS net nekvepia – visur vienoks ar kitoks Linux’as. Vėlgi – pažeidžiami kažkokie patentai… Pradedu bijoti, kad ateis reikalas ir iki stalinių/nešiojamų kompiuterių OS. O tada arba Canonical užsilenks, neišsimokėdama už kiekvieną parsisiuntimą, arba Ubuntu taps mokama… Nors aš vis dar turiu vilties, kad programinės įrangos patentai Europoje ir toliau liks negaliojantys. Bet tai, kaip dabar elgiasi visokie lobistai, tai, manau, greitai bus prastumti ir tokie įstatymai. Copyright’o galiojimą jau pratesė…

Dar šiek tiek iš torrentfreak…

Miramax vadovas pasisakė, kad ne piratavimas yra didžiausia grėsmė menui.

Buvęs policijos pareigūnas/privatus seklys, dirbęs AFACT(Australiška antipiratinė organizacija) papasakojo, kaip antipiratai skaičiuoja savo nuostolius, ir „šviečia visuomenę“ apie piratavimo žalą.

Italijoje siūlomas „vieno kirčio“ įstatymas – apskųsti piratavimu gali BET kas (netgi piktas kaimynas), ir to užtenka, kad atjungti internetą ilgam.

O štai Vokietijoje politikas, siūlantis „dviejų kirčių“ įstatymą, pats labai šauniai pažeidinėja autorines teises. Po tokių įvykių prisimenu frazę iš filmo „Watchmen“ – „Kas stebės stebėtojus“ (kažkaip panašiai, o ir kilme ji iš kitur, o ne filmo, bet tai ne tiek svarbu šioj situacijoj)…

Taigi – kuo toliau, tuo daugiau nesąmonių. Bet, tikiuosi, kyla sąmoningų žmonių visame pasaulyje. Tik ar jie sugebės kažką pakeist, kai bet koks pasipriešinimas dideliems pinigams traktuojamas kaip terorizmas ar dar koks blogis…

Dažniausiai – taip.

Vieni programuotojai muzikalūs tiek, kad patys kuria muziką, groja. Pažįstu bent keletą tokių.

Tie, kas nesugeba patys kurti muzikos, savo muzikalumą išreiškia kiek kitaip.

Aišku, nereikia minėti tų, kas rašo programas muzikos apdorojimui – jie nebūtinai tai daro sau. Kartais tai daro siekdami pasipelnyti, o tai su muzika nedaug bendro turi.

Yra dar kita grupė muzikaliųjų. Gal juos reiktų vadint ne tiek muzikaliais, kiek išprususiais muzikoje. Į ką aš čia lenkiu? Django. Python programuotojams tai pirmiausia yra superinis framework’as interneto sistemoms kurti. Kuo jis susijęs su muzika? Django Reinhardt buvo pirmosios europietiškos džiazo šakos formuotojas ir nepralenkiamas gitaristas. Pasirodo, minėtasis framework’as pavadintas būtent jo garbei. Negana to, su Django sukurta internetinės parduotuvės aplikacija Satchmo irgi turi muzikinį atspalvį – tokia buvo žymiojo Louis Armstrong pravardė.

Gal kas dar žinote kokių panašių programuotojų muzikalumo pasireiškimų, kai kažkas, visai neskirtas muzikai, pavadinama kokio muzikanto, stiliaus, ar dar kažko panašaus garbei?

Šią savaitę buvau prie Seimo pikete prieš internetinį balsavimą. Anksčiau aš palaikiau šią idėją, bet kodėl gi tapau skeptiku? Dauguma argumentų išsakyti čia. Dar pridėsiu savo mintis.

iBalsavimo šalininkai teigia, kad jį įvedus žymiai padaugės balsuojančių. Nemanau. Dauguma tų, kurie dabar neina balsuoti, tai daro ne iš tingėjimo(ar neturėjimo galimybės), o iš apolitiškumo. Taigi, galima įvedinėti bet kokias naujoves, tokiems piliečiams bus vienodai. Žinoma, kažkiek gal ir padaugės balsuojančių. Bet tikrai ne toks didelis skaičius, kaip kai kas reklamuoja.

Balsų pirkimas. Daugelis iBalsavimo šalininkų teigia, kad ir dabar tai daroma. Taip. Visi tai žino. Tačiau… Dabar nusipirkti krūvą balsų yra pakankamai sudėtinga – reikia arba papirkinėti balsuotojus, arba žmones apylinkėse skaičiuojančius balsus. Tačiau internetinis balsavimas leistų tai daryti žymiai paprasčiau ir didesniais kiekiais. Juk viską prižiūrėtų kokie 20-30 IT specialistų vienoje vietoje, o ne virš 30 000 visoje Lietuvoje. Pigiau ir efektyviau.

Slaptumas. IT specialistai aiškina, kad iBalsavimas panaikina balsavimo slaptumą. Jo šalininkai teigia, kad ir dabar visi pasisako, už ką balsavo, ir niekam tai neturi įtakos. Ar tikrai jau taip visi visiem ir sako? Aš, pavyzdžiui, žinodamas, kad mano bosas – užkietėjęs konservatorius, tikrai nenorėčiau girtis, kad balsavau už socdemus. Panaikinus slaptumą, jis galės tai laisvai sužinoti… Jei neatleis dėl kokios nors priežasties, tai kažin, ar norėsis pačiam ten dirbti.

Kaina. Štai apie šitą dalyką, ko gero, šalininkai pagalvoja mažiausiai. Jie svajoja, kad įvedus balsavimą internetu, iškart sumažėja išlaidos, galima greitai surengti pakartotinius rinkimus ir panašiai. Em… Įvedus iBalsavimą, senasis būdas nebus panaikintas, nes tikrai ne visi turi kompiuterius ir internetą. Taigi, tai ne mažesnės, bet žymiai didesnės išlaidos valstybei. Dar vienas dalykas – toks balsavimas kainuotų pačiam rinkėjui. Kaip? Paprastai. Norint balsuoti, reikalingas parašas. Pas mus pasirašyti elektroniniu būdu galima arba per banką, arba su asmens tapatybės kortele. Bankai nuo šio projekto atsiriboja, nes jei kas negerai, kalti liks jie. O norint pasirašyt su tapatybės kortele, reikalingas specialus skaitytuvas. Jis kainuoja 35-80 Lt. Kas pigiau – nueiti iki apylinkės, ar nusipirkti aparatą? Aišku, įsigijus tokį daiktą, paskui jis gali praversti. O gali ir ne – prireiks kartą per keletą metų – per rinkimus.

Na, ir, savaime aišku, sistema garantuotai nebus atviro kodo, nepriklausomi specialistai negalės patikrinti, kaip ten iš tiesų kas vykdoma. Taigi, skaidraus balsavimo užtikrinti nepavyktų. Ir, kaip pas mus su naujom sistemom būna, garantuotai serveris, kuriame sistema suksis, nulūš per pirmąjį balsavimą. Bent jau darytų decentralizuotai – kiekviena apygarda – atskiram servery… Bet argi apie tai kas pagalvos? Svarbu pasipuikuot prieš užsienio šalis, o tik vėl apsijuoksim…

Trumpai drūtai – ne. O jei norit išvedžiojimų, tai skaitykit toliau.

Kodėl gi aš, būdamas CC ir atviro kodo fanas, sakau, kad Lietuvai nereikia Creative Commons? Manęs paklausė: „o kokia reali šios licencijos nauda kūrėjams“? Rimto atsakymo niekaip nesugalvojau… Tenka pripažinti, kad CC naudinga ne tiek patiems kūrėjams, kiek tų kūrinių vartotojams – klausytojams, skaitytojams, žiūrovams, atlikėjams bei tiems, kas naudoja kitų kūrybą savojoje. O patiems originalių kūrinių autoriams lieka nebent moralinis pasitenkinimas, kad klausytojai/skaitytojai/žiūrovai juos pagiria už tokią iniciatyvą. Gal užsienyje populiaresni atlikėjai gauna ir kokią apčiuopiamesnę naudą. Pavyzdžiui, kiti kūrėjai iš originalių padaro išvestinius kūrinius, taip populiarindami originalą. Pas mus tai sunkiai įmanoma.

Priminsiu, kad Creative Commons – licencija, tiksliau gal jų rinkinys, ko pagalba autorius nurodo, ką kiti gali daryti su jo kūryba. Iš tiesų tai nėra, kaip galbūt kai kas galvoja, priešprieša žymiajai „©“. Tai tik keleto apribojimų atlaisvinimas. Ženklas „CC“ prie kūrinio reiškia, kad nėra „kai kurios teisės saugomos“. Autorystė, neturtinės (ir kai kurios turtinės) teisės galioja tokios, kokios nurodytos konkrečioje licencijoje.

Taigi, grįžtant, kodėl Lietuvai CC nereikia. Galbūt didžiausią naudą iš šios licencijos pajustų viena autorių rūšis – blogeriai. Juk jie, ko gero, vieninteliai Lietuvoje pripažįsta, kad naudoja kitų kūrybą, atitinkamomis sąlygomis leidžia naudoti ir savo. Bet ir tai – nauda grynai tik moralinė. Niekas pas mus neuždirba iš papezėjimų apie tai, kaip praėjo jo diena. Bent jau juntamai.

Tačiau žinia, kad blogeriai – ne tie kūrėjai, kurie išvis daugeliui asocijuojasi su žodžiu „autoriai“. „Autorius“ tai muzikantas, režisierius, rašytojas… Štai čia ir išlenda, kodėl Lietuvai CC nereikia. Tiksliau būtų pasakyti, kad tiesiog pas mus tai greičiausiai nebūtų plačiai naudojama. Pavyzdžiui, muzikantai Lietuvoje dažniausiai iš kūrybos ar atlikimo užsidirba sau pinigus. Ir nori gaut pinigus bet kokiu atveju – per koncertus, iš įrašų pardavimų, per mikroskopines LATGA išmokas. Jie visiškai nesuinteresuoti, kad iš jų kūrybos nebūtų pajamų, arba kas nors kitas galėtų nemokamai keisti jų muziką. Taip pat, reikia pripažinti, kad LATGA greičiausiai atsisakys turėti reikalų su kūriniais, kurie apsaugoti kažkokia neaiškia, jiems nepažįstama licencija. Jie nesigilins, kada CC pažeidžiama, kada – ne. Tiesiog tokius autorius ignoruos arba aiškins, kad jie „daro meškos paslaugą normaliems autoriams“. Dar vienas dalykas – Lietuvos autoriai bei atlikėjai yra per daug arogantiški. Jiems atlikti savo kolegų lietuvių darbus – per žema. Jų pačių kūryba – unikali, originali ir puiki, tačiau kitų draugų muzikantų kompozicijas jie atlieka nebent drauge su autoriais, arba jei tas kūrinys jau senas ir pripažintas. Manau, panašiai yra ir su kino kūrėjais, rašytojais. Jie irgi galvoja, kad jų kūryba yra originali, unikali, vienetinė. Nors juk realiai visiškai originalios kūrybos seniai nebėra – viskas yra kažkieno įtakota, ir jei už visus elementus reiktų mokėti autorinius mokesčius – net ir pelningiausi filmai būtų minuse.

Žinoma, aš kaip visada – už tokias iniciatyvas kaip Creative Commons, atviras kodas. Tačiau kol mūsų kūrėjai neišlips iš mąstymo, kad viską reikia daryt savo rinkai, tol tokios iniciatyvos pas mus nepasiteisins…

Neseniai klausiau, ar tikrai gali būti, jog prezidentūroje 100% naudojama atviro kodo programinė įranga. Po to įrašo susiėmiau ir prezidentūros puslapyje užpildžiau formą, ir nusiunčiau klausimą, kaip gi ten vis tik yra…

Beveik dvi savaites buvo tylu ramu, jokio atsakymo. Savaime aišku, į elektroninį klausimą tikėjausi elektroninio atsakymo. Bet vat šiandien patikrinau fizinę pašto dėžutę. Radau voką su laišku iš prezidentūros! Ten buvo atsakymas į mano klausimą…

Taigi. Prezidentūroje nėra 100% atviro kodo. Ten tik serverio operacinė sistema, elektroninio pašto sistema (ir keletas jos priedų) bei keleto darbo vietų OS yra atviro kodo. Ir dar buvo prierašas, siūlantis dėl ataskaitos rezultatų išaiškinimo kreiptis į ataskaitos sudarytoją. Šiuo atveju – statistikos departamentą.

Nežinau, ar kreipsiuosi ten, nes jau kaip ir darosi aišku, kaip yra su tais skaičiais… 100% tai ne programinės įrangos kiekis įstaigoje, bet įstaigos padalinių, naudojančių atviro kodo programinę įrangą, kiekis. Tokiu atveju, kadangi prezidentūra yra vienas pastatas, tai ten gali suktis vienas serveris su Linux, keletas kompų su Thunderbird, ir jau bus 100% atviro kodo panaudojimas. Muitinės departamente, ko gero, irgi panašiai. Žinoma, ten padalinių gal daugiau, tai kiekviename turi būt nors vienas kompas su Linux (arba kokia nors FreeBSD) ir dar kokia atviro kodo sistemėle.

Aišku, maloniau būtų, jei skaičiau būtų kitokie. Gali būt ir ne 100%, bet vertint programinės įrangos kiekį. Tokiu atveju ir 50% būtų žymiai malonesnis skaičius, žinant, kad pusė prezidentūros (gal netgi pati Prezidentė) sėdi su Ubuntu, o ne sukasi vienas serveris ir keletas kompiuterių, naudojamų specifinėms užduotims atlikti. Manau, iki to dar reiktų palaukti, bet tai nėra neįmanoma.

Bet vis tik malonu, kad gavau atsakymą. Jei kas iš prezidentūros kanceliarijos netyčia perskaitytų šį įrašą, tai AČIŪ.

Vakar pamačiau tokį dalyką:

http://www.facebook.com/photo.php?fbid=10150389169380554&set=a.135846975553.227022.503075553

Visą dokumentą galima rasti čia:

http://www.stat.gov.lt/lt/catalog/download_release/?id=3509&download=1&doc=1716

Kad ir kaip gerbiu mūsų valdžios institucijas, bet niekaip negaliu patikėti, kad kuri nors valstybinė įstaiga Lietuvoje 100% naudoja atviro kodo programinę įrangą.

Ar nors kas tiki, kad kokia prezidentūros sekretorė sėdi prie kompiuterio su Ubuntu ir OpenOffice? Dar galima būtų patikėti, kad naudojamasi OpenOffice, atviro kodo serveriais. Bet kad parašyta, jog 100% yra visur – ir OS, ir programiniuose paketuose. Žinoma, tai būtų smagu, pagirtina ir panašiai. Bet reikia pripažinti – taip tikrai nėra.  Taigi – arba šios įstaigos meluoja, arba jos pačios nežino, kas tai yra atviro kodo programinė įranga.

Ir kas dar įdomiau, tai kad taip jau yra nuo 2008 metų! Pala… Kai Prancūzijos policija pereidinėjo prie atviro kodo įrangos, visa Europa skambėjo. O kad mūsiškė muitinė tai dar anksčiau padarė, niekas nė nepastebėjo…

Gal kas protingesnis man kas paaiškins, iš kur ir kodėl tokie skaičiai?

Neseniai perskaičiau, kaip kažkas pavadino programuojančius python’u “gyvačių kerėtojais”. Susimąsčiau, kaip gi kitus programuotojus galima pravardžiuot? Pateiksiu trumpą sąrašėlį su viltim, kad kas nors pasiūlys ir daugiau… Kaip visada – nereikia įsižeisti, o geriau pažiūrėt į tai su šypsena. Pavardinsiu ne tik programavimo kalbas, bet ir technologijas, bendras ideologijas.

Python – gyvačių kerėtojai.

JAVA – motociklininkai, baikeriai (tikiuosi, atsimena žmonės motociklus “JAWA”).

Delphi – delfinų dresuotojai.

Ruby – geologai, deimantų kasėjai.

PHP – pochuistai.

C – vienos natos muzikantai.

C# – vienos natos muzikantai (tik truputį aukščiau).

C++ – vienos natos muzikantai (dvigubai gerai tą natą mokantys).

ASM – surinkėjai.

.NET – taškiniai.

Qt – fainulkos (Qt tariasi kaip “cute”).

GNU – antilopės.

Open Source – išversti viduriai.

Jei kas sugalvoja daugiau, ką galima pridėt, pataisyt, būtų visai malonu, kad prisidėtų. Norisi įdomesnio sąrašo

Kažkaip pagalvojau, kodėl gi aš taip pasirinkau atvirą koda: naudoju Ubuntu bei kitas atviro kodo bei laisvas programas, palaikau Creative Commons ir panašiai.

Kad ir kaip bandyčiau save apgaudinėt, kad svarbiausia idėja bei nepasitenkinimas komerciniais dalykais, tačiau pagrindinė priežastis, kodėl aš ir toliau naudoju atvirą kodą – finansinė.

Žinoma, pradžioje buvo smalsumas, idėja, kad čia kažkas kito, kažkas įdomaus. Paskui atsirado požiūris “kam mokėt, jei yra gerų nemokamų dalykų”. Dabar gi tas “kam mokėt” tapo vyraujančiu. Man komercinė programinė įranga yra sunkiai įperkama. Na, gal ne tiek sunkiai, bet kelių šimtų litų už operacinę sistemą tikrai gaila. Žinoma, galiu daryt kaip ir visi – parsisiųst visas reikalingas programas iš kokios linkomanijos ir vargo nejaust. Bet pats tas atviras kodas pakeitė mano mąstymą – jei galima gauti legaliai nemokamai, tai kam daryt kažką nelegaliai?

Dabar gi galvoju, kad jei gaučiau nemokamai arba kartu su kompiuteriu Windows ar MacOS – tikrai neištrinčiau. Žinoma, Ubuntu būtų šalia, bet ir kita OS liktų. Kodėl? Aš esu labiau vartotojas. Man tikrai vienodai, kas dedasi programų viduriuose – neturiu jokio noro lįst taisyt klaidas (nebent tai mano kurtos programos). Tokiu atveju tai, kad galima gaut kažkieno kodą, visiškai neturi prasmės. Svarbu, kad tai veiktų ir kuo tvarkingiau per daug nelendant į vidurius.

Linuksistai visada teigia, kad jų garbinama OS veikia žymiai stabiliau ir geriau nei visos kitos pasaulyje. Gal… Jei turi tik komandinę eilutę. Tačiau kitos posistemės kartas nuo karto užlūžta arba padaro tokių nesąmonių, kad tik perkrovimas padeda. DOS juk irgi veikdavo pakankamai stabiliai, kol nebuvo apvilktas langais Kai kas pasakytų, kad viską galima susitvarkyt ir neperkrovus. Bet aš gi minėjau – esu vartotojas, ir tingiu kapstytis komandose, konfigūraciniuose failuose, kažką kompiliuot ir t.t.

Tačiau kadangi jau žinau, kaip reikia sau susitvarkyt sistemą, programas, tai jau galiu atlikti greitai ir neskausmingai. Bet faktas, kad problemų neišvengiu su jokia OS.

Tarp kitko. Linuksistai turi bėdą – jiems viską reikia susitvarkyt pagal save, todėl OS X arba Windows jiems netinka, nes per mažai konfigūravimo galimybių. Windowsistai atvirkščiai – jei langų mygtukai ne tose vietose, kur jiems įprasta – šaukia, kad sistema nieko verta. Abiejų šių įpročių atsikračiau, todėl patogiau jaučiuosi bet kurioje sistemoje ir su bet kuriom programom – visada suprantu, kad reikia pirma susipažint, o jau po to lįst dirbt…

Taigi, prie ko aš čia lenkiu. Nors ir esu atviro kodo gerbėjas bei vartotojas, nežadu spjaut ir į komercinę programinę įrangą. Didelę dalį šio pasirinkimo apsprendžia finansai.

Kaip visada rašau pavėluotai, kai jau viskas išsikvėpė, bet bent jau paskaitęs kitų įrašus.

Eilinį kartą norisi pakalbėt apie autorius, atlikėjus bei jų teisių gynėjus.

Viskas prasidėjo nuo to, kad AGATA suorganizavo kažkokį susitikimą su savo ginamais atlikėjais, kur norėjo parodyt, kad jie visi yra už skaitmeninių laikmenų apmokestinimą. Man užkliuvo citatos delfyje. Atlikėjai pergyvena, kad mokesčiai dideli, tenka pinigus imt „vokeliuose“ ir panašiai, bet nė vienas nepacituojamas, kad sakytų “reikia mokesčio už laikmenas – mums bus geriau”. Tai jau parašoma tarsi visi būtų bendrai tai sakę. Greičiausiai tai kalbėjo būtent AGATA atstovai. Atlikėjai pyksta ne ant vartotojų, kurie neperka jų įrašų, bet ant valdžios, kuri juos pradėjo smaugt kaip ir paprastus mirtinguosius.

Na, bet tarkim, kad atlikėjai tikrai yra už laikmenų apmokestinimą. Tada neaišku, ko jie tikisi? Paskaičiuota, kad iš to mokesčio bus surenkama virš 2 milijonų. Kiek iš jų atiteks atlikėjams bei autoriams? Manau, ne daugiau nei pusė. O dar reikia turėt omeny, kad norinčių gaut kažkiek iš tų išmokų, yra tikrai ne vienas ir ne du. Reiškia, gaus kiekvienas atlikėjas po keletą litų per metus. Ar tikrai nuo to gyvenimas jiems pagerės? Abejoju. Be to – visiškai neaišku, kaip bus paskirstomas mokestis. Dabar iš radijo stočių gaunama pagal grotą laiką ir kažkokius reitingus. Jei tie patys reitingai bus taikomi ir šiuo atveju, tai tikrai nesąžininga. Juk labai gali būti, kad internete populiarus atlikėjas nebūtinai yra tas, kurį nuolat suka radijas ir tv. Taigi – tas, kuris tikrai vertas atlygio, jo negaus, nes jo reitingai medijoje išvis nuliniai. Iš principo aš nesu prieš šį mokestį. Bet aš noriu žinot, kas kam ir po kiek bus paskirstoma. Vienas variantas – visiems po lygiai. Kitas – žmonės turi galėti įtakoti autorių bei atlikėjų reitingus(per kokį nors puslapį). Tikiu, kad jei interneto vartotojai prisidės prie tokio dalyko, išaiškėtų, kad populiariausia ne kokia „Yva“ ar kitoks šūdpopsis, bet tikrai talentingi atlikėjai (tie patys Jazzu su Leon Somov ar Despotin Fam). Tačiau kad viskas vyktų skaidriai, manau, nepasirašys nei LATGA, nei AGATA, nei, juo labiau, Seimas…

Beskaitant komentarus po visais tais įrašais pradeda aiškėti keletas pagrindinių požiūrių.

Pirmas. Užtenka turėti kompiuterį ir internetą, tu jau automatiškai tampi vagimi. Jei neteigi, kad bet koks duomenų siuntimasis yra vagystė, tu – vagis. Jei pasidarai CD kopiją į kompiuterį, nes tau patogiau klausyt MP3, o ne nuolat drožt CD, tu – vagis. Netgi jei kas pasisako, kad piratavimas nėra geras dalykas, bet autoriai bei leidėjai turi pergalvot platinimo būdus, jis – vagis. Jei sekt šiuo požiūriu, tai jei man nepatinka ką padarė Kedys, reiškia aš – pedofilas. Pastebėjau, kad tie, kurie propaguoja šį požiūrį, atrodo labai pikti žmonės. Beveik kaip delfio komentatoriai. Su jais neįmanoma pradėt kalbėt diplomatiškai – visada būsi išvadintas vagimi. Jie patys praleidžia kai kuriuos esminius dalykus, o nepatogius klausimus tiesiog praleidžia. Pavyzdžiui, vienas teisuolis rašė savo nuomonę apie „Klasikos“ laidą apie tą patį piratavimą. Visa laida buvo praktiškai pristatyta kaip piratų garbinimas ir nieko gero. Tačiau kodėl vienas svečių (Mindaugas Urbaitis) ten buvo pristatytas tik kaip LMTA dėstytojas, o ne LATGA atstovas (būtent kaip toks jis ir buvo pakviestas). Gal todėl, kad gerb. Urbaitis irgi buvo už autorių prisitaikymą, o ne visų baudimą. Tai prieštarauja „visi vagys“ požiūriui. Taip pat pastebėjau, kad tokie teisuoliai turi mažai kantrybės ir daug pykčio – vietoj bandymo ieškot sprendimo, pradeda keiktis ir skleist blogą nuotaiką… Tarp kitko – įdomu, ar ir patys tokie asmenys yra tokie jau „angeliukai“ ir nieko nesisiunčia?

Kitas ryškėjantis požiūris – visi tie autoriai bei atlikėjai – paprasčiausi veltėdžiai, nesugebantys dirbt normalaus darbo ir užsidirbt. Manau, tai irgi neteisinga. Jei muziką kurt kaip produktą sėdint 8 valandas studijoj per dieną, ar tiek pat laiko koncertuojant – tai tikrai kentėtų kokybė. O kadangi muzikantų pajamos praktiškai visada tiesiogiai priklauso nuo klausytojų, kokybė kentėt neturi. Nors, Lietuvoje labiausiai ir uždirba tie, kas kuria ne kokybišką muziką, bet tokią, kurios galima prigamint daug…

Trečias, ir, ko gero, racionaliausias, požiūris – autorius pats turi teisę nuspręst, kaip jis platins savo kūrybą. Nes tikrai yra tokių, kurie džiaugiasi jau vien todėl, kad jų kūryba pasiekia žmones, o yra ir tokių, kurie nori iš kiekvienos natos išspaust pinigą. Bet reikalas tas, kad kai su leidėjais pasirašoma sutartis, autorius dažniausiai netenka savo kūrybos kontrolės. Štai kodėl nemažai atlikėjų įkuria savo mažas leidybines firmas – jie nori kontroliuot už kiek, kaip ir kada platint savo kūrybą. Taip pat – dabar naudojamos licencijos praktiškai nesuteikia autoriams galimybės nurodyti, kaip jų kūryba gali būti naudojama. Žinoma, tam yra Creative Commons, bet Lietuvoje, man rodos, dar nėra galimybės šituo dalyku pilnai pasinaudoti.

Dar kalbant apie CC bei atvirą kodą. Neverta džiūgaut, jei naudojiesi bei kuri laisvas programas, muziką. Kaip rodo pasaulinė patirtis, tokie dalykai taip pat nėra toleruotini didžiųjų kompanijų bei „piratų gaudytojų“, nes kelia grėsmę komerciniams produktams. Bet apie tai jau ne kartą rašiau, todėl nesismulkinsiu. Tik šiaip įdomu, kad kai kurie žmonės, aiškindami, jog autoriams visada reikia atlyginti už jų darbą, patys teigia nemokantys nė cento už programas. Kažkaip netikiu, kad asmuo nesinaudoja jokiom papildomom programom, išskyrus tas, kurios pateiktos su OS. Žinia, tokie žmonės nepripažįsta „nenormalių“ sistemų, todėl naudojasi tik Windows, o ten juk net tekstų rengyklės žmoniškos nėra. O jei naudojasi nemokamos ar atviro kodo alternatyvom ir nepadaro „donate“, tai prieštarauja savo požiūriui…