Lietuvos muzikos dievukų nervai neišlaikė… Ko gero šios savaitės top naujiena (neskaitant to, kad oficialiai prasidėjo vasara) – A. Mamontovas su chebra sukilo prieš LATGA-A.

Kas skaitė, tas žino, kas neskaitė, tai kažin ar įdomu, bet trumpai apibūdinsiu situaciją.

Kasmet LATGA-A surenka krūvas pinigų iš visokių šaltinių (asociacijos nario mokestis, mokesčiai iš radijo bei televizijos, CD laikmenų mokestis ir pan.). Dalį paskirsto tiems patiems nariams, dalį – savo administracinėms išlaidoms, dalį – dar kažkam. Ir štai autoriai, gaudami iš LATGA kelis šimtus litų per metus, susimąstė, kad kažkaip mažokai… Paskaičiavo, ir pagalvojo, kad sau LATGA-A pasiima daugiau, nei turėtų. Pagalvojo, ir nusprendė pakelti vėją. Pirmiausia – priversti padaryti auditą pačioje agentūroje. Pats „gynėjų“ direktorius tikina, kad viskas pas juos švaru ir skaidru, ir auditas atliekamas, o autoriai patys jiems nemoka. Bet tai kai auditą daro vos ne patys, ar ta pati firma, tai labai jau abejotini rezultatai… Teigiama, kad administravimo išlaidoms skiriama ~4 milijonus litų, o darbuotojai gauna vidutiniškai 4000 Lt atlyginimo. Na, skaičiai skaičiais. Manau, kad nieko tokio, jei savo srities specialistai, dirbantys kokybiškai, gauna nemažas algas. Bet… Paskaičius tų pačių autorių pasisakymus, ir iš kitų šaltinių, tai galima drąsiai teigti, kad LATGA-A darbuotojai dirba nelabai efektyviai. Pavyzdžiui, atvejis su Saša Song dalyvavimu Eurovizijoje. Nors pagal viską, jis turėjo gauti pinigus iš maždaug 40-ies šalių, kur vyko transliacija, gavo iš mažiau nei pusės. Agentūra išsiuntė raštus su tekstu „duokit pinigus“, ir tuo pasibaigė. Taip pat LATGA-A nėra mėgėjai atsakinėti į interesantų klausimus. Žinau, kad radijo stotys privalo pateikti ataskaitą, kiek ir kieno kūrinių grojo eteryje. Savaime aišku, ne visų grotų autorių teisės yra saugomos, ir agentūrai yra visiškai dzin, jei ataskaitoje būna tokių autorių. Tačiau gauti sąrašą užsienio autorių, kurių kūriniai yra saugomi, neįmanoma. Aš pats asmeniškai esu rašęs klausimą apie kūrinių transliavimą internetu. Keista, bet atsakymą gavau. Tačiau jis atėjo nuo NCB – privačios įmonės, užsiimančios autorių teisių administravimu. Bet tai galėjo ir iš agentūros ateit kas nors iš serijos „jūsų laišką gavome, atsakysime artimiausiu metu“. Bet tai tada man dar didesnis klausimas – ar LATGA-A pati ką nors dar veikia, jei autorių teises administruoja užsienio firma?

Grįžtant prie autorių „sukilimo“. Užkliuvo vieno žmogaus blog’e prisikabinimas prie Mamontovo, kuris nežino, kad 6% nuo visos jam skirtos sumos bus skirta kažkokiems projektams remti. Na, ši informacija paskelbta mažiau nei prieš mėnesį, prašant nesutikimą atsiųsti iki gegužės 31 dienos. Informacija paskelbta tik jų puslapyje, kur net RSS nėra. Žinoma, galima užsisakyti naujienas el. paštu. Bet kas tai daro iais laikais? Tai vat, anot to blogerio, Mamontovas pats kaltas, kad nesidomėjo tuo reikalu. Tai jei aš ant savo buto durų parašysiu raštelį, kad nuo kito mėnesio vaikščiosiu per koridorių ir kaposiu duris kirviu, o kas nesutinka, tegu praneša asmeniškai, tai tie, kurių duris sukaposiu, patys kalti, kad neužėjo iki mano aukšto, mano buto, ir neperskaitė raštelio? Ir be to – mažiau nei mėnuo tokiems dalykams pranešti – itin mažas laiko tarpas.

Ką galiu pasakyti. Beveik visus interneto vartotojus iki šiol autorių bei atlikėjų vardu visokios agentūros netiesiogiai vadino vagimis. Dabar praktiškai pačius autorius jų vardu (LATGA-A juk atsovauja autorius) irgi netiesiogiai pavadino vagimis. Brangūs autoriai, sveiki prisijungę prie piratų!

Buvau paskaitoje apie autorių teises, kurią organizavo Lietuvos Kultūros Ministerija. Pranešėjas buvo William W. Fisher. Nepasakyčiau, kad išgirdau kažką labai naujo ir radikalaus, bet taip pat negaliu sakyti, kad nepatiko. Neatsimenu visko, kas ten buvo kalbama (gal reikėjo užsirašinėt?), bet papasakosiu, kas labiausiai užstrigo.

Taigi – copyright’as (lietuviškai vadinama „autorių teisėm“, bet tai nėra visai tikslu), nors ir yra svarbus dalykas pramogų (ir ne tik) industrijai, šiuo metu turi keletą problemų.

Šios teisės galioja tikrai per ilgai. Daugelyje šalių tai yra autoriaus gyvenimas + 70 metų. Kam tiek reikia? Kokio nors dainininko ar rašytojo anūkams pramaitint? Kad dažniausiai vistiek visas teises į kūrinį turi ne autorius, bet kokia nors kompanija, kuriai tie „paveldėtojai“ yra giliai vienodai. Aišku, kompanijoms irgi reikia gyvent iš kažko, bet gal reiktų palikti mirusius ramybėj ir nedaryti iš jų pinigų? Teisių galiojimą tikrai reiktų sumažinti. Dabar, pasirodo, sunkiausia yra ne sutrumpinti tą laiką, bet bent jau pasiekti, kad jis nebūtų ilginamas. Būtent. Kažkas nori dar pailginti copyright’o galiojimo laiką. Panašu, kad kompanijos tikisi gyvuoti amžinai, ir visada gauti pinigus iš kūrinių, sukurtų prieš daugelį amžių.

Bet koks įamžintas kūrinys jau automatiškai apsaugotas copyright’u. Ne tik šitas mano įrašas jau automatiškai yra apsaugotas, bet ir kiekvienas el. paštas bei kiekviena sms. Taigi, už tuos eiliuotus linkėjimus, kuriuos visi siuntinėja per Kalėdas, realiai irgi reiktų kažkam susimokėti. Tačiau neretai tokių dalykų autoriai net nežino, kad jiems kažkas priklauso. Tam, kad kūrinys būtų apsaugotas, reikia kažkokios registracijos. Šitą dalyką techniškai įgyvendinti sunku, nes reikia tikrinti, ar tai nėra plagiatas ir panašiai. Bet tokiu atveju autorius pats nuspręstų, kaip su jo kūriniu bus elgiamasi.

Kūrinių teisių turėtojai turi per daug teisių. Kartais tai nueina iki absurdo. Pavyzdžiui, Australijos grupė „Men at Work“ buvo paduota į teismą, nes nuplagijavo seną vaikišką dainą. Kol neradau konkretaus palyginimo, tol niekaip neradau panašumo. Tuoj bus ateita iki to, kad už panašias natas bus keliamos bylos. Kitas pavyzdys. Džiazo muzikantai ilgai ginčijosi, kad galėtų be problemų atlikti kitų autorių kūrinius (taip vadinamus – standartus). Praktiškai visa džiazo kultūra paremta svetimų kūrinių atlikimu. Tačiau kai Snoop Dogg’as panaudojo Miles Davis semplą, buvo pakviestas į teismą. Visada galvojau, kad semplas yra nustatytos trukmės ištrauka, kurią galima panaudoti. Jei ir už juos bus pradedama nuolat į teismus duot, Hip Hopas ir šokių muzika turės labai didelių problemų.

Nors šie aspektai turėtų padėti autoriams, pati sistema yra per daug statiška ir susiduria su sunkumais, kai reikalai pasisuka link interneto ir failų mainų.

Profesorius teisingai pastebėjo, kad laikmenų apmokestinimas tam, kad autoriai gautų kompensaciją, yra netoliaregiškas. Jis siūlė apmokestinti patį Internetą – prie mokesčio pridėti keletą litų, kuriuos paskirstytų tos pačios LATGA ar AGATA pagal kūrinių populiarumą. Bet kaip sužinoti, kas iš tiesų yra populiaru – sunkesnis techninis klausimas. Šiuo metu radijo stotys siunčia LATGAI ir AGATAI sąrašus, kiek ir ko grojo. Ir pagal tai nusprendžiama, kas turi gaut pinigų, o kas – ne. Internete sunkiau. Šiuo atveju muzikos grotuvai turėtų automatiškai siųsti savo grojimo istoriją. Kai kam tai gali atrodyti kaip kišimasis į asmeninę erdvę. Ko gero… Bet žinant, kad jau dabar daugelis yra pakankamai dideli online ekshibicionistai… Bet jei vis tik daugelis sutiktų siųst savo grotuvų istoriją, manau greitai išaiškėtų, kas iš tiesų Lietuvoje populiariausi

Bet bendrai tai ši mintis man patiko – jei tikrai būtų sudaryta tokia sistemą, aš mielai už internetą mokėčiau keletu litų daugiau, bet jausčiausi ramus, žinodamas, kad muzikantai dėl mano kaltės nebadauja…

Kaip visada rašau pavėluotai, kai jau viskas išsikvėpė, bet bent jau paskaitęs kitų įrašus.

Eilinį kartą norisi pakalbėt apie autorius, atlikėjus bei jų teisių gynėjus.

Viskas prasidėjo nuo to, kad AGATA suorganizavo kažkokį susitikimą su savo ginamais atlikėjais, kur norėjo parodyt, kad jie visi yra už skaitmeninių laikmenų apmokestinimą. Man užkliuvo citatos delfyje. Atlikėjai pergyvena, kad mokesčiai dideli, tenka pinigus imt „vokeliuose“ ir panašiai, bet nė vienas nepacituojamas, kad sakytų “reikia mokesčio už laikmenas – mums bus geriau”. Tai jau parašoma tarsi visi būtų bendrai tai sakę. Greičiausiai tai kalbėjo būtent AGATA atstovai. Atlikėjai pyksta ne ant vartotojų, kurie neperka jų įrašų, bet ant valdžios, kuri juos pradėjo smaugt kaip ir paprastus mirtinguosius.

Na, bet tarkim, kad atlikėjai tikrai yra už laikmenų apmokestinimą. Tada neaišku, ko jie tikisi? Paskaičiuota, kad iš to mokesčio bus surenkama virš 2 milijonų. Kiek iš jų atiteks atlikėjams bei autoriams? Manau, ne daugiau nei pusė. O dar reikia turėt omeny, kad norinčių gaut kažkiek iš tų išmokų, yra tikrai ne vienas ir ne du. Reiškia, gaus kiekvienas atlikėjas po keletą litų per metus. Ar tikrai nuo to gyvenimas jiems pagerės? Abejoju. Be to – visiškai neaišku, kaip bus paskirstomas mokestis. Dabar iš radijo stočių gaunama pagal grotą laiką ir kažkokius reitingus. Jei tie patys reitingai bus taikomi ir šiuo atveju, tai tikrai nesąžininga. Juk labai gali būti, kad internete populiarus atlikėjas nebūtinai yra tas, kurį nuolat suka radijas ir tv. Taigi – tas, kuris tikrai vertas atlygio, jo negaus, nes jo reitingai medijoje išvis nuliniai. Iš principo aš nesu prieš šį mokestį. Bet aš noriu žinot, kas kam ir po kiek bus paskirstoma. Vienas variantas – visiems po lygiai. Kitas – žmonės turi galėti įtakoti autorių bei atlikėjų reitingus(per kokį nors puslapį). Tikiu, kad jei interneto vartotojai prisidės prie tokio dalyko, išaiškėtų, kad populiariausia ne kokia „Yva“ ar kitoks šūdpopsis, bet tikrai talentingi atlikėjai (tie patys Jazzu su Leon Somov ar Despotin Fam). Tačiau kad viskas vyktų skaidriai, manau, nepasirašys nei LATGA, nei AGATA, nei, juo labiau, Seimas…

Beskaitant komentarus po visais tais įrašais pradeda aiškėti keletas pagrindinių požiūrių.

Pirmas. Užtenka turėti kompiuterį ir internetą, tu jau automatiškai tampi vagimi. Jei neteigi, kad bet koks duomenų siuntimasis yra vagystė, tu – vagis. Jei pasidarai CD kopiją į kompiuterį, nes tau patogiau klausyt MP3, o ne nuolat drožt CD, tu – vagis. Netgi jei kas pasisako, kad piratavimas nėra geras dalykas, bet autoriai bei leidėjai turi pergalvot platinimo būdus, jis – vagis. Jei sekt šiuo požiūriu, tai jei man nepatinka ką padarė Kedys, reiškia aš – pedofilas. Pastebėjau, kad tie, kurie propaguoja šį požiūrį, atrodo labai pikti žmonės. Beveik kaip delfio komentatoriai. Su jais neįmanoma pradėt kalbėt diplomatiškai – visada būsi išvadintas vagimi. Jie patys praleidžia kai kuriuos esminius dalykus, o nepatogius klausimus tiesiog praleidžia. Pavyzdžiui, vienas teisuolis rašė savo nuomonę apie „Klasikos“ laidą apie tą patį piratavimą. Visa laida buvo praktiškai pristatyta kaip piratų garbinimas ir nieko gero. Tačiau kodėl vienas svečių (Mindaugas Urbaitis) ten buvo pristatytas tik kaip LMTA dėstytojas, o ne LATGA atstovas (būtent kaip toks jis ir buvo pakviestas). Gal todėl, kad gerb. Urbaitis irgi buvo už autorių prisitaikymą, o ne visų baudimą. Tai prieštarauja „visi vagys“ požiūriui. Taip pat pastebėjau, kad tokie teisuoliai turi mažai kantrybės ir daug pykčio – vietoj bandymo ieškot sprendimo, pradeda keiktis ir skleist blogą nuotaiką… Tarp kitko – įdomu, ar ir patys tokie asmenys yra tokie jau „angeliukai“ ir nieko nesisiunčia?

Kitas ryškėjantis požiūris – visi tie autoriai bei atlikėjai – paprasčiausi veltėdžiai, nesugebantys dirbt normalaus darbo ir užsidirbt. Manau, tai irgi neteisinga. Jei muziką kurt kaip produktą sėdint 8 valandas studijoj per dieną, ar tiek pat laiko koncertuojant – tai tikrai kentėtų kokybė. O kadangi muzikantų pajamos praktiškai visada tiesiogiai priklauso nuo klausytojų, kokybė kentėt neturi. Nors, Lietuvoje labiausiai ir uždirba tie, kas kuria ne kokybišką muziką, bet tokią, kurios galima prigamint daug…

Trečias, ir, ko gero, racionaliausias, požiūris – autorius pats turi teisę nuspręst, kaip jis platins savo kūrybą. Nes tikrai yra tokių, kurie džiaugiasi jau vien todėl, kad jų kūryba pasiekia žmones, o yra ir tokių, kurie nori iš kiekvienos natos išspaust pinigą. Bet reikalas tas, kad kai su leidėjais pasirašoma sutartis, autorius dažniausiai netenka savo kūrybos kontrolės. Štai kodėl nemažai atlikėjų įkuria savo mažas leidybines firmas – jie nori kontroliuot už kiek, kaip ir kada platint savo kūrybą. Taip pat – dabar naudojamos licencijos praktiškai nesuteikia autoriams galimybės nurodyti, kaip jų kūryba gali būti naudojama. Žinoma, tam yra Creative Commons, bet Lietuvoje, man rodos, dar nėra galimybės šituo dalyku pilnai pasinaudoti.

Dar kalbant apie CC bei atvirą kodą. Neverta džiūgaut, jei naudojiesi bei kuri laisvas programas, muziką. Kaip rodo pasaulinė patirtis, tokie dalykai taip pat nėra toleruotini didžiųjų kompanijų bei „piratų gaudytojų“, nes kelia grėsmę komerciniams produktams. Bet apie tai jau ne kartą rašiau, todėl nesismulkinsiu. Tik šiaip įdomu, kad kai kurie žmonės, aiškindami, jog autoriams visada reikia atlyginti už jų darbą, patys teigia nemokantys nė cento už programas. Kažkaip netikiu, kad asmuo nesinaudoja jokiom papildomom programom, išskyrus tas, kurios pateiktos su OS. Žinia, tokie žmonės nepripažįsta „nenormalių“ sistemų, todėl naudojasi tik Windows, o ten juk net tekstų rengyklės žmoniškos nėra. O jei naudojasi nemokamos ar atviro kodo alternatyvom ir nepadaro „donate“, tai prieštarauja savo požiūriui…

Vėl pas mus užsivedė blogeriai kalbėti apie autorių teises. Kadangi jau daugelis tai daro, tai aš pasiduosiu madai, ir įkišiu savo trigrašį. O ir šiaip šia tema senokai kažką rašiau.

Pirmiausia – apie skaitmeninių laikmenų apmokestinimą. Asmeniškai man ta idėja nepatinka. Mano manymu, iš to naudos nebus beveik niekam. Apmokestinus visokias laikmenas (nuo atminties kortelių iki kietųjų diskų), jų kainos, savaime aišku, kiltų. Gal ir ne taip juntamai, bet paprasti žmonės tai pastebėtų. Kainos kiltų – perkamumas kristų. Kentėtų IT sektorius. Aišku, ne tiek baisiai, kad pajustų didelius nuostolius, bet firmos rastų dėl ko paverkšlenti. Tie patys autoriai iš tokių apmokestinimų irgi gautų tikrai ne milijonus. Kadangi vistiek didžioji dauguma tų pinigų išeitų biurokratinio aparato išlaikymui. Na, geriausiu atveju kažkas gautų 100 Lt per metus.

Jei norima apmokestinti laikmenas, nes ten GALI BŪTI saugomas autorinėm teisėm apsaugotas kūrinys, tai tada iš karto reikia apmokestint popierių, rašalą ir bet kokį žmogų, kuris nėra berankis nebylys. Juk knygą galima nusikopijuoti, perrašyti ranka (kaip kažkada vienuoliai darė), arba atpasakoti. Ir muzikos kūrinį kompanijoj dainuot jau yra pažeidimas. Taigi – burnos apmokestinimas būtų ko gero sekantis žingsnis.

Šiek tiek apie tuos „gynėjus“. LATGA juk gina ne tik Lietuvos autorius, bet ir bendradarbiauja su kai kuriom užsienio agentūrom. Beje – tikrai ne visom. Kažin, ar jiems rūpi kokios nors Naujosios Zelandijos autoriai – iš Lietuvos jie negaus nė cento, nepriklausomai, kiek buvo grota. Šiaip tai aš manau, kad pati LATGA yra reikalinga. Vis tik ji padeda autoriams gauti atlygį už jų kūrybą. Tarpininkas reikalingas, nes su kiekvienu susitarti atskirai būtų neįmanoma. Tačiau tai, kaip ši agentūra veikia dabar, nelabai tenkina net pačių autorių. Kaip jau sakiau – didelė dalis mokesčių eina ne autoriams, bet pačiai agentūrai išlaikyti. Kita kontora – AGATA. Kas nežino, tai šita agentūra gina ne pačius autorius, bet atlikėjus. Tačiau ginami tik lietuviai. Jie ima mokestį iš visokių kirpyklų bei parduotuvių už ten skambančią muziką, tačiau retas kuris žino, kad nedaug užsienio atlikėjų gina ši agentūra. Bent jau dabar pas juos užsienio partnerių sąrašas žymiai mažesnis, nei pas LATGA. Neradau ten nei Didžiosios Britanijos, nei JAV. Gaunasi, kad jei leidžiami tik šių šalių atlikėjai, o mokamas mokestis, pinigai nueina pačiai agentūrai, o ne jokiems atlikėjams. Hm…

Žinoma, mums mūsų agentūros atrodo prastai. Bet kokioj JAV dar prasčiau. Ten jų asociacija ASCAP išsiuntinėjo savo nariams laiškus (pirma dalis, antra dalis) su prašymais paaukoti pinigų kovai prieš EFF, Creative Commons bei kitas organizacijas, kurios, anot jų, siekia panaikinti „ Copyright“ ir padaryti visą muziką nemokamą. Turint omeny, kad dalis Creative Commons palaikančių priklauso tai pačiai ASCAP, šis nesusipratimas iškilo į viešumą. CC jau į tai sureagavo ir paaiškino, kad Creative Commons jokiu būdu nesistengia palikti autorių be pajamų, bet nori, kad vartotojas žinotų, ką jis gali daryt su kūriniu.

Kitas dalykas, kuris kelia nerimą – paslaptingasis ACTA. Nutekėjo informacija, kad siekiama įtraukti punktą, pagal kurį nekomercinis kūrinių panaudojimas būtų prilygintas kriminaliniam nusikaltimui. Jau nebejuokinga…

Pabaigai – labai man patikęs straipsnis, kodėl žmonės piratauja, ir kaip iš tiesų reiktų tai stabdyt. Bėda tik tame, kad niekam, kas tai gali pakeist, tai nerūpi.

Vakar VU buvo diskusija apie piratavimą. Aš joje, savaime aišku, nebuvau (darbas ir pan.) Bet aš pritariu idėjai, kad kažką dėl to daryt reikia. Visi taip sako, bet kažkodėl beveik niekas nepasiūlo, KĄ būtent. Baudos neefektyvu. Ypač Lietuvoj, kur turėt kokią nors baudą (bent jau už greičio viršijimą) – parodo, kad tu esi “kietas”. Juk visada gali pasigirt, kad “tai čia vieną kartą pagavo, bet kiek kartų išsisukau…” LANVA, kaip supratau, teigia, kad kitokių būdų jie ir nesiruošia imtis, ir išvis – jie atstovauja savo narių interesams, o tie nariai – leidėjai, o ne autoriai. Žinoma, leidėjai irgi turėtų kažkiek užsidirbt, bet ar tikrai būtent vien leidėjams turi eit tie 40 milijardų, dėl kurių verkiama? Kažkas net parašė keletą priežasčių, kodėl didžiųjų įrašų kompanijų reiktų atsisakyt.

Pamėginau įsivaizduot, ką galima būtų padaryti, kad ir vartotojai liktų patenkinti, ir autoriai nesėdėtų alkani. Greičiausiai mano idėjos nebus originalios, bet vis norisi kažką parašyt.

Muzika, filmai, knygos. Jei jau kalbėt apie lietuvių autorius, tai galima sukurt sistemą, kurios pagalba vartotojai, siųsdamiesi torrent failą galėtų paspausti mygtuką “padėkoti autoriui”. Toliau, vartotojas gali pervest norimą sumą autoriui. Tačiau tokiu atveju pastarasis turi būt užsiregistravęs sistemoje, ir kai įkeliamas torentas, reiktų autorių pasirinkti. Jei vis tik tokio nėra, reiktų pasirinkti maždaug “bendras”. Toliau galimi tokie variantai: užsiregistravusiems sistemoje pinigai pervedami tiesiogiai, arba per kitą instituciją (kad ir tą pačią LATGA). Neužsiregistravusiems autoriams(bei atlikėjams) pinigus turėtų paskirstyt LATGA pagal tai, kiek kartų buvo atsisiųsta – manau ataskaitą torentų puslapiai gali nesunkiai pateikt. Pastarasis variantas liestų ir užsieniečius. Arba tuo atveju galima pinigus pervedinėt leidėjams. Čia dar diskutuotina.

Kitas variantas – torentų puslapiai galėtų mokėti kažkokį mokestį LATGAi už tai, kiek kokių autorių bei atlikėjų buvo parsisiųsta per tą puslapį. Bet tokiu atveju vartotojai turės daugiau pinigų išleist tuose puslapiuose. Tokiu atveju pabrangtų įvairūs VIP’ai, o ir už šiaip kokias paprastesnes paslaugas atsirastų mokesčiai. Bet gal daug vartotojų turinčiame puslapyje tai neturėtų labai pasijaust.

Programinė įranga ir žaidimai. Čia jau sunkiau. Aš, žinoma, esu už atviro kodo programinę įrangą, bet aš toks vienas iš nedaugelio. Būtų neblogai, jei visi programinės įrangos kūrėjai platintų savo darbus internetu. Tada įkeliant torentą, reiktų nurodyt, kad “programa skirta tik pabandymui, pilną versiją pirkite čia” ir pateikta nuoroda į el. parduotuvę. Abejoju, žinoma, kad daug kas pirks, bet vis geriau negu nieko.

O šiaip tai reikia Lietuvos padangėj normalios elektroninės parduotuvės, kurioje galima būtų įsigyt kūrinius elektroniniu formatu. Ir ne tik muziką, bet ir filmus, knygas taip pat ir programas.

Dar vienas variantas – abonemento išsipirkimas kažkokiam servisui. Tokių jau yra, bet Lietuvoj veikia nedaug. Jei neluptų žvėriškai – aš pirkčiau…