Pirmiausia pasidžiaugsiu, kad pavyko paleist vieną įdomesnių praeitų metų žaidimų – “SPORE” savo Ubuntu sistemoje. Kaip ir visada – tokie žaidimai nekuriami specialiai Linux’ui. Taigi, tenka apeit wine’o pagalba. Čia nesusidūriau beveik su jokiom didesnėm problemom – tiesiog įdiagiau ir paleidau žaist. Net keista buvo. Žinoma, pas mane wine jau yra ir directx ir kiti būtini dalykai sudėti. Bet dažnai ir tai turint atsiranda vienokios ar kitokios bėdos. Šįkart jų nebuvo. Žaidime jau pasiekiau kosminių užkariavimų stadiją. Reikia kažkaip susiruošt ir pabaigt

Tarp kitko – taip pat su wine pagalba įsidiegiau ir “Diablo II“. Eina. Daugiau nemėginau

Liko dar vienas žaidimas, kurį noriu šiandien paminėt. Bet pradėkim iš pradžių…

Kaip sakoma – depresija, tai kai pasileidi naršyklę, ir nežinai, kur eiti. Taigi – turiu “antidepresantą” Firefox add-on’ą “stumble upon”. Kas nežino, tai šis add-on’as paspaudus mygtuką gali tave nukreipt į bet kurį tavo pomėgius atitinkantį puslapį.

Tai štai – kartą taip spaudydamas patekau į pakankamai man tinkamą puslapį www.penguspy.com. O ten už akių užkliuvo žaidimas “FOFIX“. Seniai norėjau pas save paleist “Guitar Hero“, bet per wine to padaryt nepavykdavo – mesdavo kažkokią klaidą, kuri leido suprast, kad NIEKAIP be windows to žaidimo nepaleisiu. Tai ir mečiau tą idėją. O štai čia radau kažkokį linuxinį (tiksliau atviro kodo) analogą. Susidomėjau. Pasirodo, tas FOFIX sukurtas Frets On Fire pagrindu. O pastarasis – rimtas atviro kodo analogas “Guitar Hero” ir “Rock Band“. Kai pamačiau štai šį video, pagalvojau – reikia mėgint pačiam pažiūrėt, kas čia per daiktas ir su kuo valgoma.

Click here to view the embedded video.

Instaliavau Frets On Fire taip, kaip įprasta Ubuntu – per Synaptic paketų manager’į. Pasileidžia, pabandau grot – nekoks iš manęs gitaristas, pasirodo Bet kažkodėl mažokai dainų – tik 3 ar 4. Netinka… Bet, pasirodo, galima pačiam dainą susikurt, arba importuot iš Guitar Hero. Nei tuo, nei kitu aš užsiimt neturėjau didelio noro. Bet pagalvojau, kad gal suimportuot būtų paprasčiau. Nuklydau į vieną torent’ų puslapį, paieįškojau “guitar hero”, o tarp rezultatų radau kažką panašaus į “frets on fire – all guitar hero I songs”. Em… JAMU!

Neilgai trukus turėjau jau daugiau dainų. Bet kažkodėl mano linuxinė versija nelabai noriai ieško tų papildomų dainų, nors jas ir įdedu ten, kur turėtų būt (savo “home” direktorijoj reikai rast subdirektoriją “.fretsonfire”, o ten – “songs”). Tiksliau ieškot tai ieško, bet ryškiai pakimba Pamėginu vieną kartą, kitą… Nieko gero nesigauna. Ištrinu velniop.

Tada parsisiunčiu jau prieš tai minėtą FOFIX. Jį tiesiog išarchyvuoju, paleidžiu ten esantį vykdomąjį skriptą (kuris, tarp kitko, vadinasi “fretsonfire”). Eina. Bet ir vėl – tik kelios dainos. Na, ką aš su tiek? Pasiimu jau parsisiųstas dainas, susikeliu į atskirą direktoriją, bandau žaidime nurodyt direktoriją, kur yra dainos – nesigauna. Tada pažiūrėjau į visus paslėptu katalogus savo home direktorijoj – iš kažkur atsirado .fretsonfire. Hm… Sudedu ten dainas – jas randa!

Dar paieškau temų žaidimo interfeisui, nes tas juodas fonas kažkaip neatrodo labai gražiai. Randu keletą, parsisiunčiu, įdedu ten, kur reikia. Visai kitas reikalas – gražu žiūrėt.

Pamėginu “pagrot” – na, praktika man nepakenktų, bet juk niekas negimė mokėdamas

Kadangi šiandien (2009.04.23) išėjo nauja Ubuntu versija 9.04 (Jaunty Jackalope), o ne paslaptis, kad aš aktyviai naudoju šia OS, tai nutarau pasidalinti smulkmenomis, kurios man patinka šioje sistemoje.

Aišku, gal tai labiau grafinės aplinkos “navarotai”, bet vistiek. Manau, kai kam reikia ir pačios OS resursų.

Taigi, smulkmenos…

Norint paklausyt audio failą – visai nebūtina jo atidaryt su kokia programa. Na, bent jau jei reikia pradžios. Pakanka tiesiog užvesti pelę ant failo, ir jis po kelių sekundžių pradeda grot. Tik tam dalykui yra šioks toks niuansas – grojami tik tie failai, kuriems yra kodekai, o Ubuntu pradžioje turi tik ogg ir, jei neklystu, wav palaikymą. Tačiau tai nėra didelė problema – kodekus parsisiųst galima labai lengvai ir neskausmingai Netgi patys Totem ir Rhythmbox (default’iniai grotuvai) pirmą kartą paleidus, siūlo įsidiegt įvairių formatų palaikymą. O įsidiegus tuos plugin’us, ir pati OS jau susidoroja su tais formatais.

Sekanti smulkmena – video failų “thumbnail’ai”. Windows XP tai ten būna pavaizduotas pirmas (ar bent jau kažkuris iš pirmų kadrų). Ir jis dažniausiai būna juodas. O štai Ubuntu pateikia kadrą iš video vidurio. Žinoma, tas vienas kadras niekur nesuteikia daug informacijos, bet man maloniau matyt savo “videos” kataloge ne krūvą juodų kvadratėlių, bet kažkokius malonesnius vaizdelius.

Toliau… Failų apdorojimas. Kadangi failų plėtiniai Linux sistemose yra labiau vartotojui, kad gaudytųsi, tai net ir pakeitus “video.avi” į “video.bum”, vistiek paleidus atsidarys video grotuvas. Kitaip sakant – programos prisiriša ne prie plėtinių, kaip Windows, bet prie pačio failo tipo. Manau, tai visai neblogai. Įdomus dalykas – kai dar OpenOffice.org nepalaikė docx formato, jį atidarinėdavo su archyvatoriumi. Reiškia, tas docx nėra toks sudėtingas. Dar prie failų apdorojimo. Panorus pervadinti failą, veiksmų sekos tokios pat kaip ir Windows, bet reikalas tame, kad čia pažymimas visas failo vardas BE plėtinio. Tiksliau tai, kas po taško, lieka napažymėta (jei labai norisi, galima ir jį pakeist) Tokiu atveju mažesnė tikimybė, kad skubėdamas pakeisi kaip nors kreivai plėtinį, ir tavo draugas su windoze jo neatidarys.

Na, ir šai dienai gal paskutinis punktas – išvaizdos keitimas. Čia jau ne visai ir smulkmena, bet vistiek malonu, kad esant norui, gali savo langų išvaizdą keist taip, kaip nori. Ir čia kalba eina ne vien apie darbastalio fono, ekrano užsklandos, ar langų “stiliaus” pakeitimą. Čia konfigūruojama viskas – nuo lango spalvos ar mygtukų formos, iki tų pačių langų permatomumo ar judėjimo efektų. Jei pačiam trūksta kūrybos ar meninių sugebėjimų – pilna žmonių, kurie tai sugeba padaryt ir labai gerai

Kol kas tiek… Kažkaip paskutinės temos tik apie Linux pas mane… Reiks kitą kartą gal ką įdomesnio sugalvot

Kaip ir galima suprast, šįkart pasisakysiu apie linux’ą.

Jau gal daugiau nei pusmetis, kaip namuose nuolat naudojuosi Ubuntu linux’u. Na, turiu šalia ir Windows, bet ijungiu ekstra atvejais, kai jau nebaįmanoma kitaip. Taip pat tas negalioja darbui – ten aš priverstas dirbti su Microsoft produktu

O prasidėjo viskas nuo to, kad norėjosi išmėgint, kas tas yra linux. Ir kiek teko skaityt atsiliepimų internete, Ubuntu užsirekomendavo kaip labiausiai paprastam vartotojui tinkanti distribucija. Todėl ir nutariau išmėgint būtent ją. Prisipažinsiu – prieš tai mėginau ir kažką kitko, netgi FreeBSD, bet mano kompiuteryje tie dalykai ilgai neužsilaikė.

Tai štai – įdiegiau aš sau Ubuntu, ir kartas nuo karto įsijungdavau “pažaist”. Ir kuo toliau, tuo daugiau laiko praleisdavau būtent su Ubuntu, o ne su Windows.

Kadangi nesu užkietėjęs “geimeris”, tai labai su ta problema, kad “normalūs žaidimai neina ” nesusidūriau (vėliau tai irgi nepasirodė itin didelė bėda). Todėl galėjau gilintis į kitus dalykus.

Taigi – ko reikia šiai plaikais, norint kokybiškai dirbt su operacine sistema? Programų! Reikia turėt omeny, kad Ubuntu jau ir taip turi krūvą programų, su kuriom jau galima pradėt dirbt (naršyklė, ofiso paketas, torrentų klientas, pokalbių programa, audio, video grotuvai, grafinis redaktorius), tačiau to kartais negana. Gali į mane dabar būt nukreipti smerkiantys Windows fanų žvilgsniai, bet programų instaliavimas windozėje – nėra itin patogus. Tarkim – parsisiunti programėlę, kuri užima 1 MB, pradedi ją instaliuot, po to išaiškėja, kad jai trūksta to, ano… Viską reikia parsisiųst, instaliuot… Ir kas pradžioj atrodė kaip 1 MB, galiausiai tampa puse gigabaito. Na, aš čia labai vaizdžiai ir sutirštintai papasakojau, bet esmę galima pagaut. O štai ubuntu turi synaptic. Tiesiog pasileidi jį, susirandi tau reikalingą programą (ar bent jau ieškai kažko, ko tau reikia), pasižymi, tau automatiškai pažymimi kiti paketai, kurie reikalingi, tokiu atveju iškart matai, kiek tau reiks parsisiųst duomenų, ir kiek vietos užims programa. O tada paspaudi “apply” ir eini darytis arbatos – viskas bus padaryta už tave. Man kartais kildavo problemų, jei dėl kažkokių priežasčių dingdavo ryšys. Tokiu atveju tik vėl reikėdavo pakartot operaciją.

Jei kokios programos standartiškai ir nebūna, galima tada parsisiųst ir diegimo paketus bei ssirast ir prisidėt daugiau šaltinių. Labai neblogas daiktas yra ultamatix. Bet čia daug nepasakosiu – patiem verta išsiaiškint. O jei ką – kada vėliau parašysiu.

Sekantis žingsnis, kurį pasidariau – pagražinau aplinką. Pasakysiu taip – Vista savo “grožiu” atsilieka toli nuo to, ką gali pasiūlyti beryl ir emerald. Apie visą taip, kaip viską pasidaryt galima susirast internete, arba gal ir pats kada parašysiu. Bet galiausiai dabar mano darbastalis atrodo vat taip:

Sekantis žingsnis – įdiegiau wine. Dabar nemaža dalis tų pačių windows programų pas mane pasileidžia ir be windows. Gaila, bet ne visos Tačiau jau ir žaist galiu neprastus windozei skirtus žaidimus.

Ir dar vienas dalykas, kuris man buvo svarbus – muzikos kūrimo ir garso apdorojimo programos. Radau ir tokių, ne ką nusileidžiančių mokamiems windows analogams. Bet čia jau atskira tema.

Tai štai – pradėjus dažniau naudotis linux, o darbe – legaliais windows, bent man pradėjo keistis mąstymas – nebesinori vogt programų. Pradedi suprast, kad beveik viską galima gaut nemokamai, o jei ne, tai pradedi svarstyt, kad gal ir verta sumokėt už kitų žmonių darbą…

Šiam kartui tiek. Vėl kada užeis įkvėpimas – dar ką šia tema parašysiu