Iškart įspėju. Šių mano pamąstymų nereikia priimt rimtai. Aš giliai kažkuo nesidomėjau, tik iš bendro išsilavinimo bei nugirstų nuotrupų darau išvadas. Tikiuosi, mane žmonės pataisys argumentuotai.

Visi, ko gero, jaučia dabar tą krizę. Ir ne vienas kalba apie tai, kad tai dar ne pabaiga. Kažkodėl žiūrėdamas, kas vyksta pasaulyje dabar, kažkiek atsimenu pasakojimus apie Romos imperiją ir tai, kas vyko ten prieš jai žlungant. O buvo kaip – imperija išsiplėtė, centrinė valdžia nusilpo, pradėjo puldinėt kiti, ko pasekoje valstybė, galima sakyt, žlugo.

Man kažkodėl atrodo, kad ir ES, bei išvis tokia vakarų civilizacija, kokią mes dabar žinome, gali kažkuriuo momentu žlugt. Kodėl man taip atrodo? Gal tai nesusiję dalykai, bet panašu, kad vyksta panašūs procesai, kaip ir prieš griūnant Romai. Kas gi panašaus? Pirmiausia – ES jau galima įsivaizduot kaip vieną didelę valstybę su regionų autonomija. Ir šios valstybės ribos vis didėja. Nors komunikacija šiais laikais – menka problema, bet tokio didelio darinio pilnai suvaldyt nepavyks. Kitas dalykas – žmonės daugiausiai dėmesio skiria malonumams bei pramogoms. Seniau buvo orgijos, dabar tai vadinama „svingerių vakarėliais“ bei „laisva meile“. Išvis – daugelis žino ir stebisi, kad Romos imperijoj buvo didelis ištvirkimo lygis. Orgijos, santykiavimai su savo lyties atstovais, netgi gyvuliais. Visa tai ir dabar galima rast – kuo toliau, tuo daugiau. Kita pramogų rūšis – gladiatorių kovos. Dabar yra televizija su savo „realybės šou“ bei „žvaigždžių“ peštynes. Esmė ta pati – žiūrėt į tarpusavyje konkuruojančius žmones ir spręst, kuris iš jų išliks. Dar vienas dalykas – „tolerancija“. Aišku, tada buvo kitaip – tik žmonės turėjo teises, o vergai bei moterys nebuvo žmonės. Bet juk buvo toleruojami santykiai tarp vyrų(čia gal labiau Graikijoj, bet laikotarpis panašus), pripažįstama daug religijų. Dabar juk irgi – stengiamasi kalbėt apie žmonių teises, kad visi lygūs ir panašiai… Ir kas dabar darosi – žmonės turi daug teisių, bet nekreipia dėmesio į pareigas. Ko pasekoje pradeda darytis netvarka. Visiem įtikt neįmanoma. Nes jei būsi geras vienam, greičiausiai neįtiksi kitam. O jei pastarasis – aktyvus, gali baigtis nemalonumais. Taip pat pagrindinė religija nusilpo ir pasidarė nebe tokia įtakinga žmonių gyvenime.

Romos imperijoje visa tai baigėsi tuo, kad įsigalėjo krikščionybė – senoji kultūra žlugo, pradėjo formuotis kita. Techninis progresas išliko panašus, bet valdymas, kultūra ir visuomenė pradėjo formuotis iš naujo, pagal naujosios religijos pasaulėžiūrą. Dabar gi krikščionybė taip pat stipriai nusilpo – pasidarė per daug laisva. Gal daugeliui ir atrodo, kad katalikybė – itin archajiška religija. Tačiau jei ji nebūtų sumodernėjusi „atleidusi vadžias“, nebūtų taip įsigalėjęs ateizmas.

Manau šitie veiksniai prives prie to, kad tokia vakarų civilizacija, kokią mes žinome dabar, kardinaliai pasikeis. Labai gali būt, kad Europoje įsigalės Islamas. Tai jam kol kas labai neblogai sekasi. O Islamas vis dar yra „kieta“ religija – ten laisvos mintys nelabai toleruotinos. Ir musulmonai yra žymiai labiau atsidavę savo tikėjimui, nei kokie nors krikščionys, ar tie patys ateistai. Manau, tik laiko klausimas, kada jie įsigalės visur. To pasekoje Lietuvoje bus penkios pertraukos darbo dienoje – pasimelst. Ir tai bus tik pradžia… Arba gali būt, kad atsiras kokia nors nauja patraukli religija ar kultūra, ir ji sparčiai išpopuliarės.

Aš manau, kad nieko šitoj vietoj padaryt neįmanoma. Civilizacijos atsiranda ir žlunga – manau dabartinei vakarų kultūrai jau ateina galas. Dabartinė krizė, manau, tik pradžia visų pokyčių. O kas bus po to – matysim. Bet ir ta sekanti civilizacija anksčiau ar vėliau žlugs. Jos vietą užims kita, ir taip toliau…

O kol kas – džiaugiamės, tuo, ką turim

Pirmiausia – sveikinu visus (ypač tikinčiuosius) su Sekminėm – viena svarbiausių krikščionių švenčių.

Iškart pasakysiu, kad esu pakankamai uolus katalikas (kas nesupranta, kaip išvis galima tikėt, tai kada nors paaiškinsiu) ir mano šis įrašas tikrai nėra kokia nors erezija. Tiesiog kadangi dar ir ateivių egzistavimo neneigiu (irgi gal ateity paaiškinsiu), tai tokios mintys kilo šiandien būnant bažnyčioje.

Kartais, skaitant įvairius žmonių “kontaktų su ateiviais” aprašymus, o po to užmetant akį į Bibliją, galima rast panašumų. Taigi, pateiksiu keletą ištraukų iš Evangelijos ir savo paaiškinimų

Jei ką – aš čia imu pavyzdžius būtent iš Biblijos, pateiktos katalikams. Visos kitos manęs šitam įraše nejaudina. Kaip ir visokie įrodymai, kad “Jėzaus nebuvo, stebuklų nebuvo – čia tik fantazijos”. Apie tai – kada nors kitą kartą.

Pradėsim nuo Jėzaus gimimo. Tiksliau truputį po to.

Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. (Mt 2, 9)

Sustojusi žvaigždė? Em… Kai kas teigia, kad tai buvo kometa, o ne žvaigždė. Bet net ir tas dangaus kūnas tokių išdaigų krėst nesugebėtų. Manau, kosminis laivas būtų visai įtikinama teorija. Kitas klausiams – kam to reikėjo – vest kažkokius 3 žmones iki kažkokio tvarto? Ko gero, tai buvo autoritetingi asmenys – reikėjo kažkaip pasižymėt.

Skaitom toliau…

Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“ Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ (Mt 3, 13-17)

Ką mes čia turim? Atėjo Jėzus pas giminaitį Joną jau žinodamas, kas bus ir ką reikia daryt. Beje, jam jau 30 – pakankamai didelis amžius tiems laikams, o ir kur tarpas nuo 12 metų, kai paskutinį kartą buvo kažkas apie jį paminėta? Na, tas dabar ne tiek svarbu. Įdomiau yra atsivėręs dangus ir “balandis”. Mano liguistu supratimu tai galėjo būt pasirodęs kosminis laivas, iš jo sklindantis šviesos spindulys, nuleidžiantis kažkokį prietaisą ant Jėzaus. Tiesiog tiems laikams žmonės neturėjo kaip pavadint tų dalykų, tai ir lygino su kažkuo. Na, kaip gali atrodyt “prasivėręs dangus”? Ko gero, danguje atsiranda kažkokia tamsi dėmė. Juk tais laikais dar buvo galvojama, kad dangus – turi ribą. O į balandį gali būt daug įvairių objektų panašių. Stilizuotai tai juk trikampis, kurio vienas kampas nukreiptas tiesiai žemyn. Mano manymu – ten buvo kažkoks ritualas, kurio metu Jėzui buvo perduotos kažkokios galios.

Toliau kažkas įdomesnio – ėjimas vandeniu.

Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį, einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ (Mt 14, 24-31)

Kaip jau minėjau – krikšto metu Jėzui ko gero buvo perduotos kažkokios galios, nebūdingos paprastiems žmonėms. Ėjimas vandens paviršium – koks nors vandens savybių pakeitimas. Na, Jėzus tai kažkaip padarė. O kaip gi Petras? Jam vis pamėgint, įsitikint, pakalbėt… Panašu, kad Jėzus vandenį veikė ne tik vien aplink save, bet galėjo ir kažkiek toliau. To užteko, kad Petras išliptų ir galėtų eit vandens paviršium. Šiuo triuku Jėzus norėjo išmėgint savo mokinio tikėjimą – jei tikės, nebijos – viskas bus gerai – suabejos – “išjungs tvirtą vandenį”. Taip ir nutiko – buvo sumažintas veikimo spindulys ir Petras nemaloniai sušlapo

Vienas įspūdingesnių įvykių – Lozoriaus prikėlimas.Praleisiu visą priešistorę.  Štai, kaip tai konkrečiai įvyko.

Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“ (Jn 11, 43-44)

Kažkiek primena filmą apie zombius ar mumijas. Mirusysis, suvyniotas į drobes, keliasi iš kapo ir eina kaip niekur nieko. Panašu, kad Jėzus galėjo per atstumą atlikt regeneracijos procesą. Įdomus sugebėjimas.

Prisikėlimas…

Staiga smarkiai sudrebėjo žemė. Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. (Mt 28, 2-4)

Čia ne visai apie patį prisikėlimą pacitavau – ten panašiai kaip su Lozorium – tik čia Jėzui kažkas tai padarė. Ir vat čia pasirodo, kas tai padarė – efektingai pasirodęs angelas. Ko gero – ateivis, turintis dar daugiau galių, nei Jėzus. Pastarasis, beje, jau buvo teleportuotas iš tos depresiją varančios vietos – kapo rūsio…

Žengimas į dangų.

Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.“ (Apd 1, 9-11)

Labiau panašaus į dabartinius ateivių pagrobimus tai reiktų Biblijoj paieškot. Jėzų elementariai kažkoks kosminis laivas pakėlė į dangų kokiu nors gravitaciniu spinduliu. Žinoma, jie galėjo tiesiog teleportuot ar kaip kitaip padaryt. Bet juk pagal anų laikų supratimą – Dievas gyveno danguje, tai reiškia, į dangų turi žengt ir jo sūnus…

Na, ir šios dienos įvykis – Šventosios Dvasios atsiuntimas.

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. (Apd 2, 1-4)

Iš kur toks didelis užimas, kad gal net pusė miesto sulėkė? Kokie dar ugnies liežuviai? Ko gero, priskrido koks nors laivas, apšvietė kiekvieną apaštalą kažkokiu spinduliu, pernešančiu informaciją tiesiai į žmogaus smegenis. Nes juk po to apaštalai laisvai kalbėjo užsienio kalbomis. O čia tik aprašoma kaip ugnies liežuviai. Minėjau gi, kad tais laikais aprašė pagal tai, ką žinojo…

Šiai dienai tiek. Tikiuosi, uolūs katalikai neįsižeidė ir nepalaikė mano šių sapalionių erezija. O užkietėję ateistai tegu irgi nepriima šių dalykų itin rimtai