Jau esu rašęs, kad mano mama – tautodailininkė audėja. Kartas nuo karto ir man tenka susidurt su jos “chebra”.

Tai štai – kažkokiam susitikime, kur ir aš buvau apsireiškęs, prie manęs priėjo Rokiškio skyriaus vadovė ir paprašė sukurti jiems puslapį. Buvau jau lyg ir beatsisakantis, bet kažkas numetė mintį, kad reikia daryt blogą. Tada pagalvojau “o tiek tai galiu”. Ir štai, po keleto mėnesių, šiokių tokių pasitarimų, pasaulį išvydo rokiskiotautodaile.lt. Nieko mandro, bet labai daug ir nereikia…

Šį dalyką dariau praktiškai iš idėjos – nesitikėdamas užsidirbt. Tačiau kai praeitą savaitę buvau savo miestelio jubiliejaus šventėje, likau nustebintas…

Vyko mano mamos personalinės parodos atidarymas. Kaip visada tokiais atvejais, sveikina autorius ir pan. Tačiau kažkodėl prieš įteikiant gėles mamai, buvau pakviestas ir aš. Nesupratau, ko iš manęs norėjo. O pasirodo – man norėjo padėkot prieš visus susirinkusius už tą puslapį.

Gavau malonią smulkmeną – iškarpytą obuolį:

Dovana

Nors darbas ir buvo idėjinis, bet net ir tokį atlygį gaut malonu

Besirausdamas po kompiuterį atradau štai ką:

Kas tai yra? Tai audiniai, kuriuos daro ar bent jau darė mano mama. Šios nuotraukos jau kelių metų senumo, bet vistiek malonu prisimint, kad yra toks talentingas žmogus šeimoje.

Tačiau ne taip malonu žinot, kad šis amatas jau beveik baigia išnykt. Nyksta dėl to, kad tie, kurie užsiima tokiais dalykais, negyvena amžinai, o jaunimui tai neįdomu – tai reikalauja daug darbo ir nėra pelninga

Bet man tai gražu…