Kad ir kaip man patiktų Ubuntu, šįkart aš šia OS šiek tiek nusivyliau. O buvo taip…

Vienas mano kolega nusipirko naują kompiuterį ir įsidėjo pas save bevielio tinklo plokštę, nes su laidais pas jį namuose – problematiška. Ir ta plokštė jam ant Windows 7 veikė kažkaip keistai – viską pagauna, pradžioje greitis būna normalus, o paskui krenta taip, kad jau kažką atsisiųst būna nebeįmanoma. Kaip išaiškėjo, tai čia būtent su Win7 ir ta plokšte taip vyksta.

Pažiūrėjo žmogus internete, kur aiškino, kad kitos sistemos, įskaitant Linux, šitoj vietoj veikia tvarkingai. Taigi, nutarė pabandyt. Aš kaip visada patariau Ubuntu ir dar padėjau įdiegt. O čia ir prasidėjo “linsmybės”…

Ta plokštė veikė – pagavo visus aplinkui esančius WiFi tinklus, bet… Norint prisijungti prie savo namų tinklo, reikėjo įvest WPA/WPA2 slaptažodį. Tai savaime suprantama – tinklas užkoduotas. Pirmas nemalonus dalykas, kuris išlindo – routerio sugeneruotas slaptažodis tiesiog netilpo į įvedimo laukelį – vieną simbolį nukirpdavo. Teko persikrauti į Win, prisijungti prei routerio ir sumažinti slaptažodį vienu simboliu (būtent tiek ir netilpo). Dabar tilpo visas slaptažodis, bet kažkodėl mygtukas “connect” buvo neaktyvus. Pasirodo, reikėjo dar kelis simbolius nutrint, kad jis taptų aktyvus (galiausiai išėjo kažkur 62 simboliai). Vėl slaptažodį sumažinom. Jau viskas tilpo, leido spausti “connect”, bet niekaip nepavyko prisijungti. Bandė jungtis, bet po kurio laiko vėl paprašė to pačio slaptažodžio. Ir taip vėl ir vėl… Nieko gero nesulaukiau, palikau kolegą ikimo valiai – kreiptis į visagalį google.

Kitą diena sužinojau, kad taip ir nepavyko jam prisijungt. Kiek ieškojo, naudingos informacijos nerado. O jei kažkas ir buvo, tai vos ne pačiam tvarkykles reikia pasirašyt, kad viskas veiktų tvarkingai. O kažko kito įdiegt juk neįmanoma – tam reikia to pačio tinklo, kurio nėra.

Tokie dalykai ir atbaido žmones. Kodėl įdiegus OS dar reikia kankintis su tokiu elementariu dalyku kaip belaidis tinklas? Kodėl tai negali veikt paprastai, kad ir kaip toj pačioj windozėj? Žinoma, pats išsprendęs problemą tapsi labiau patyręs ir žinosi kas kur ir kaip. Bet ar paprastam žmogui turi reikėt rašyt komandas, skriptus, kad kažkas veiktų? Eiliniam vartotojui, norinčiam pereiti prie Linux, to neturi reikėt. Viskas turi būt click’n'drag’n'drop. O taip nėra…

Daugelis iki šiol kalba, kad su Linux neįmanoma kurti muzikos ar redaguoti video failų. Dėl video – nesu 100% garantuotas, bet vat kad muziką kurt galima, tai faktas.

Turiu aš tokią programą LMMS, kuri yra Lietuvoje pakankamai populiarios programos FL Studio atviro kodo analogas. Gaila, žinoma, kad dar tik 0.4.4 versija išleista, taigi – dar yra bug’ų. Bet kažką sukurt pilnai užtenka. Juo labiau – juk nebūtina su LMMS sukurt visą kūrinį. Tiesiog pasidaryt semplus, o paskui į pagalbą galima pasitelkt jau sunkesnę artileriją – Ardour. Pastaroji neturi MIDI palaikymo (tikiuosi, kol kas), todėl tai šiek tiek stabdo kurybinį prodesą.

Tai štai – pagaliau prisėdau šiek tiek, ir gavau tokį rezultatą.

Ne super, bet čia tik beta versija. Garsams naudojau zynaddsubfx garsų sintezatorių. O semplus apdirbau keletu LADSPA plugin’ų.

Ir dar – savo kūrybą apsaugau CreativeCommons licencija, pagal kurią šį kūrinį galima ir transliuot, ir redaguot. Nes kaip jau minėjau – esu atviro kodo šalininkas visur.

Cosmic 1 is licensed under a Creative Commons Attribution 3.0 Unported License.

Jau rašiau, kokias programas turiu Windows sistemoje, su kuria dirbu. Reikia dabar paminėt ir tai, be ko man Ubuntu atrodo nepilnavertis.

CompizConfig Settings manager – šio įrankio pagalba pas mane dabar “wobbly” langai, 3D kubas vaikščiojimui tarp desktop’ų ir daug kitų malonių smulkmenų. Beje – geriausiai pasisekė tiems, kas turi NVIDIA vaizdo plokštes – jų geresnis palaikymas nei kitų…

Emerald Theme Manager – Emerald temos pakeičia pačių langų išvaizdą – mygtukus, spalvas (kai kurios), padaro langus permatomus.

GnomeDo – įrankis programoms paleisti, failams, muzikai ieškoti, ir dar daug kam – visko neišmėginau – nėra poreikio

Avant Window Navigator – taip pat programų paleidimo įrankis. Panašus kaip koks RocketDock. Ne vien ten programas galima paleidinėt – yra plugin’ų, kurie daro dar ką nors kitą. Dabar aš jį naudoju tik ieškodamas atidarytų programų langų bei dar pasilikęs keletą applet’ų – ekrano nuotraukos keitimas, mini grotuvas, oro prognozė. O visa kita paleidinėju per GnomeDo.

Wine – kaip gi be šio dalyko aš žaidimus žaisiu? Jau tikrai neblogai susitvarko su daugeliu windows programų.

Ubuntu Tweak – dar paprastesnis įrankis Ubuntu konfigūracijai, programų diegimui ir kitiems dalykams.

Skype – vat namie tai aš naudoju būtent šią pokalbių programą.

CDEmu – nors Linux’e ir šiaip galima ISO failus primontuot kaip CD, bet kartais tenka susidurt su failais, kurie yra kitokio formato. Kitaip sakant, šita programa – Daemon Tools analogas.

Rhythmbox – muzikos grotuvas. Ką galiu pasakyt – yra įdėtas jau instaliavus OS, tai kodėl nenaudot? Juo labiau – visai neblogas.

Yra kelios programos, kurias naudoju ir Windows ir Ubuntu – Firefox, VLC, Pidgin.

Apie garso apdorojimo programas šįkart gal nerašysiu – manau atskiro įrašo reikia…

Nelabai smulkiai šįkart aprašiau, bet pasireiškė viena mano savybė – tingėjau

Pirmiausia pasidžiaugsiu, kad pavyko paleist vieną įdomesnių praeitų metų žaidimų – “SPORE” savo Ubuntu sistemoje. Kaip ir visada – tokie žaidimai nekuriami specialiai Linux’ui. Taigi, tenka apeit wine’o pagalba. Čia nesusidūriau beveik su jokiom didesnėm problemom – tiesiog įdiagiau ir paleidau žaist. Net keista buvo. Žinoma, pas mane wine jau yra ir directx ir kiti būtini dalykai sudėti. Bet dažnai ir tai turint atsiranda vienokios ar kitokios bėdos. Šįkart jų nebuvo. Žaidime jau pasiekiau kosminių užkariavimų stadiją. Reikia kažkaip susiruošt ir pabaigt

Tarp kitko – taip pat su wine pagalba įsidiegiau ir “Diablo II“. Eina. Daugiau nemėginau

Liko dar vienas žaidimas, kurį noriu šiandien paminėt. Bet pradėkim iš pradžių…

Kaip sakoma – depresija, tai kai pasileidi naršyklę, ir nežinai, kur eiti. Taigi – turiu “antidepresantą” Firefox add-on’ą “stumble upon”. Kas nežino, tai šis add-on’as paspaudus mygtuką gali tave nukreipt į bet kurį tavo pomėgius atitinkantį puslapį.

Tai štai – kartą taip spaudydamas patekau į pakankamai man tinkamą puslapį www.penguspy.com. O ten už akių užkliuvo žaidimas “FOFIX“. Seniai norėjau pas save paleist “Guitar Hero“, bet per wine to padaryt nepavykdavo – mesdavo kažkokią klaidą, kuri leido suprast, kad NIEKAIP be windows to žaidimo nepaleisiu. Tai ir mečiau tą idėją. O štai čia radau kažkokį linuxinį (tiksliau atviro kodo) analogą. Susidomėjau. Pasirodo, tas FOFIX sukurtas Frets On Fire pagrindu. O pastarasis – rimtas atviro kodo analogas “Guitar Hero” ir “Rock Band“. Kai pamačiau štai šį video, pagalvojau – reikia mėgint pačiam pažiūrėt, kas čia per daiktas ir su kuo valgoma.

Click here to view the embedded video.

Instaliavau Frets On Fire taip, kaip įprasta Ubuntu – per Synaptic paketų manager’į. Pasileidžia, pabandau grot – nekoks iš manęs gitaristas, pasirodo Bet kažkodėl mažokai dainų – tik 3 ar 4. Netinka… Bet, pasirodo, galima pačiam dainą susikurt, arba importuot iš Guitar Hero. Nei tuo, nei kitu aš užsiimt neturėjau didelio noro. Bet pagalvojau, kad gal suimportuot būtų paprasčiau. Nuklydau į vieną torent’ų puslapį, paieįškojau “guitar hero”, o tarp rezultatų radau kažką panašaus į “frets on fire – all guitar hero I songs”. Em… JAMU!

Neilgai trukus turėjau jau daugiau dainų. Bet kažkodėl mano linuxinė versija nelabai noriai ieško tų papildomų dainų, nors jas ir įdedu ten, kur turėtų būt (savo “home” direktorijoj reikai rast subdirektoriją “.fretsonfire”, o ten – “songs”). Tiksliau ieškot tai ieško, bet ryškiai pakimba Pamėginu vieną kartą, kitą… Nieko gero nesigauna. Ištrinu velniop.

Tada parsisiunčiu jau prieš tai minėtą FOFIX. Jį tiesiog išarchyvuoju, paleidžiu ten esantį vykdomąjį skriptą (kuris, tarp kitko, vadinasi “fretsonfire”). Eina. Bet ir vėl – tik kelios dainos. Na, ką aš su tiek? Pasiimu jau parsisiųstas dainas, susikeliu į atskirą direktoriją, bandau žaidime nurodyt direktoriją, kur yra dainos – nesigauna. Tada pažiūrėjau į visus paslėptu katalogus savo home direktorijoj – iš kažkur atsirado .fretsonfire. Hm… Sudedu ten dainas – jas randa!

Dar paieškau temų žaidimo interfeisui, nes tas juodas fonas kažkaip neatrodo labai gražiai. Randu keletą, parsisiunčiu, įdedu ten, kur reikia. Visai kitas reikalas – gražu žiūrėt.

Pamėginu “pagrot” – na, praktika man nepakenktų, bet juk niekas negimė mokėdamas

Kadangi šiandien (2009.04.23) išėjo nauja Ubuntu versija 9.04 (Jaunty Jackalope), o ne paslaptis, kad aš aktyviai naudoju šia OS, tai nutarau pasidalinti smulkmenomis, kurios man patinka šioje sistemoje.

Aišku, gal tai labiau grafinės aplinkos “navarotai”, bet vistiek. Manau, kai kam reikia ir pačios OS resursų.

Taigi, smulkmenos…

Norint paklausyt audio failą – visai nebūtina jo atidaryt su kokia programa. Na, bent jau jei reikia pradžios. Pakanka tiesiog užvesti pelę ant failo, ir jis po kelių sekundžių pradeda grot. Tik tam dalykui yra šioks toks niuansas – grojami tik tie failai, kuriems yra kodekai, o Ubuntu pradžioje turi tik ogg ir, jei neklystu, wav palaikymą. Tačiau tai nėra didelė problema – kodekus parsisiųst galima labai lengvai ir neskausmingai Netgi patys Totem ir Rhythmbox (default’iniai grotuvai) pirmą kartą paleidus, siūlo įsidiegt įvairių formatų palaikymą. O įsidiegus tuos plugin’us, ir pati OS jau susidoroja su tais formatais.

Sekanti smulkmena – video failų “thumbnail’ai”. Windows XP tai ten būna pavaizduotas pirmas (ar bent jau kažkuris iš pirmų kadrų). Ir jis dažniausiai būna juodas. O štai Ubuntu pateikia kadrą iš video vidurio. Žinoma, tas vienas kadras niekur nesuteikia daug informacijos, bet man maloniau matyt savo “videos” kataloge ne krūvą juodų kvadratėlių, bet kažkokius malonesnius vaizdelius.

Toliau… Failų apdorojimas. Kadangi failų plėtiniai Linux sistemose yra labiau vartotojui, kad gaudytųsi, tai net ir pakeitus “video.avi” į “video.bum”, vistiek paleidus atsidarys video grotuvas. Kitaip sakant – programos prisiriša ne prie plėtinių, kaip Windows, bet prie pačio failo tipo. Manau, tai visai neblogai. Įdomus dalykas – kai dar OpenOffice.org nepalaikė docx formato, jį atidarinėdavo su archyvatoriumi. Reiškia, tas docx nėra toks sudėtingas. Dar prie failų apdorojimo. Panorus pervadinti failą, veiksmų sekos tokios pat kaip ir Windows, bet reikalas tame, kad čia pažymimas visas failo vardas BE plėtinio. Tiksliau tai, kas po taško, lieka napažymėta (jei labai norisi, galima ir jį pakeist) Tokiu atveju mažesnė tikimybė, kad skubėdamas pakeisi kaip nors kreivai plėtinį, ir tavo draugas su windoze jo neatidarys.

Na, ir šai dienai gal paskutinis punktas – išvaizdos keitimas. Čia jau ne visai ir smulkmena, bet vistiek malonu, kad esant norui, gali savo langų išvaizdą keist taip, kaip nori. Ir čia kalba eina ne vien apie darbastalio fono, ekrano užsklandos, ar langų “stiliaus” pakeitimą. Čia konfigūruojama viskas – nuo lango spalvos ar mygtukų formos, iki tų pačių langų permatomumo ar judėjimo efektų. Jei pačiam trūksta kūrybos ar meninių sugebėjimų – pilna žmonių, kurie tai sugeba padaryt ir labai gerai

Kol kas tiek… Kažkaip paskutinės temos tik apie Linux pas mane… Reiks kitą kartą gal ką įdomesnio sugalvot

Ne paslaptis, kad kartais mėginu kurti muziką. Nors ją galima ir pavadint “brainfuck”, bet yra žmonių, kurie sako, kad jiem tai patinka.

Tai štai… Kai kas, tai žinodamas, man padovanojo MIDI klaviatūrą (M-AUDIO KeyRig 49). Kas nežino, tai MIDI klaviatūra yra prie kompiuterio jungiamas įrenginys, kurio dėka galima visai kokybiškai grot į kokią nors programą, palaikančią tokią funkciją.

Parsinešę dovaną, išpakavau. Dėžėje buvo pati klaviatūra, USB laidas ir keli CD. Kadangi parašyta, kad įrenginys suderinamas su Windows ir MacOS, užsikroviau savo Windows (taip – aš dar turiu ir juos). Savaime aišku, prijungus klaviatūrą, reikėjo įdiegti draiverius, perkrauti kompiuterį ir t.t. Standartiniai dalykai windozėje. Dar buvo pateikiamos kelios programos, kurių pagalba galima pamatyt, ką tas džiaugsmas sugeba. Tai buvo pačio gamintojo pateikta programa ir garso bankai, bei Ableton Live Lite 6.

KeyRig programą pamėginau – groja. Pasileidau Live’ą… Na, prisipažinsiu – nemoku aš su ja elgtis, nors visi šią programą giria. Tiesiog tingiu analizuot ir mokytis. O be to – man pateikta Lite versija, kuri neturi daug “feature’ų”. Praktiškai vienintelis dalykas, kurį padariau pasileidęs Live’ą – “upgrade’inau” iki 7 versijos Irgi, beje, Lite

Dar pamėginau su FL Studio – veikia. Viskas su Windows aišku.

Nutariau išmėgint, ar veiks šis dalykas ant mano Ubuntu…

Perkroviau, prijungiau klaviatūrą. Jokio pranešimo, kad rastas koks naujas įrenginys, nieko. Hm… Jau buvau nusivylęs, kad teks muzikuot tik Windozėj Tada pradėjau leist po vieną įvairias savo turimas muzikos kūrimo programas. Pataikiau paleist LMMS (čia, galima sakyti, FL Studio analogas). Jau galvojau, kad ir ši programa nieko nepeš, bet… Suradęs, kad takeliui galima priskirt kažkokį MIDI input’ą, pamačiau, kad tarp pasirenkamų punktų atsirado “KeyRig 49″. Pasirinkau. Tam takeliui priskyriau kažkokį sintezatorių, ir ką gi… Woohoo – veikia!

Vėliau dar radau vieną programą, kuri palaiko kokį nors MIDI kontrolerį. Nebūtinai klaviatūrą. Mixxx – programa skirta miksavimui ir DJ’avimui. Juoko dėlei pamėginau priskirt klaviatūrą kaip MIDI kontrolerį. Keista buvo – kažkurį klavišą nuspaudus pradėjo grot, kažkurį – kito tempas. Reikai atidžiai pasinagrinėt

Dar truputį “pažaidęs” nusiraminau – nėra jau taip blogai Linux’e su multimedijos įrenginiais, kaip visi kad gąsdina. Juk prisiminus unix veikimo principus, tai visi įrenginiai atpažįstami, tik reikia mokėti į juos kreiptis. Gaunasi, kad OS mano klaviatūrą iškart pažino ir neprašė jokių draiverių. Problema jau tokiu atveju programinėje įrangoje – jei nesugeba padaryt taip, kad gautų ir siųstu atitinkamu formatu, tai nemanau, kad OS kaltė.

Po kurio laiko dar prisiminiau, kad už sienos gyvena žmogus, turintis MacBook’ą. Kadangi visi giria MAC OS X už nuostabų suderinamumą su multimedijos įrenginiais, tai buvo nuspręsta pamėgint ir ten.

Instaliavom Garage Band, prijungėm klaviatūrą, pasirinkom garso banką ir tiesiog pradėjom grot. Šįkart Apple savo vardą pateisino.

Taigi, išvada tokia, kad realiai, kad MIDI klaviatūra (bent šiuo konkrečiu atveju) pradėtų veikt, daugiausia darbo tenka įdėt jungiant prie Windows, nes ten reikia ir draiverius instaliuot, ir programą. Linux ir MAC OS X – tereikia programos, su kuria galima grot. Ir nereikia verkt, kad Linux – visai neskirtas darbui su multimedia. Tereikia atidžiau paieškot, ir viskas įmanoma!

Nežinau kaip jums, bet man “Heroes Of Might And Magic III” – vienas geriausių kompiuterinių žaidimų EVER.

Kadangi sužinojau, jog greitu laiku pasirodys entuziastų sukurtas šio žaidimo praplėtimas “Horn of the Abyss” (kurį aš tikrai planuoju pažaist), nutariau patikrint, ar mano Ubuntu išvis šį žaidimą sugebės paleist.

Žinoma, visas tas gėris (add-on’as) bus padarytas windozei, todėl ir mėginau įsidiegt Windows’inį variantą. Yra šiaip ir linux’ui skirtas HOMM3. Tik vat kaip buvo išleista pati pirma dalis – Restoration Of Erathia, taip tuo ir užsibaigė.

Na, imamės reikalo. Prieš pradedant kažką daryt, reikia atlikt paruošiamuosius darbus. Taigi – norint įdiegt windows’ams skirtą žaidimą į linux, reikia: žaidimo CD(arba CD atvaizdo(image)), CD emuliatoriaus (jei kartais CD atvaizdas – ne ISO), ir, žinoma, wine’o (pas mane 1.1.17 versija – ne stabili, paskutinė stabili – 1.0.1).

Žinoma, linux sugeba ISO failus emuliuot kaip tikrus CD ir be emuliatoriaus, bet kadangi aš nesu mėgėjas rašyt komandas iš serijos “mount kažką kažkur kažkaip”, tai turiu įsidiegęs “daemon tools” analogą CDemu. Neblogas dalykas – gali ir kitus populiariausius atvaizdus “primontuot”.

Tai štai – “įdėjau CD”, man iškart išmetė pranešimą, kur klausė, ar noriu automatiškai paleisti CD. Atsisakiau, nes kažkodėl šitas dalykas niekada neveikia. Bent jau kai įdedamas CD su windows’iniu autorun’u. Taigi – įėjau į CD paprastai. Paleidau failą “SETUP.EXE”. Diegimas prasidėjo sėkmingai, be jokių nesklandumų. Tik vat, kai progresas atėjo iki galo, susidarė įspūdis, kad install’as sustojo, ir nieko nebedaro. Laukiau, laukiau… Jau norėjau išjungt langą, bet išmetė kažkokį ne itin baisų error’ą, ir toliau viskas ėjo taip, kaip turi būti. Gaila, pamiršau proceso eigą “nufotkint”.

Na ką – installation complete! Kadangi pas mane buvo vis tik ISO failas, o ne gyvas CD, teko pasieškot NO-CD. Žinau – negražu, bet kitaip neišeina. O be to – labai įmanoma, kad ir šiaip CD nerastų. Šiaip ar taip – linux’e su tom diskų raidėm visai kitaip, nei windozėj.

Bandomasis paleidimas – eina! Woohoo!!! Bet dar anksti džiaugtis – darbas nepadarytas iki galo. Egzistuoja išplėtimas In The Wake of Gods (irgi fanų padarytas). Ten beveik visai kitas žaidimas

Tai štai – iš to puslapio galima parsisiųst visą tą reikalą. Ką aš ir padariau. Galiausiai paleidau diegimą. Viskas eina be problemų. Šįkart ir “screenshot’ų” nepamiršau:

Lyg ir viskas tvarkoj. Bandau paleist žaidimą. Eina!!!

Viskas veikia tvarkingai, išskyrus garsą, kuris kažkaip keistai stringa – tarsi garsus nuo vidurio groja iš naujo. Bet tai nėra didelis diskomfortas – galima muziką nutildyt, pasileist ką nors kitko fone, o tie pavieniai garsai taip smarkiai nekris į ausį.

Na, misija įvykdyta – prisiminsiu, kaip žaist, o paskui lauksiu naujausių žinių iš HotA stovyklos

Kaip ir galima suprast, šįkart pasisakysiu apie linux’ą.

Jau gal daugiau nei pusmetis, kaip namuose nuolat naudojuosi Ubuntu linux’u. Na, turiu šalia ir Windows, bet ijungiu ekstra atvejais, kai jau nebaįmanoma kitaip. Taip pat tas negalioja darbui – ten aš priverstas dirbti su Microsoft produktu

O prasidėjo viskas nuo to, kad norėjosi išmėgint, kas tas yra linux. Ir kiek teko skaityt atsiliepimų internete, Ubuntu užsirekomendavo kaip labiausiai paprastam vartotojui tinkanti distribucija. Todėl ir nutariau išmėgint būtent ją. Prisipažinsiu – prieš tai mėginau ir kažką kitko, netgi FreeBSD, bet mano kompiuteryje tie dalykai ilgai neužsilaikė.

Tai štai – įdiegiau aš sau Ubuntu, ir kartas nuo karto įsijungdavau “pažaist”. Ir kuo toliau, tuo daugiau laiko praleisdavau būtent su Ubuntu, o ne su Windows.

Kadangi nesu užkietėjęs “geimeris”, tai labai su ta problema, kad “normalūs žaidimai neina ” nesusidūriau (vėliau tai irgi nepasirodė itin didelė bėda). Todėl galėjau gilintis į kitus dalykus.

Taigi – ko reikia šiai plaikais, norint kokybiškai dirbt su operacine sistema? Programų! Reikia turėt omeny, kad Ubuntu jau ir taip turi krūvą programų, su kuriom jau galima pradėt dirbt (naršyklė, ofiso paketas, torrentų klientas, pokalbių programa, audio, video grotuvai, grafinis redaktorius), tačiau to kartais negana. Gali į mane dabar būt nukreipti smerkiantys Windows fanų žvilgsniai, bet programų instaliavimas windozėje – nėra itin patogus. Tarkim – parsisiunti programėlę, kuri užima 1 MB, pradedi ją instaliuot, po to išaiškėja, kad jai trūksta to, ano… Viską reikia parsisiųst, instaliuot… Ir kas pradžioj atrodė kaip 1 MB, galiausiai tampa puse gigabaito. Na, aš čia labai vaizdžiai ir sutirštintai papasakojau, bet esmę galima pagaut. O štai ubuntu turi synaptic. Tiesiog pasileidi jį, susirandi tau reikalingą programą (ar bent jau ieškai kažko, ko tau reikia), pasižymi, tau automatiškai pažymimi kiti paketai, kurie reikalingi, tokiu atveju iškart matai, kiek tau reiks parsisiųst duomenų, ir kiek vietos užims programa. O tada paspaudi “apply” ir eini darytis arbatos – viskas bus padaryta už tave. Man kartais kildavo problemų, jei dėl kažkokių priežasčių dingdavo ryšys. Tokiu atveju tik vėl reikėdavo pakartot operaciją.

Jei kokios programos standartiškai ir nebūna, galima tada parsisiųst ir diegimo paketus bei ssirast ir prisidėt daugiau šaltinių. Labai neblogas daiktas yra ultamatix. Bet čia daug nepasakosiu – patiem verta išsiaiškint. O jei ką – kada vėliau parašysiu.

Sekantis žingsnis, kurį pasidariau – pagražinau aplinką. Pasakysiu taip – Vista savo “grožiu” atsilieka toli nuo to, ką gali pasiūlyti beryl ir emerald. Apie visą taip, kaip viską pasidaryt galima susirast internete, arba gal ir pats kada parašysiu. Bet galiausiai dabar mano darbastalis atrodo vat taip:

Sekantis žingsnis – įdiegiau wine. Dabar nemaža dalis tų pačių windows programų pas mane pasileidžia ir be windows. Gaila, bet ne visos Tačiau jau ir žaist galiu neprastus windozei skirtus žaidimus.

Ir dar vienas dalykas, kuris man buvo svarbus – muzikos kūrimo ir garso apdorojimo programos. Radau ir tokių, ne ką nusileidžiančių mokamiems windows analogams. Bet čia jau atskira tema.

Tai štai – pradėjus dažniau naudotis linux, o darbe – legaliais windows, bent man pradėjo keistis mąstymas – nebesinori vogt programų. Pradedi suprast, kad beveik viską galima gaut nemokamai, o jei ne, tai pradedi svarstyt, kad gal ir verta sumokėt už kitų žmonių darbą…

Šiam kartui tiek. Vėl kada užeis įkvėpimas – dar ką šia tema parašysiu