Tradicijos tik dėl tradicijų

Neseniai facebook’e perskaičiau vienos merginos aiškinimus, kokios tragiškos yra tradicinės lietuviškos vestuvės. Skaičiau ir linksėjau galva – tiek daug tiesos pasakyta. Pasidalinau, tai po tuo šiokia tokia „diskusija“ buvo apie tai, kad tokios tradicinės vestuvės (su daug alkoholio, kvailais žaidimais) yra nerealiai gerai.

Po to šiaip susimąsčiau apie visokias tokias tradicijas bei jų laikymąsi. Tiesą sakant, man atrodo, kad kartais tas laikymasis ne tik kad gero neduoda, bet kartais nuo jų būna tik blogiau.

Imkim tas pačias vestuves. Iš tiesų vienintelis dalykas, privalomas per vestuves – santuokos sudarymas. Bažnyčioj ar „zagse“ – nesvarbu. Visa kita yra tik papildomi neesminiai dalykai. Todėl visi tie stalo užsėdimai, jaunosios pagrobimai, „bromai“ – tiesiog svečių išsigalvojimai, kad būtų galima išprašyt eilinį degtinės butelį/saldainį/torto gabaliuką. O visokie dainavimai, stalų komendantai ir kitoks š… skirtas tam, kad svečiai kuo greičiau nusilaktų ir muzikantai patys pasigėrę galėtų eit miegot.

Dar prie vestuvinių tradicijų galima priskirti alkoholio vartojimą. Kai ruošiamasi, įprasta skaičiuoti LITRAIS vienam žmogui. Kad, neduok Dieve, kas nors liks blaivas.

Išvis – pas mus netgi pasigerti yra tradicija. Jei negeri, reiškia tu ne prie kompanijos, tau nebus linksma ir išvis – negerbi visų baliuj esančių. Geriama visur ir visada. Džiaugsmas reiškiamas alkoholiu, gedulas – taip pat. Net vaikai nuo mažumės mokomi gerti „šampaną“ – limonadą „kietame“ butelyje. Ir po to dar kas nors stebisi statistika, rodančia, kad esam viena daugiausiai geriančių valstybių pasaulyje? Nesistebiu, kad ir visokios sąmokslo teorijos pas mus kelią lengvai skinasi – pragertos smegenys imlesnės nesąmonėms, nes kritiškai nemąsto.

Pilna kitų tradicijų, kurių laikomasi tik dėl to, kad „visi taip daro“. Pavyzdžiui vaikų krikštynos. Man visada yra labai keista, kai žmogus, kuris praktiškai atvirai nekenčia Bažnyčios, kunigų, pačio tikėjimo, laiko tikinčiuosius silpnapročiais, neša savo kūdikį krikštyti. Kodėl? Vaikas, augdamas tokioje šeimoje, vistiek nebus tikintis, o užaugęs gal net ieškos, kaip atsiskirti nuo Bažnyčios. Kam jam gyvenimą apsunkinti?

Dar yra tradicija, kuri dabar, kai žmonės išsibarstę po pasaulį, rečiau sutinkama – giminių susitikimas. Iš vienos pusės – visai smagu sutikti žmones, kuriuos retai matai, pasikalbėti, sužinoti, kas naujo, su kai kuriais ir susipažinti. Bet juk XXI amžius – naujausius gandus sužinoti gali internetu, ar telefonu, nuvažiuot – praktiškai kiekviena šeima turi automobilį. Tad toks susitikimas dažniausiai – tik dar viena proga pasigerti.

Šiaip tai tradicijos, kaip tokios, nėra blogai. Tačiau jų laikytis verta tik tada, jei TAU PAČIAM tai svarbu. Nepatinka mintis, kad per vestuves, atėjus švęsti, rasi savo vietą užimtą kažkokių transvestitų – daryk švedišką stalą. Nepatinka muzikantai su sintezatoriais, grojantys tas pačias nuvalkiotas dainas – nusamdyk DJ, arba kokią nors įdomesnę grupę. Manai, kad krikštas yra itin svarbus įvykis vaiko gyvenime – pakrikštyk jį (dar geriau – paklausk, ar jis pats nori). Nori susitikt su giminėmis – organizuok, važiuok į susitikimą. Manai, kad su dauguma iš tų žmonių bendraut nenori – nevažiuok. Manai, kad jei tu išgersi degtinės „į velionio sveikatą“, jam nuo to bus geriau – gerk, bet geriau, nei tuo metu, jis nepasijaus (blogiau – irgi).

Pasikartosiu – tradicijos reikalingos tik tada, jei jos tau pačiam yra nors kiek svarbios. Tada jų laikymasis netgi prideda žavesio. Bet laikytis jų tik todėl, kad taip daro visi – nebe šių laikų argumentas.

Gyventi Lietuvoje blogai?

Neseniai nutiko taip, kad turėjau progą kažkuriam laikui išvykti į užsienį – pasiūlė neblogą darbą UK. Bet su šeima pasiklausinėję kitų nuomonės, pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, paskaičiavę, nutarėme pasilikti Lietuvoj. Iš tiesų, tai aš niekada neieškojau progos emigruoti – man čia labai gerai, tačiau pasiūlymas buvo labai patrauklus.

Po viso šito, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad gero gyvenimo suvokimas labai priklauso nuo žmogaus požiūrio ir įsitikinimų. Aš esu įsitikinęs, kad gyvenu gerai. Taip ir gyvenu – dirbu mėgstamą darbą (kartais dėl kai ko pamurmu, bet bendrai – man patinka), gaunu algą, kurios pilnai užtenka mano poreikiams patenkinti. Kai kas gali bandyti aiškinti, kad aš programuotojas, tai čia visai kita kalba – kitų profesijų žmonės tik minimumą gauna. Buvo laikas, kai ir aš uždirbau ne daug daugiau už tą patį minimumą. Bet jei ką ir kaltinau, tai nebent save, kad nesugebu daugiau, o ne darbdavius ar valdžią.

Paskaičius internete, susidaro įspūdis, kad beveik visi Lietuvoj gyvena žemiau skurdo ribos, ir tik keli (sėdintys valdžioj, arba vagys verslininkai) gauna nežmoniškas algas. Nereikia painioti su Rusija. Ten – arba bomžas, arba oligarchas. Pas mus kitaip. Pas mus tik skųstis mėgstama. Ar galima sakyti, kad žmonės gyvena blogai, jei skundžiasi savo blogu gyvenimu iš savo asmeninių kompiuterių, internetu (kuris irgi nėra nemokamas), neretai iš savo nuosavų gyvenimo plotų. Na taip – neretai tai įsigyta už paskolas. Bet juk bet kam paskolos dabar niekas neduoda. Žinau žmonių, kurie turi nuosavą namą, keletą mašinų, tačiau kiekviena proga stengiasi pabrėžti, kaip Lietuvoj visiem blogai, ir kad reikia varyt į užsienį, kai tik atsiranda proga. Ir manęs niekad nesupranta, kai pasakau, kad man čia labai gera gyvent.

Sakau – man tai atrodo požiūrio problema. Tie, kurie mėgsta tik skųstis, kaip čia blogai, sau tai įsikalbėję, ir net vairuodami naują BMW būtų tuo nepatenkinti (kodėl ne Porsche?). O jei viskas blogai, tai kaltint galima tik valdžią, darbdavį, Kubilių – visus, išskyrus save. Ir tokiam žmogui neįrodysi priešingai. Jo pasaulis tada griūtų, nes išaiškėtų, kad nėra ant ko suversti visų bėdų – dingtų paskutinis gyvenimo malonumas. Kažkada nuo panašios bėdos kentėjau ir aš. Užaugau kaime, mano tėvai nebuvo nei ūkininkai, nei verslininkai, nei vadovai, tad kažkokių didesnių pajamų ir nebuvo. Todėl man buvo kalama į galvą, kad aš neturiu teisės gyventi gerai – tai vos ne genetiškai nulemta. Bet aš šitą mitą sugrioviau, ir toliau tai darau.

„Geras gyvenimas“, tai ne pinigų kiekis, tai gebėjimas su turimais ištekliais patenkinti savo poreikius. Gal tu ne per mažai uždirbi, bet per daug nori? Nereikia savęs lyginti su geriau gyvenančiais. Kodėl lietuviai save lygina su vakarų Europos gyventojais? Mes Europoj dar tik nepilną ketvirtį amžiaus, o savo gerovę kitos šalys kūrė daugelį metų. Mes galėtume save lyginti su buvusios TSRS valstybėmis. O pagal daugelį rodiklių – mes prieš jas gerai pirmaujam. Bet jei vis tik nesiseka Lietuvoj – sienos su ES atviros, galima migruoti, kur nori.

Taigi – gana inkšti. Pažiūrėkit į veidrodį, susiimkit, ir gyvenkit gerai.

Apie propagandą, ir kitokį briedą

Jaučiu, kad už šiame įraše esančias mintis manęs ir tėvai atsisakys, uošvienė iš Maskvos lauktuvių nebeatveš, o galbūt kai kurie skaitytojai ir iš pykčio apsiputos. Nors ne – paieškos varikliai to nedaro :)

Rusofilai ir Rusijos propaganda.

Tik visiškai aplinkoje nesiorientuojantis žmogus gali teigt, kad Rusija neskleidžia pas mus savo propagandos. Tai pasireiškia tiek visokių žemo lygio tv programų rodymu, tiek komentarais po straipsniais, tiek diskusijomis (tiksliau – srutų pylimu) pačiuose rusiškuose interneto forumuose.

Apie TV – kartais, eidamas per kanalus televizoriuj, užtaikau ant „Pervyj Baltiskyj kanal“. Ir kol kas ten dar neteko matyti ne rusiškos programos. Nors žinau, kad originaliame „Pervyj kanal“ tikrai yra filmų ir programų iš vakarų (Pvz „Šerlokas“). Aišku, tai žino ne visi, todėl Lietuvos žiūrovams bandoma sudaryti įspūdį, kad štai kokia Rusija kultūringa – jie gali apsieiti be to vakarietiško šlamšto, ir duoti savo gyventojams tik savo turinį. Aišku, tas turinys irgi „geras“ – arba visoks srutų pylimas ant „priešų“ (JAV, Europa, Baltijos šalys), arba totaliai bukinančios programos. Vien ko verti „ekstrasensų mūšiai“, kurie pristatomi kaip rimta laida. Kažkur gerą pastabą perskaičiau: „ekstrasensų mūšio“ pabaigoje vedėjas tiesiog iškelia neatplėštą voką, ir pralaimėję tiesiog išeina. Tada dar galima būtų įtarti, kad ten kažkas antgamtiško, o ne eilinis briedas. Toliau – serialai. Žinau žmonių, kurie jais žavisi – juk ten apie gyvenimą, istoriją, milicininkus… Nors teko su kažkuo rusiškai kalbančiu pabendraut, tai man tiesiai pasakė – „Rusijoj serialų filmuot nemoka“. O pas mus juos kai kas vertina kaip „aukšto meninio lygio“ kūrinius. Nesąmonė. Tiesą sakant, tokios laidos skirtos ne tiek propagandai, kiek žiūrovų bukinimui – ne tik „durnų vakariečių“, bet ir pačių rusų.

Atskiro paminėjimo verta muzika. Ar gali žmogus, turintis nors kokią klausą ir minimalų muzikinį skonį, klausyt to pigaus šūdpopsio, kurį pas mus atveža, ar rodo per TV? Panašu, kad tokių daug – lietuviški kanalai masiškai perka visokius „Slavianskyj bazar“ bei kitokį šūdą, ir rodo tai geriausiu laiku – reiškia yra žiūrinčių. O kai atvažiuoja koks Kirkorovas (praktiškai neturintis originalių dainų) ar Gazmanovas (vien tik apie armiją bei Rusijos/SSRS galybę dainuojantis) – prirenka pilnas arenas. Dar labai „maloniai“ nuteikia, kad tokių „gviazdų“ koncertai būna per kokias nors svarbias Lietuvai datas. Man tai neatrodo gražu, kai sausio 13, vasario 16, ar kovo 11 skamba dainos, šlovinančios okupantus. Bet kai kam tos dienos nieko nereiškia – kuo toliau, tuo labiau…

Komentatoriai ir forumų dalyviai – čia išvis unikalios pajėgos. Po visokiais straipsniais nuolat komentuojama, kad Lietuvoj viskas blogai, valdžia vagys, ES pas mus čia visokių mažumų priveisė, pinigus atėmė, ir t.t. Štai vat Rusija turi resursų, krūvas pinigų, teisingą valdžią, ir visa kita. Praktiškai užtenka ten nuvažiuoti, ir iškart gausi nuostabų darbą, su kelių tūkstančių dolerių alga, butą Maskvos centre, o jei neturi, tai ir šeimą sukurt padės. Tačiau užtenka tokiam garbintojui pasakyt, kad jei taip gerai, tai ko pats nevažiuoji, prasideda atsikalbinėjimai, kad nėra taip paprasta – čia jau šaknys įleistos, o ten reikia darbą bei plotą susirast…

Kitas smagus propagandos teiginių rinkinys – apie tai, kad lietuviai ir rusai – viena tauta, viena kalba, viena kultūra. Baltai – tai išsigalvota nesąmonė, čia visada buvo tik slavai. Kartais galima susidaryt įspūdį, kad ir lietuvių kalba – tai sėkmingas Mažvydo projektas. Iki tol visi čia kalbėjo rusiškai. Lenkai viską sugadino, okupuodami mus, įkišdami katalikybę, ir prijungdami prie savo valstybės. Ir išvis – lietuviams per visą istoriją geriausia buvo tik vienu laikotarpiu – sovietmečiu, o konkrečiau – prie Stalino. Tada patriotiškai nusiteikę lietuviai pirmos klasės traukiniais važiavo į Sibirą geresnio gyvenimo ieškoti, o likę čia džiaugėsi puoselėjama kalba, tautiškumu, bei socialiai teisingu gyvenimu. O paskui atėjo Landsbergis, ir sugriovė visą tą nuostabybę.

Tačiau nors ir buvome „viena tauta“, kažkodėl rusai visada atskiria „pribaltus“ nuo „slavų“. Ir nors jie mus labai myli, nekenkia, daro viską mūsų labui, tačiau neapykanta „pribaltams“ dažnai sunkiasi pro kraštus. Mus ir iššaudyt reikia, ir dar kaip kitaip nubaust. Mes ir visokios seksualinės mažumos, ir protiškai atsilikę, ir smegenim praplautais, ir teroristai, ir panašiai. Svarbiausia – mes per visą istoriją buvom, esam ir būsim nevykėliai. Skirtingai, nei didinga rusų tauta.

Rusijoj nepraleidžia progų mus vadinti fašistais. Ar nacionalistai pražygiuoja kovo 11-ąją, ar komunizmo nusikaltimus prilyginam nacistų, ar tiesiog kas nors pasako, kad myli savo tėvynę – visada mes fašistai, siekiantys blogų santykių su kaimynėmis, o ypač ta didžiąja. Bet ką irgi pastebiu įvairaus plauko puslapiuose, tai jei kažkas ieško pažinčių, tai dažnai tarp reikalavimų būna „tik slaviškos išvaizdos“. Taip pat juodaodžius be užuolankų vadina beždžionėmis. Visokius kaukaziečius (čėčėnus, gruzinus ir t.t.) jie išvis žvėrimis, o ne žmonėmis vadina. Kai prieš kelis mėnesius Maskvoje kažkoks kaukazietis nužudė kažkokį rusą, stebėjau tokius pykčius – atrodė, kad jie pasiruošę išpjaut visus, kurie nėra „slaviškos išvaizdos“. Ir nesvarbu, kad tų „čiurkų“ pačioj Rusijoj dauguma. O paskaičius paskutinio meto komentarus apie ukrainiečius, tai irgi nespinduliuoja jie ta meile savo „broliams“. Aš jau nekalbu apie atvirą ir nebaudžiamą neapykantą seksualinėms mažumoms. Ir po viso šito MES – fašistai, o JIE – draugiški bei tolerantiški žmonės, vieni nugalėję fašismą visame pasaulyje.

Kalbant apie fašistus…

Fašistai, nacistai, pseudopagonys, tautininkai ir kitokie kenkėjai.

Faktas, kad pas mus tokių yra. Bet, tiesą sakant, tokių dabar jau kiekvienoje šalyje atsiranda vis daugiau. Tačiau mūsų „patriotų“ bėda ta, kad jie, prisidengdami skambiais lozungais, gina ne Lietuvos interesus.

Nacionalistai save vadina patriotais, bando aukštinti lietuvių tautą, aiškina, kad saugo ją. Tačiau jų lyderiui vienodai, kad Lietuvą dergia samdyti didžiosios kaimynės komentatoriai, politikai bei žurnalistai. Svarbiau, kad Lietuvoj gėjų, žydų ir tamsiaodžių nebūtų.

Kodėl čia įkišau pagonis, ir kodėl aš juos vadinu pseudopagonimis? Nes mano žiniomis tai, ką jie vadina senąja lietuvių religija, su senove turi nedaug bendro. Tais laikais, kai lietuviai praktikavo savo dievus, pas mus nebuvo paplitęs raštas. Nebuvo rašto – nebuvo, kas įamžintų autentiškus pasakojimus apie dievus. Tik 19-ame ir 20-ame amžiuose kažkokie žmonės (gal istorikai, gal rašytojai) apsiėmė tirti tą religiją, aprašinėti padavimus, atrinkti dievus. Kai ką atkapstė, kai ką prigalvojo… Beje – esu kažkur skaitęs, jog krikščionių metraštininkai rašė, maždaug kad „šitų atversti nereikia, nes jie tiki vieną Dievą“. Reikia suprasti – pas mus buvo monoteistinė religija. Na, bet aš nesu specialistas, tai į šitą klausimą nesigilinsiu. Šiaip tai nereikia suprast manęs neteisingai – man žmonių praktikuojama religija, kuri skiriasi nuo manosios, nekliudo (kol jie nekliudo manęs). Labiau kliūna tai, kad paskaičius kai kurių, save pagonimis laikančių žmonių, pasisakymus, susidaro įspūdis, kad lietuviams gerai buvo tik vienu laikotarpiu – SSRS, o dar tiksliau – valdant Stalinui. Tada ir lietuvybė buvo saugoma, ir tautos niekas nesistengė naikint, kaip kad dabar, ir taip toliau. Senieji kunigaikščiai buvo blogi – naikino lietuvius, bandė juos padaryt slavais. Dabartinė valdžia su ES gi bando visus gėjais padaryt. Visi blogi, tik jie vieni – balti ir pūkuoti.

Visokie žemės saugotojai, violetinė armija, ir kiti panašūs, panašu, turi dviženklį IQ. Kai kurie gal ir neigiamą. Dažnam galima pirštu baksnoti į faktus, argumentus, jie vistiek liks prie savo lozungų: „valdžia – vagys“, „mus nori sunaikinti“ ir, žinoma, klasikinis „prie ruso buvo geriau“. Toks jausmas, kad jiems dažniausiai atrodo, jog Lietuva išliks tik tuo atveju, jei atsiribos nuo pasaulio, uždraus užsieniečiams čia rodytis, draugaus tik su viena kaimynine šalimi (o gal net taps jos dalimi). Dar jie aiškina, kad TAUTA geriau žino, kaip tvarkyti valstybės finansus, teisę, politiką. Matant tokius asmenis, pradedu rimčiau įsitikint, kad jei tokiems patikėti priimti svarbesnius sprendimus, mums greitai būtų visiška šikna.

Dar, kalbant apie tuos, kam prie ruso buvo geriau. Dažnas iš jų mėgsta pasakyti, kad Sovietų Sąjungos buvo geriau, arba dar abstrakčiau – prie socializmo buvo geriau. Tokiems galiu pasakyt naujieną – Europos Sąjungoj dabar socializmo yra daugiau, nei kad jo buvo SSRS. Būtent tikrojo socializmo – žmonių teisės, lygybė, įvairūs reguliavimai. Būtent tai yra labiau socializmas, o ne sovietinis kontroliavimas, ir visokių nepritampančių eliminavimas.

Visus šituos apibendrinus galima gauti tokį pilietį, kuris įsitikinęs, kad SSRS buvo geriausias laikas lietuviams ir Lietuvai, dabar gi vakarai, politikų pagalba, mus tiesiog išnaudoja ir atvirai vykdo genocidą. Vienintelis tautos išsigelbėjimas – visiškai užsidaryt nuo išorinio pasaulio, neįleist čia visokių nenormalių, visokias nesąmones skleidžiančių, daugintis tik su savais. Tik taip tauta ir kultūra išliks. Idealus pavyzdys – Šiaurės Korėja. Tai klestinti šalis, kuri slepiasi nuo pasaulio, o vakarai dėl to skleidžia visokias propagandas, kad vadovai ten kažkokie žiaurūs.

Tik štai kodėl tokie žmonės savo idėjoms skleisti naudoja informatikos mokslo, kurio vienas pradininkų buvo britas gėjus (Alanas Tiuringas), padarinius – kompiuterius ir internetą? Kurie ir sukurti tuose supuvusiuose vakaruose.

P.S. Daug gavosi kažkaip. Ir tai dar ne viskas, ką norėjau sudėt.

Ką žiūrėti, jei mėgsti komiksus?

Taigi, jei yra žmonių, kurie, kaip ir aš, domisi „mainstream“ komiksais (nors pradedu įtarti, kad aš toks Lietuvoj vienintelis), norisi ne tik paskaityt, bet ir pažiūrėt ekranizacijas. Savaime aišku, yra filmai, kuriuos pažiūrėti arba verta, arba ne. Bet yra ir TV ekranizacijos – animaciniai bei vaidybiniai serialai. Ir šiuo metu jų yra nemažai visai neblogų. Pavardinsiu, ką aš žiūriu šį sezoną, gal kam patiks.

Ultimate Spider-Man

Kai kas sako, kad geriausias Žmogaus-voro animacinis serialas buvo 1994-1997 metų. Iš dalies sutinku – buvo įdomus, atskleidžiantis veikėją, ir t.t. Bet šis, „Ultimate“, mano manymu yra dar geresnis. Čia į Žmogų-vorą pažvelgta iš visai kitos pusės. Jis ne vienišius, savęs besigailintis, bei laiko artimiesiems nerandantis studenčiokas, bet praktiškai S.H.I.E.L.D. agentas, vadovaujantis kitų paauglių superherojų komandai. Čia daugiau dėmesio skirta būtent jo darbui su komanda, kovoms su blogiukais bei bendradarbiavimui su kitais geriečiais. Jo asmeniniams santykiams vietos beveik nepalikta. Ir būtent tai yra labai gerai, nes jei palikt Žmogų-vorą ilgiau aiškintis savo santykių, tai tampa ne veiksmo ir kovos su blogiu istorija, o kažkokia melodrama. Pažiūrėkit visus vaidybinius filmus – suprasit, apie ką aš. O čia gi veiksmas, humoras ir dar kartą veiksmas. Seilėms laiko beveik nebelieka. Kas keista, tai šito serialo sezoniškumas. Kai dauguma parasideda rudenį ir eina iki pavasario, šis prasideda kažkur metų pradžioje, o baigiasi pabaigoje. Štai prieš savaitę baigėsi antrasis sezonas, tikiuosi, nuo kitų metų prasidės ir trečiasis.

Avengers: Assemble

Čia badoma pavaizduoti tai, kas vyko po įvykių, parodytų 2012-ųjų metų filme. Komandą papildo naujas herojus – Falcon. Komandos priešai čia kiti – labiau pažįstami iš kitų Avengers ekranizacijų. Nors kiekviena serija – atskiras nuotykis, bet yra bendras siužetas: nauja komanda turi susistyguoti, o priešai tuo metu kaupia jėgas prieš keršytojus. Veiksmo daug, seilių mažai. Tikėtina, kad su prieš tai minėtu serialu apie Žmogų-vorą bus „susikirtimas“.

Hulk and the agents od S.M.A.S.H.

Manau, kas Lietuvoj žino Hulk’ą, tai įsivaizduoja jį kaip žalią, didelį monstrą be smegenų, varomą tik instinkto viską naikinti. Šitam seriale Hulk’as – protingas, puikiai save kontroliuojantis komandos lyderis. O jo komanda sudaryta iš kitų panašių į jį: Red Hulk, She Hulk, A-Bomb, Skaar. Visi galingi, radioaktyvūs, ir visi – herojai. Pats serialas pateikiamas realybės šou pavidalu – veikėjai kartas nuo karto pasisako į kamerą atskiram „kamberėly“, juos nuola seka skraidančios kameros. Visai smagu pažiūrėt.

Beware the Batman

Ko gero, vienas iš neduagelio serialų, kur Batman’as nupieštas 3D formatu. Taip pat jis skiriasi nuo kitų ekranizacijų tuo, kad priešai dažniausiai dar nebuvo pasirodę kitur. Arba jei ir buvo, tai epizodiškai. Taip pat ir Robino čia nėra – jo vietą užėmusi Katana. Veiksmo yra, humoro – ne tiek (Batman’as ir humoras – menkai suderinami), tačiau kažkaip nesižiūri man 3D…

Agents of S.H.I.E.L.D.

Šitas yra nebe animacinis, o vaidybinis serialas. Kai kurie veikėjai jau žinomi iš filmų (pvz. agentas Coulson’as). Šiaip, kaip serialas tai visai įdomus, yra ir veiksmo, ir bendra linija. Tik aš komiksų ekranizacijose visada ieškau užuominų į pačius komiksus. Ir čia jų kažkaip mažokai. Nedaug girdėtų vardų, ar vietų. Geriausiu atveju – nuorodos į Marvel filmus apie Keršytojus (jie prasidėjo maždaug nuo Iron Man).

Arrow

Taip pat vaidybinis. Kūrėjai pasiskolino idėją iš Dark Knight trilogijos, kad praktiškai jokių super galių niekas neturi. Jei kas ir atrodo „antgamtiškai“, tai tik technologijų pagalba. Taip pat pats veikėjas (Green Arrow) vaizduojamas kaip žudyti nesibjaurintis, keršto ir teisingumo trokštantis sociopatas. Na, antram sezone jis nutarė nebežudyt, bet ir pirmam užteko aukų. Beje, šiame seriale nuorodų į komiksus žymia daugiau, nei pastraipa aukščiau – veikėjų vardai girdėti, „galios“ irgi ne siurprizas. Manau, žiūrėti verta.

Taigi – šie yra su komiksais susiję serialai, kuriuos aš pats dabar žiūriu, ir rekomenduoju kitiems, kuriems ši tema nėra „vaikiška“ ar kaip kitaip nepatraukli.

Komiksas savaitei: Secret Wars

Paimta iš wikipedia.org

Paimta iš wikipedia.org

Pavadinimas: Secret Wars

Leidėjas, metai: Marvel Comics, 1984-1985

Kas ten vyksta?

Kosminė būtybė Beyonder surenka geriausius Žemės superherojus bei superblogiečius, ir perkelia juos į jo sukurtą planetą, kad tie kovotų tarpusavyje. Jam tiesiog įdomu, kas nugalės. Iš karto išaiškėja, kad X-menai, nors ir priskirti herojams, nėra pageidaujami jų tarpe. Tuo tarpu Dr. Doom, visada trokštantis daugiau galios, pajutęs, kad turi reikalų su kosmine energija, stengiasi ją pasiimti sau. Jam pavyksta, bet galiausiai, superherojų dėka, galios netenka ir jis, ir Beyonder.

Pastabos

Šiame komikse Spiderman pirmą kartą užsideda savo juodąjį simbiotinį kostiumą. Po metų išleistame „Secret Wars 2“ Beyonder klajoja po žemę, bandydamas suprasti, ką reiškia būti žmogumi.

Įvertinimas

Abi dalis paskaičius, kažkokio įdomaus turinio neradau, piešimas irgi prastokas. Panašiais metais leistame DC Comics „Crisis on Infinite Earths“ žymiai gražiau. Aišku, paskaityt vistiek įdomu.

Vertinu 4/10 – gali būt žymiai geriau.

Copyright © All Rights Reserved · Green Hope Theme by Sivan & schiy · Proudly powered by WordPress

SEO Powered by Platinum SEO from Techblissonline