Blog de la Kroitus

Apie komiksus, ir dar ką nors

Lietuviškas super piktadarys

Pirmojoje ComicCon Baltics konferencijoje buvo keletas „lietuviškų“ herojų: Kapitonas Lietuva (Captain America rip-off’as) ir Žemaitė (iš A. Tapino „Maro dienos“). Po to renginio organizatoriai prašė jiems pasiūlyti naujų lietuviškų superherojų. Mačiau, kad jau yra pasiūlymų, ir šiek tiek išplėtotų veikėjų. Aš pagalvojau, kad gal verta pradėti nuo kitos pusės – sukurti „blogiuką“. Gal po to jam bus ir herojus sugalvotas.

Kokie kriterijai? Nesinori tiesiog nukopijuoti jau kažkokį žinomą ir pritaikyt Lietuvai(pvz paimti Joker’į, ir pavadinti jį Juokdariu). Žinoma, panašumų tikrai su kažkuo bus. Bet geriau tegu būna panašus ne su vienu, bet su keliais. Nesinori imti kažkokių dabar aktualių žmonių, ir iš jų daryti veikėjų(ne, Karbauskis nebus personažu). Neverta knaisiotis po mitologiją ar istoriją, kažką su „protėvių dvasiom“ sieti – tokių pasiūlymų ir taip mačiau (tik jie labiau herojams buvo taikyti). Ir dar nesinori imti kažkokios globalios grėsmės, ar problemos ir ją suasmeninti (piktas kaimynas Vasia, arba panelė Depresūcha čia netinka). Ar turi turėti personažas super galių? Žinoma! Bet kaip čia nepaimt per prastų, arba per daug nuvalkiotų… Taigi, bandau…

Vardas

Kadangi personažas nėra nei išskirtinės išvaizdos, nei ypatingos kilmės, tačiau yra didelis cinikas, jis nutarė pasivadinti „paprastu žmogumi“. Labiausiai dėl to, kad kai nuveikia kažką tikrai didelio, visur rašytų „matot, ką paprastas žmogus padarė?“ Žinant, kaip Lietuvoje mėgiama skųstis, kad „paprastas žmogus nieko negali“, tai skambėtų beveik padrąsinančiai, jei tai būtų geri darbai.

Kilmė

„Paprastas žmogus“ gimė besibaigiant sovietmečiui, užaugo didesniame mieste, nutolusiame nuo sostinės (tai gali būti Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė…). Augant jį supo požiūris „nesisuksi – negyvensi“, o vyresni dar atsiminė, kad pavyzdžiui jei dirbi gamykloje, tai iš gamyklos reikia nešt produkciją namo. Paauglystėje, stovėdamas turguje, su tėvais pardavinėdamas drabužius, pastebėjo, kad jei jis pasako, kad „čia tikrai originalus Adidas“, žmonės tuo nedvejoja, net jei ant etiketės užrašyta „adidanas“. Tėvai į tai nekreipė dėmesio, nes patys prekiavo, ir kitų reikalų turėjo. Šeima nebuvo kažkokia bloga, bet ir ne pavyzdinga. O jaunasis verslininkas pradėjo gilintis į savo galias, su jomis eksperimentuoti. Mokykloje jis buvo tarp tų, kurie turi kiek daugiau pinigų, nei „žemiausias luomas“, tačiau nebuvo ir prie „elito“. Panaudojęs savo galias, jis sugebėjo įtikinti „elitinius“ klasiokus, kad yra jų lygio. Supratęs, kokią turi galią, įvertino, kad jei tai išaiškės, gali kilti problemų, todėl stengėsi galiomis naudotis taip, kad pasiektų savo tikslų, bet ne per daug akivaizdžiai. Galiausiai, jau baigdamas studijas, išmoko taip manipuliuoti žmonėmis, kad jie patys nesuprasdavo net po fakto, kad jais buvo manipuliuojama. O kadangi „nesisuksi – negyvensi“ liko įskiepytas visam gyvenimui, tai pradėjo suktis…

Tikslai

Kadangi jis yra „paprastas žmogus“, jo ir tikslai paprasti – gyventi kuo geriau, turėti pinigų, daiktų bei pavaldinių, bet jam visiškai nesvarbi kitų žmonių gerovė. Jis pasinaudos kitais žmonėmis, paliks juos be nieko, ir jie net neprisimins, kodėl jiems dabar taip blogai.

Galios

„Paprastas žmogus“ gali priversti kitą asmenį matyti ir girdėti tai, ką jis tuo metu nori. Žmogui gali atrodyti, kad jam artimas žmogus prašo pagalbos, o iš tiesų tai „paprastas žmogus“. Tuo pat metu jis yra šalto proto, viską idealiai apskaičiuojantis ir planuojantis bent 3 žingsnius į priekį.

Ideali partija: idėjos

Prieš beveik metus paskelbiau, kokia, mano manymu, turėtų būti partija XXI-ajame amžiuje. Tą kartą rašiau apie struktūrą, nesiveldamas į ideologijas, nes manau, kad tokią(ar panašią) struktūrą gali prisitaikyti bet kuri politinė jėga, norinti veikti efektyviai šiais laikais. Beveik metus gryninau mintis, o kokios gi galėtų būti idėjos partijos, už kurią aš norėčiau balsuoti, ir kuriai nebūtų gėda netgi priklausyti. Kas gavosi, tas. Galbūt, jei atsirastų pakankamai bendraminčių, tai taptų realia politine jėga, neliktų tik svajonėmis. Kodinis partijos pavadinimas (reikia, kad kažkaip vadint rašinio eigoj) – „technodemokratų partija“.

Vertybės ir idėjos

(sąrašas pateiktas atsitiktine tvarka)

Partija pasisako už mokslo bei technologijų naudojimą visuose įmanomuose valstybės sektoriuose, taip pat specialistų bei dirbtinio intelekto įtaką ir naudą valstybės valdyme.

Nors partija yra itin moderni ir novatoriška, bet progresas dėl progreso, be pamatuotos naudos nėra tikslas. Tikslas yra valstybės resursų (tiek žmogiškųjų, tiek ne) optimizavimas.

Mokslą ir kultūrą iškėlus į valstybės prioritetus, daug dabar egzistuojančių visuomenės problemų galima būtų eliminuoti savaime.

Visiškai keisti santvarką valstybėje neverta, tačiau optimizuoti tai, kas dabar yra negerai – įmanoma ir būtina.

Didelė biurokratija – pažangos ir visuomenės gerovės stabdis.

Atstovauti žmones turi tie, kurie yra tam pasirengę ir paruošti. Bet kuri virėja valdyti valstybės negali.

Skaidrumas valstybiniame sektoriuje – privalomas. Skaidrumas privačiame sektoriuje – rekomenduotinas.

Valstybė turi kuo mažiau kištis į asmens gyvenimą ir trukdyti jam pasirūpinti savimi bei artimaisiais.

Įstatymai ir kiti svarbūs sprendimai turi būti priimami atsižvelgiant į mokslinius tyrimus, faktus ir statistiką. Viską apibendrinus ir padarius objektyvias išvadas. Sprendimai, paremti emocijomis, ir populizmu – nepriimtini.

Dirbtinis intelektas gali būti pagalbininkas kuriant įstatymus bei analizuojant situaciją valstybėje.

Užsienio politikoje dialogas su valstybėmis galimas tada, kai dialogo nori abi pusės. Kai viena pusė tiesiog reikalauja, neatsižvelgdama į kitą – nieko nebus.

Lietuva – tarptautinių organizacijų narė, tačiau vis tiek yra atskira valstybė.

Energija – iš atsinaujinančių šaltinių.

Žmogus vertinamas ne pagal tai, kuo jis gimė, bet pagal savo veiksmus ir darbus.

Korupcija – ne tik valdžios, bet ir visuomenės problema, kurią reikia spręsti kompleksiškai ir griežtai.

Žodžio laisvė turi būti saugoma, tačiau šmeižtas, melas, smurto skatinimas – ne žodžio laisvė.

Žmonės, gyvenantys provincijoje, turi turėti tokias pat galimybes, kaip ir gyvenantys didžiuosiuose miestuose.

Vidinės taisyklės

Partijos nariais negali būti asmenys, nepritariantys bent 80% aukščiau išsakytų idėjų. Todėl turi vykti atranka. Svarbu ne narių kiekybė, bet kokybė.

Partijos nariai turi arba neturėti jokių neaiškių sandėrių, arba galėti juos paaiškinti viešai, neprarandant visuomenės pasitikėjimo.

Nepotizmas – nepriimtinas. Giminės ir draugai yra lygūs su kitais kandidatais į įvairius postus.

Nario, įtariamo korupcija, narystė automatiškai suspenduojama, kol vyksta tyrimas. Įrodžius kaltę, narys iškart šalinamas iš partijos. Įrodžius nekaltumą – narystė tęsiama.

Pagrindiniai partijos finansai yra iš narių mokesčio bei rėmėjų, kol tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams.

Partijos valdymo mechanizmas aprašytas anksčiau ir yra svarbus egzistavimo požymis. Pakeitus valdymo mechanizmą, partija nustoja egzistuoti ir privalo būti išregistruota.

Partijai pasiekus įstatuose apibrėžtus konkrečius tikslus, ji nustoja egzistavusi ir privalo būti išregistruota.

Kandidatuoti į Seimą gali tik asmenys, turintys ne žemesnį, nei magistro išsilavinimą, arba jam prilygstančią patirtį.

Prieš rinkimus kiekvienas kandidatas privalo žinoti partijos programą. Jei reikia, galima naudoti ryšio priemones, „suflerius“, bet žurnalistams paklausus, atsakyti privaloma.

Su žiniasklaida reikia bendrauti ir nesislapstyti, net jei ji užduoda nepatogius ir provokuojančius klausimus.

 

Kol kas tiek. Daugiau gal ką nors prirašysiu vėliau.

Kaip žmonės nesuvokia dalykų

Kažkaip retokai beparašau čia, bet reikia bent kartą per metus papildyti.

Aš, galbūt, būsiu captain obvious, bet vis dažniau pastebiu, kad žmonės labai klaidingai suvokia keletą svarbių dalykų, ko pasekoje atsiranda visokių kvailų tvirtinimų.

Laikas.

Žmonėms sunku suvokti, kaip iš tiesų laikas eina. Ypač kalbant apie milijonus metų. Jiems atrodo, kad žmogus tai jau čia ilgai viešpatauja. Realybė yra ta, kad dinozaurai gyveno žemėje daug kartų ilgiau, nei mes išvis egzistuojam. Tik kad jie nenaikino planetos. Ir gal kai kam atrodo, kad visi dinozaurai gyveno vienu metu, kai iš tiesų buvo tokių, kurių egzistavimą skyrė milijonai metų. Nebuvo taip, kad vat gyveno dinozaurai, meteoritas BUM!, viskas išnyko, ir iškart žmonės atsirado. Paskui visokie evoliucijos priešininkai argumentuoja, kad vat naujų rūšių neatsiranda, tai kokia dar nafig evoliucija. Jie nesuvokia, kad tos rūšys atsiranda, tik mes to nepajėgūs įvertinti, kadangi per trumpai viską stebim. Visai nauja gyvūnų rūšis neatsiras per 50-100 metų. Tam reikia žymiai daugiau laiko…

Erdvė

Čia, iš tiesų galima kaltinti ir mokslinę literatūrą. Tiksliau mokslo populiarinimo. Ten mūsų sistemos planetos vaizduojamos beveik viena šalia kitos, kai iš tiesų jas skiria žmogui neįsivaizduojami atstumai. Pavyzdžiui mėnulis iš žemės žiūrint atrodo visai šalia, nors iš tiesų jis taip toli, kad į tarpą tarp jo ir Žemės galima sutalpinti visas planetas. O kai kurios iš jų keliasdešimt kartų didesnės už Žemę. Dėl tokių nesusipratimų ir plokščios žemės teorijos randa daugiau palaikytojų. Nes juk jei žemė apvali, tai kodėl nesimato išlinkimo? Iš tiesų tai žmogus Žemėje toks mažas, kaip mikrobas ant didelio pripūsto baliono. Netgi mažesnis. Ir kai esi toks mažas, viskas aplinkui atrodo lygu.

Kitų žmonių darbas

Šitą ypač pastebėjau dabar kai valstiečiai pradėjo klibint LRT. Ir pilna aiškinančių, kad žurnalistai gauna kelis šimtus eurų už 10 minučių paplepėjimą. Ir nesuvokia, kad tam, jog pašnekėtum 10 minučių, reikia tam ruoštis gal net daugiau nei 8 valandas, kurias paprastas darbo žmogus praleidžia gamykloj prie staklių. To, tiesą sakant, dažnai net kiti, panašų darbą dirbantys, nesupranta. Dainininkų darbas kažkam atrodo lengvas, už ką jiems tiek mokėt – prie butelio ir geriau gi padainuoja. Bet tik tol, kol nesusiduri su muzikantais, ir nepamatai, kiek jie dirba, kad tą vieną dainą atliktų. Kažkaip dar IT specialistams pasisekė. Irgi, atrodo, visą dieną prie kompiuterio tik sėdėt. Tik kai „darbo žmogus“ nesupranta, kaip tie kompiuteriai veikia, tai atrodo kad kažkokia magija tie ITšnikai užsiima.

Ideali partija. Struktūra

Pasaulis eina iš proto. Tuo pastaruoju metu įsitikinom net keletą kartų. Nuo Brexit, Trumpo, iki valstiečių pas mus. Žmonės vis nusivilia tradicinėm partijom. Ne tokiom tradicinėm, tiesą sakant, irgi. Nes tos „nesisteminės“ tik kalba, kad yra kitokios. Iš tiesų viską daro taip pat. Ir jau kurį laiką kirba mintys apie iš tiesų naujos kartos politinį judėjimą…

Pirmiausia, kuo tokia partija skirtųsi nuo kitų, tai savo struktūra. Tai būtų panašu į startuolį – viskas orientuota į efektyvumą.

Veiklai vykdyti turi būti nedidelės (kai veiklą vykdyti yra efektyvu) komandos, veikiančios daugmaž nepriklausomai, tačiau sekančios partijos ideologiją (apie tai – vėliau). Komandos, pageidautina, turėtų matytis gyvai, tačiau veiklai koordinuoti galima puikiai naudoti įvairius programinius įrankius. Dėl įrankių naudojimo visi veiksmai bent jau partijos viduje turėtų būti atviri, kad vyktų savikontrolė. Juk gali gi kas nors sugalvoti kažką, kas prieštaraus partijos ideologijai. O kadangi duomenys atviri, tokiems nesusipratimams užkirsti kelią galima dar ankstyvoje stadijoje.

Kitas svarbus dalykas – nariai. Partija neturėtų būti tokia, kuri siekia turėti kuo daugiau narių. Žinoma, reikia minimumo, kad partiją įkurt, bet geriau užsitikrinti kokybę, o ne kiekybę. Todėl turėtų būti pakankamai griežtas atrankos procesas – beveik kaip į darbą. Reikia įsitikinti, kad žmogaus pažiūros bei veikla nesiskirs su partijos deklaruojamomis vertybėmis ir tikslais.

Kadangi darbas vyktų mažomis grupėmis, pakankamai nepriklausomai, bausti prasižengusius narius taip pat būtų įmanoma pakankamai efektyviai. Bausmės gali būti tiek piniginės, tiek šalinimas iš partijos. O šalinti reiktų už, rodos, pakankamai nedidelius dalykus, į kuriuos tradicinės partijos net dėmesio nelabai kreipia, tačiau kurie kenkia reputacijai: korupcija, įvairūs neaiškūs susitarimai, nusižengimai įstatymams… Aišku, jei partija savo ideologijoje pažymėjo, kad šitie dalykai jai yra priimtini, tada jau kitas reikalas.

Kas tikrai svarbu – turi būti kuriama reputacija partijos, kuri atsako už savo žodžius, ir niekas nėra saugus. Net partijos vadai, pagauti (ar net įtariami) nusižengiant, arba patys pasišalina iš partijos, arba juos kiti išmeta itin greitai. Na, jei įtarimai nepagrįsti, galima tik sustabdyti narystę, kol neišaiškės tiesa.

Kiekvienos partijos tikslas – parlamentas. Bet iki rinkimų reikia „užsiauginti“ reputaciją. Manau, galima laikytis principo, kad pradėti reikia nuo mažų dalykų, o tada plėstis. Pavyzdžiui, imti kažkokias nedideles provincijos bendruomenes, ten nuveikti svarbių dalykų, užsirekomenduoti. Tada savivaldybių rinkimai. Jei pirmas etapas įvykdytas sėkmingai, turėtų pasisekt. Ir vėl – padaryti gerų dalykų savivaldybėje, kad atsirastų balsuojančių parlamento rinkimuose. Įvykdžius ir šį etapą sėkmingai, kažkiek vietų Seime gaut įmanoma.

Kandidatai į parlamentą turi būti atrenkami dar griežčiau, nei į partiją. Turi būti išsilavinimo, reputacijos, praeities švarumo cenzai. Ir kiekvienas kandidatas privalo žinoti savo partijos programą. Jei sunku – tegu pasitelkia technologijas, turi suflerį, bet situacijų, kai žurnalistai paklausia kažko iš programos, ir kandidatai nežino, turi būti kuo mažiau. Kiekvienas kandidatas turi suprasti, kad pirmiausiai jis atstovauja visuomenės interesus, suderintus su partijos programa.

Kai jau partijos nariai patenka į parlamentą, darbas nesbaigia. Pagrindinis tikslas – įgyvendinti rinkiminės programos nuostatas. Žinoma, negavus absoliučios daugumos, teiktų daryti koalicijas, eiti į kompromisus, bet kažką pagal programą įgyvendinti tikrai bus įmanoma.

Ir paskutinis punktas, kuris tokią partiją padarytų dar patrauklesnę visuomenės, nusivylusios partijomis, akyse. Susinaikinimo mechanizmas. Įkūrus partiją, nustatoma, kada partija nustoja vykdyti veiklą. Tai gali būti atitinkamas kadencijų skaičius parlamente, arba kai įgyvendinami kažkurie konkretūs partijos viešai paskelbti tikslai, ar kažkuri jų dalis.

Maždaug tokią įsivaizduoju partiją, kuri keltų man pasitikėjimą.

Už ką (ne)balsuoti, 2016

Nebūsiu hipsteris, pasiduosiu mainstreamui, pasisakysiu ir aš, už ką (ne)balsuot.
Kadangi technokratų partijos Lietuvoj (vis dar) nėra, tenka rinktis iš to, ką turim.
Aš pats taikau eliminavimo metodą – atrenku neatitinkančius mano kriteijų, ir dažniausiai lieka lengvas pasirinkimas.
Tai štai – yra 14 sąrašų, iš kurių pirmiausia atmetu smulkmę, kuri, mano manymu, nelabai turi šansų:
Lietuvos sąrašas – kas jie tokie?
Lietuvos žaliųjų partija – yra gerų idėjų, bet „žalieji“ lietuviams yra valstiečiai. Kas nėra gerai, nes tai skirtingi dalykai.
Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) – jei neklystu, per praeitus rinkimus už Zuoko partiją balsavo mažiau žmonių, nei partijoj narių. Ar šiemet bus kitaip? Nežinau, bet vieno asmens partijos man pasitikėjimo visai nekelia.
Toliau – iniciatyvūs durniai:
Lietuvos liaudies partija – svaičioja apie draugystę su Moskovija, reklamoje net Putino nuotrauką naudoja, ir šiaip – tokie „nacionalistai“, kad net komunistai.
Drąsos kelias – aš jau galvojau, kad jų nebėra, o jie vis dar mergaitę saugo…
S. Buškevičiaus ir tautininkų koalicija „Prieš korupciją ir skurdą“ – tautininkai, jie gi nacionalistai, kas visai šalia nacistų. O tai niekada prie gero nepriveda…
Jau liko tik 8…
Atmesti reikia populistus:
Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga. Ar man atrodo, ar lenkai pieš kiekvienus rinkimus su kažkuo kitu koaliciją daro? O šiaip tai pažadai apmokęstinti tai, kas jau apmokęstinta, bei didinti visas išmokas, nesakant, iš kur realiai tie pinigai bus paimti, visada yra populizmas, ir praktiškai niekada nebūna įgyvendinama.
Puteikio ir Krivicko antikorupcinė koalicija – išnaikins korupciją ir prasidės rojus žemėje vien dėl to, kad laisvų pinigų atsiras? Aha…
Liko 6.
Jau galima prieit prie stambesnių, kurie pasižymi ne tik populizmu, bet ir nekompetencija(tai galima pastebėti, nes jie dabar valdžioje):
Darbo partija – sieks algų didinimo(ką – verslui lieps tiesiog didint algas, net jei pajamų tiek nėra?), didins pensijas, minimalią algą, ir t.t. Jei partijos pirmininkas net nesukrapšto dolerio Laisvės TV paremt(valstiečiai galiausiai „užmetė“), tai ką jau kalbėt apie rimtesnius dalykus? O ir šiaip – tiek nekompetencijos pastaruoju metu iš jų išlindo, kad net sakinio nesurezgu apibūdint.
Tvarka ir Teisingumas – per visą kadenciją iš jų atsimenu nebent tai, kad Mazuronis buvo pakenčiamas aplinkos ministras, ir kas paskui iš jų išėjo. Na, dar kad Paksas europarlamente antieuropietiškai mėgsta pasisakyt. Man rodos, kad žmonės už TT balsuoja grynai iš gailesčio Paksui.
LSDP – jei jau net mano tėvas, kuris visą gyvenimą už juos balsavo, ir, atrodė, net jei jie asmeniškai ateitų kas mėnesį ir iš jo pensiją atimtų, vistiek už juos balsuotų, šiemet to nežada daryt, tai jau kažką sako… Visi tie savų dangstymai, prieštaravimai prezidentei, nuomonių kaitaliojimai davė savo. Žinoma, padarė keletą ir teisingų darbų, bet tai ant vienos rankos pirštų suskaičiuotum. Ai – dar turėjo, ko gero, geriausią užsienio reikalų ministrą. Sakytum jis ne socialdemokratas visai. Jei valdžią paims kiti, aš jų vietoj Linkevičių pasiimčiau į tą patį postą.
Taigi, lieka 3 partijos, iš kurių galima jau kažką gal rinktis.
Valstiečiai – be Prunskienės lyg ir ne tokie atgrasūs dabar, bet jų retorika pastaruoju metu tokia šiek tiek populistiškai konservatyvi. Kita vertus – jų sąrašo lyderis Skvernelis kalba visai priešingai, nei partijos pirmininkas Karbauskis. Tai šiek tiek trikdo… Kas gerai – nematau pažaduose kažkokių populistinių nesąmonių kaip „didinsim pinigus visiems“ ar „mažinsim seimo narių skaičių“. Viskas pakankamai abstrakčiai. Bet vistiek jie nėra mano favoritai.
Konservatoriai – turi galimybes sutvarkyt ekonomiką, švietimo sistemą (manau, jei Gabrielius, turėdamas galimybę, šitos srities nesiims, šeimoj gali kilt problemų). Kas šiek tiek atbaido, tai jų davatkiškumas, ateinantis iš vyresnių partijos narių. Kita vertus, jei jie pasidarytų liberalesni, tai jau nebebūtų konservatoriai, nei krikdemai. Jie, tiesą sakant, būtų mano antras pasirinkimas.
Liberalų sąjūdis – su ekonomika susitvarkytų kaip ir konservatoriai, kultūros veikėjai svajoja apie ministrą Gelūną, o ir nėra tokia jau konservatyvūs kitais atžvilgiais: ir dėl partnerystės, ir dėl dirbtinio apvaisinimo bei abortų su jais galima rast sprendimus. Ir, kas man labiausiai patinka – žada nesikišti į asmeninį žmogaus gyvenimą. Žinoma, Masiulis su savo „paskola“ jiems labai sudirbo reikalus. Kita vertus – jis, ko gero, vienintelis šiame Seime pasielgė taip, kaip turėjo pasielgt seimūnas tokioj situacijoj – paliko postą ir partiją. Kiti kaltinamieji gi laikėsi postų įsikibę dantim ir nagais. Na, bet skandalas iškilo, partija truputį apsivalė. Kas man iš tiesų visada kliūna pas liberalus, tai jų svajonės apie internetinį balsavimą. Čia grynas populizmas, tiesą sakant. Gerai dar, kad atsiranda jų gretose žmonių, kurie supranta problemą, ir patys yra prieš. Tik jie nėra aukštai sąraše. Dėl to Skirmantą Tumelį būtina reitinguot. Išvis – pas juos sąraše pirmos vietos skirtos labiau tam, kad juos rinktų, o ne kad geri žmonės papultų, todėl pasirinkus šią partiją reitinguot BŪTINA. Kiti, kuriuos aš tikrai žadu įrašyt: Aušrinė Armonaitė, Romas Sadauskas, Marius Gorochovskis.
Štai toks mano sąrašas, už ką (ne)balsuoti šiemet. Jei padėjo – džiugu. Jei ne – apgailestauju dėl sugaišto laiko. Bet kas iš tiesų svarbiausia, tai eiti balsuoti. Jei nieko neišsirenkat – tai bent jau biuletenį sugadinkit, bet geriau išsirinkit ką nors verto. Ne debilus, nustumsiančius mus į visišką užpakalį.Nes juk rya pavienių kandidatų, kurie atvirai kalba, kad sieks Lietuvos prisijungimo prie Rusijos… How about NO?
Puslapiai:1234567...35