Metai
Jaučiau, kad artėja šis laikas, todėl specialiai pasitikrinau. Ir taip ir yra – šiandien sueina metai, kaip aš rašau savo blogą. Kas gi nutiko per tuos metus?
Pradėjau po blogr.lt sparneliu kaip eksperimentą. Kažkaip užsivedžiau 
Po to, kai pavyko pakurt rokiskiotautodaile.lt puslapį ir ten dar hostinge liko vietos, nutariau permest ten ir savo puslapį. Tiesiog šiaip – jei kartais to 100 MB neužtektų. O ir norėjosi daugiau ko išmėgint – temų, įskiepių ir pan… Ir, savaime aišku, įsigijau sau tinkantį domeną
Kas dar nutiko geresnio – sirex mano rašinius apie atvirą kodą prijungė prie akl.lt blogerių. Tas, savaime aišku, kažkiek pakelia populiarumą, bet ne visada Taip pat gal porą kartų papuoliau į vienotokio “Blogoramą”. Nieko didelio, bet vis malonu…
Man pačiam patinka šie įrašai (jie pareikalavo daugiausiai kūrybos):
Lietuva nuo pradžių (visą tą blevyzgą pats sėdėjau ir galvojau)
Jei OS būtų oro linijos (kažkur perskaičiau ir išverčiau)
Rezistencinė Linux kova (šiokia tokia metafora)
Diena be atviro kodo (idėja irgi pasisavinta, bet perdaryta pagal save)
Daugiausiai komentarų sulaukė įrašas apie tai, kaip pas vieną kolegą Ubuntu truputį pasišiukšlino. Suprantama – užtenka tik apie Linux blogai atsiliept, iškart atsiras šimtai ginančių. Nemanau, kad tai labai blogai Taip pat nemažai atgarsių susilaukė pamąstymai apie tai, kaip įmonės galėtų pereit prie atviro kodo.
Štai ir baigiau šiokią tokią ataskaitą. Nežinau, kam ją dariau, bet kažką metinių proga norėjosi parašyt
Pokyčiai (ir vėl)
Ir vėl senokai berašiau čia. Neradau laiko ir minčių…
Buvo kelios labai paprastos, bet, manyčiau, pateisinamos priežastys.
Pirma. Pakeičiau darbovietę. Kažkaip susišvietė, kad senasis darbas pabodo, norisi pokyčių, ir tiesiog nuėjau dirbt kitur. Žinoma, pokyčiai ne radikalūs – nenuėjau į statybas ar kur kitur – vis dar programuoju. Tiesiog dabar jau dirbu su Python, OpenERP ir Linux. Žodžiu – atviras kodas paviliojo. Kol kas nežinau, ar labai patinka – dar tik 2 savaites dirbu – mokausi. Ir, tarp kitko, nelabai patogiai sėdžiu 
Bet čia laikinai (tikiuosi) Žinoma, ir kolegos pasikeitė, ir darbo tempas ir visa kita. Ir kažkaip negalvojau, kad praktiškai nebesusidurdamas su Windows, jų kažkiek net pasiilgsiu
Sekantis pokytis – gyvenamosios vietos pakeitimas. Būtent tai paskutinę savaitę ir užėmė visą laiką ir neprastai mane išsunkė… O dar kiek prieš tai paieškos suėdė nervų… Na, bet dabar gyvenu visai gražiam bute su visais patogumais, kokių man tik reikia (ir nereikia – bijau, kad TV neįprasčiau žiūrėt, kai jis yra)
Bet vat dabar, kai jau viskas daugiau mažiau ussidėliojo į vietas, tai gal ir daugiau parašysiu apie ką nors. Pradedu galvot, kad intensyviau rašysiu apie vieną savo pomėgių – komiksus. VIenas įrašas jau yra, bus ir daugiau Gal kas kokių pageidavimų turi? 
Apie komiksus
Tie, kas mane pažįsta asmeniškai, žino, kad nevengiu paskaityt ir šiaip domėtis komiksais. Pirmenybę teikiu superherojams.
Daugeliui komiksai vis dar atrodo skirti tik vaikams. Drįsčiau nesutikt. Net Lietuvoje kažkada leistame “Žmogus-voras” buvo scenų, kurios pretenduoja mažų mažiausiai į N-7 kategoriją (nors labiau tikėtina, kad į N-14) Tačiau ne vien tai daro komiksus įdomiais suaugusiems.
Kokioje nors JAV, kur superherojai jau seniai žinomi, komiksams skiriama didesnė reikšmė, nei pas mus, kur nebent Betmenas žmonėms sukelia kažkokių minčių. Reikalas tame, kad Lietuva atsiliko nuo šių tendencijų tarybiniais metais. Negalima sakyt, kad tais laikais visai nebuvo komiksų. Aš net pats atsimenu tokius veikėjus kaip Paršiukas Čiukas, Micius ir Pykštukas bei Murzilka. Bet su superherojais tai neturi nieko bendro. O juk galėjo tarybinė valdžia leist komiksus, kuriuose kokie nors herojai kovoja su komunizmo priešais. Tačiau kažkodėl buvo tik tie “nekalti”. Be to – visi tie vaikiški veikėjai buvo piešiami karikatūriškai, o mano aptariamiems komiksams reikia realistiškesnio vaizdavimo…
Tai kuo gi man įdomūs komiksai? Nes tai ne tik vieno numerio istorija. Daugelis nesutinka, kad tai būtų vadinama literatūra, nes tai “nerimta”. Kai kada ir ta “tikroji” literatūra būna daug paviršutiniškesnė ir lėkštesnė, nei tie patys komiksai. Žinoma, tai pateikta žymiai lengvesne forma, tačiau dažnai ten yra turinys, kuris nėra tik tai, kas pavaizduota vieno žurnalo puslapiuose. Neretai tenka žinot tai, kas vyko prieš tai. Ir nebūtinai keletą numerių atgal. Gali tekt grįžt į pačią pradžią arba ieškot kažko daugiau, suprast, kodėl vieni veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip…
Pateiksiu keletą žymesnių pavyzdžių.
Žmogus-voras(Spider-man). Ko gero – vienas labiausiai savo tikrąjį vardą saugančių superherojų. Tai jis daro dėl akivaizdžių priežasčių – bijo, kad žinodami tikrąją asmenybę, nusikaltėliai puls jo artimuosius. Ir jis teisus. Po to, kai “civilinio karo” metu jam tenka viešai atskleisti savo vardą, taikiniu tampa būtent ne jis, bet jo žmona bei teta…
Geležinis žmogus(Iron-man). Neretai komiksuose minima, kad Tonis Starkas(tikrasis Geležinio žmogaus vardas) turi alkoholizmo problemų.
Ernis(Wolverine). Jo šūkis “Aš geriausias tame, ką darau. Bet tai, ką aš darau – nėra labai gražu” Tai, ką jis daro – žudymas. Tačiau skirtingai, nei kai kuriems jo priešams, žudymas Loganui neteikia pasitenkinimo – jam tai nepatinka.
Halkas. Iš tiesų, šio veikėjo istorija pasakoja ne apie žalią galiūną, bet apie atstumtą, nesuprastą žmogų. Visi nori jį arba sunaikinti (kas praktiškai neįmanoma), arba suvaldyti (tas tikrai neįmanoma). O ir pats Briusas Baneris nenori turėti artimų draugų, nes nežino, kaip elgsis, kai taps žaliu monstru – jis tada savęs nekontroliuoja.
X-Menai. Iš tiesų tai apie juos gali būt visai atskiras įrašas. Tačiau jei trumpai, tai šis komiksas ne tiek apie mutantus, kiek apie toleranciją ir jos stoką. Esmė tokia, kad žmonės atsisako priimti kitokius į savo tarpą ir kaltina juos visom pasaulio blogybėm. Profesorius X tiki, kad žmonės ir mutantai gali sugyventi. Magnetas, patyręs holokausto siaubus, mato kitą realybę, todėl siekia išsaugoti savo rūšį grubesniais metodais.
Tai tik keli, ir gal ne visai pavykę pavyzdžiai. Manau, vėliau kada parašysiu daugiau ir smulkiau. Dabar skaitau knygą “Psychology of superheroes”, o po jos laukia “Superheroes and philosophy”. Taip, kad…
Prieš ką gi kovojama?
Būsiu ir aš prie masės, ir pakalbėsiu apie paskutinių dienų aktualijas.
Visiem žinoma, kad LANVA vėl kelia galvą ir padavė į teismą vieną iš tų 106-ių bei pačią “linkomaniją“. Tai vėl gi įsuko krūvas diskusijų. Nedidelė dalis smerkia piratus ir kaltina juos visom pasaulio nuodėmėm, o likusieji (bent jau dalinai) juos teisina.
Aš save priskirčiau labiau prie teisinančių, nes ir pats naudojuosi torentais. Ir tai nereiškia, kad aš vien tik nelegalią informaciją siunčiuosi. Mane supykdė “Megztuko” kažkur pareikšta mintis, kad nė vienas torentų trakeris negali būti legalus. Kai kas iš man pažįstamų žmonių irgi tuo tiki ir aiškina, kad visa p2p technologija yra nelegali ir negali būti panaudota legaliai informacijai gauti. Didesnės nesąmonės nesu girdėjęs, ir mane tai netgi siutina. Tai jei jau aiškinama, kad visas p2p – nelegalu, tai gal ir FTP protokolas blogai? Juk per jį irgi galima gauti nelegalią informaciją. Tai savaime reikštų, kad joks FTP serveris negali būti legalus. Kaip ir HTTP. Galiausiai – visas internetas yra nelegalu. Juk jei naršyklės lange aš pamačiau kokį paveikslėlį, kuris yra apsaugotas autorių teisėm, nors pateikiamas viešai (kad ir kieno nors logotipas), tai aš jį jau nelegaliai parsisiunčiau, nes tas dalykas jau saugomas kažkur pas mane kompiuteryje (Browser cache). Ir už tai mane, ko gero, galima bausti.
Kai kas sako, kad tokie veiksmai nebus naudingi pačiam Microsoft, kuris su LANVA inicijavo šiuos teismo procesus. Kalbama, kad jei žmonės praras galimybę siųstis Windows nelegaliai, jie pereis prie alternatyvų (Linux, MacOS). Tai, žinoma, būtų visai šaunu. Tačiau labai sunku pažabot piratavimą šalyje, kurioje norint nusipirkt legalią programinę įrangą, reikia mėnesį, ar daugiau, nevalgyt. Nebus linkomanijos, atsiras kiti trekeriai. Uždraus torentus, iškils kiti protokolai, kurie veikia užkoduotai ir decentralizuotai – taip, kad dar sunkiau susekt, kokią informaciją žmogus siunčiasi. O jei policija ateis pas kiekvieną žmogų ir tikrins jo kompiuterį tiesiog todėl, kad jis jį turi, tai čia jau daugiau nei žmogaus teisių pažeidimas. Kad ir ką sakytų LANVA – man atrodo, kad visos šalies žmonių interesas yra svarbiau nei vienos firmos, kuri tą šalį be vargo galėtų nusipirkt, pelnas. Grįžtant prie atviro kodo produktų. Gal žmonės ir pradėtų naudot Linux bei OpenOffice. Bet ar tai vėl nebūtų traktuojama kaip kokių nors M$ interesu pažeidimas? Dabar gi mėgstama skaičiuot, kad kiekvienas, kuris naudoja kažką nelegaliai, tai būtų ir nusipirkęs. Tokiu atveju galima viską paverst taip, kad jei žmogus dabar naudoja Linux, tai tik dėl to, kad gavo jį nemokamai. O jei neturėtų galimybės gaut nemokamai, tikrai būtų pirkęs Windows. Reiškia, kad kiekvienas, kuris naudoja kažką kitą, nei M$ produkciją, varo tą firmą į bankrotą, o tai daro jį piratu ar dar kokiu nusikaltėliu. O be to – Linux naudoja hakeriai, kas daro šią OS pačiu blogiausiu dalyku…
Sekantis žingsnis, prie ko gali prisikabint LANVA – muzikos kūrinių siuntimasis. Jie juk visada teigia, kad gina leidėjų teises. Apie autorius retai kada užsimena. Tie, kas siunčiasi muziką – piratai. O jei pats autorius tą muziką pateikia lasvai visiems siųstis? Kol kas tai viskas tvarkoj. Žinoma, jei autorius neturi sutarties su kokiu leidėju, kuris už tokius dalykus labai skaudžiai baudžia. Bet juk gali būt ir taip, kad sekantis žingsnis būtų toks, jog autoriai, platinantys savo kūrybą pagal laisvas licenzijas (creatrive commons) taip pat būtų paskelbti nusikaltėliais. Juk jie žudo muzikos industriją – nepasirašo sutarčių su leidėjais, kurie dėl to praranda potencialias pajamas.
Taigi – jei piratavimą bandyt pažabot tik represijomis, tai galiausiai gali nelikt beveik jokios laisvės internete, o kiekvienas, bandantis kažką padaryt nemokamai – nusikaltėlis. Man toks variantas nepatinka…
Kažkur “megztukas” pareiškė, kad duomenis apie tuos 106 piratus rinko su “atviro kodo programa uTorrent”. Šitoj vietoj juokiausi garsiai. Pačių uTorrent kūrėjų puslapy aiškiai parašyta, kad programa ne tik kad nėra atviro kodo, bet ir tokia niekada nebus. O po to dar aiškino, kad su atviro koso programine įranga reikai mokėt dirbt, o jis, kaip teko suprast, to nesugeba. Ar galima žmogui, praktiškai nieko nesuprantančiam apie IT, leist dirbti šioje srityje?
Tarp kitko – būtinai reikia paduot į teismą Google bei kitas paieškos sistemas, nes rezultatuose galima rast autorių teisėmis apsaugotų duomenų.
Ubuntu nuvylė…
Kad ir kaip man patiktų Ubuntu, šįkart aš šia OS šiek tiek nusivyliau. O buvo taip…
Vienas mano kolega nusipirko naują kompiuterį ir įsidėjo pas save bevielio tinklo plokštę, nes su laidais pas jį namuose – problematiška. Ir ta plokštė jam ant Windows 7 veikė kažkaip keistai – viską pagauna, pradžioje greitis būna normalus, o paskui krenta taip, kad jau kažką atsisiųst būna nebeįmanoma. Kaip išaiškėjo, tai čia būtent su Win7 ir ta plokšte taip vyksta.
Pažiūrėjo žmogus internete, kur aiškino, kad kitos sistemos, įskaitant Linux, šitoj vietoj veikia tvarkingai. Taigi, nutarė pabandyt. Aš kaip visada patariau Ubuntu ir dar padėjau įdiegt. O čia ir prasidėjo “linsmybės”…
Ta plokštė veikė – pagavo visus aplinkui esančius WiFi tinklus, bet… Norint prisijungti prie savo namų tinklo, reikėjo įvest WPA/WPA2 slaptažodį. Tai savaime suprantama – tinklas užkoduotas. Pirmas nemalonus dalykas, kuris išlindo – routerio sugeneruotas slaptažodis tiesiog netilpo į įvedimo laukelį – vieną simbolį nukirpdavo. Teko persikrauti į Win, prisijungti prei routerio ir sumažinti slaptažodį vienu simboliu (būtent tiek ir netilpo). Dabar tilpo visas slaptažodis, bet kažkodėl mygtukas “connect” buvo neaktyvus. Pasirodo, reikėjo dar kelis simbolius nutrint, kad jis taptų aktyvus (galiausiai išėjo kažkur 62 simboliai). Vėl slaptažodį sumažinom. Jau viskas tilpo, leido spausti “connect”, bet niekaip nepavyko prisijungti. Bandė jungtis, bet po kurio laiko vėl paprašė to pačio slaptažodžio. Ir taip vėl ir vėl… Nieko gero nesulaukiau, palikau kolegą ikimo valiai – kreiptis į visagalį google.
Kitą diena sužinojau, kad taip ir nepavyko jam prisijungt. Kiek ieškojo, naudingos informacijos nerado. O jei kažkas ir buvo, tai vos ne pačiam tvarkykles reikia pasirašyt, kad viskas veiktų tvarkingai. O kažko kito įdiegt juk neįmanoma – tam reikia to pačio tinklo, kurio nėra.
Tokie dalykai ir atbaido žmones. Kodėl įdiegus OS dar reikia kankintis su tokiu elementariu dalyku kaip belaidis tinklas? Kodėl tai negali veikt paprastai, kad ir kaip toj pačioj windozėj? Žinoma, pats išsprendęs problemą tapsi labiau patyręs ir žinosi kas kur ir kaip. Bet ar paprastam žmogui turi reikėt rašyt komandas, skriptus, kad kažkas veiktų? Eiliniam vartotojui, norinčiam pereiti prie Linux, to neturi reikėt. Viskas turi būt click’n'drag’n'drop. O taip nėra…