Kariuomenė, karas, ir kiti dalykai

Aš kaip visada – pavėluotai.

Buvo gi nutarta grąžinti šauktinių kariuomenę. Vieni džiaugiasi tokiu sprendimu, kiti – nelabai. Aš pats, prisipažinsiu, netarnavau kariuomenėje. Priežasčių vengti buvo įvairių: problemos dėl darbo(nors pagal įstatymus darbdavys ir privalo išlaikyti vietą, bet metus nesusiduriant su sritimi, žinios išblėsta), sveikatos sugadinimo baimė(pažįstami skundėsi, kad po tarnybos jiems pašlijo skrandis, kojos, o kai kam ir nervai), ir, žinoma, „diedovščinos“ baimė(tik nereikia pasakoti, kad Lietuvoje jos nėra – vienas draugas pats džiaugėsi, kaip iš „lochų“ daiktus „atkirsdavo“). Dabar, jei būčiau šaukiamo amžiaus, ko gero, galvočiau kitaip.

Tačiau iš tiesų nemanau, kad šauktiniai yra labai gerai. Tokios armijos šalininkai kažkodėl įsivaizduoja, kad visi jaunuoliai besąlygiškai myli Lietuvą. Mūsų valstybės mentaliteto negalima lyginti su kokio Izraelio, kur visi iš tiesų myli savo šalį. Pas mus dauguma jaunuolių iš tiesų nemėgsta valstybės, nes tikisi, kad ji turi viską jiems atiduot, o jie atgal – nieko. Tokius žmones per prievartą verčiant mylėti tėvynę, jie tik dar labiau jos nekęs. Ir kai ateis reali grėsmė, tokie bus tarp pirmųjų perėjusių į priešo pusę.

Aš, žinoma, suprantu, kodėl šauktiniai grąžinami – per mažos pas mus karinės pajėgos. Bet galbūt jei normali biudžeto dalis būtų skiriama gynybai, net ir eiliniams būtų mokamos patrauklios algos, ir atsirastų daugiau norinčių. Taip pat manau, kad minimalus karinis parengimas turėtų būti jau mokyklose. Žinoma, nereiktų pamiršti ir nuolatinio meilės tėvynei diegimo.

O kodėl reikia mums tos kariuomenės? Vatnikai mėgsta aiškinti du dalykus: „niekas mūsų nepuls“, ir „jei Rusija mus puls, tai per pusvalandį užims“. Abiejų teiginių pagrindas – „mes maži, todėl nereikšmingi, silpni, ir niekam neįdomūs“. Iš tiesų šitos nesąmonės mane jau gerai užkniso…

Pirmiausia – ar tikrai jau mes tokie maži? Ar teritorijos dydis šiais laikais iš tiesų yra toks reikšmingas? Čia gal tik Rusija mėgsta aiškinti, kad valstybės dydis – svarbu. Ar Šveicarija – didelė valstybė? Už Lietuva mažesnė netgi, bet ar kas nors dėl jos dydžio turi priekaištų? Toli gražu ne. Arba Danija(na gerai – turi ji Grenlandiją, bet kad ta sala net ES nepriklauso) Tai vat – ten beveik laimingiausi žmonės gyvena. Ir išvis – Vatikanas. Nykštukinė valstybė, bet kontroliuoja TOKIĄ organizaciją, kad bet kuriai valstybei gigantei slėptis į krūmus. O mes už minėtas valstybes tikrai didesni. Taip kad argumentus, kad mes „maži“ galima sukišti juos teigiantiems labai giliai į užpakalį.

Dėl „nereikšmingi“. Kas atsimena LDK? Taip – didžioji gyventojų dauguma buvo slavai, bet jei pažiūrėti į žemėlapį, kaip keitėsi teritorija, tai viskas prasidėjo nuo lietuvių genčių čia, pas mus. Taip pat, jei būtume nereikšmingi, ar būtų mūsų išstojimas iš TSRS sukėlęs tai, kas nutiko? Aišku, TSRS buvo ir šiaip ant griuvimo ribos, bet Lietuva tapo katalizatoriumi, kai viskas pradėjo griūti taip, kad nebepaslėpsi. Ir dabar, šiaip, pagal ekonomikos augimą nemažai didžiųjų ES valstybių nuo mūsų atsilieka. Žinoma, mums iki jų dar augt ir augt, bet kalbu apie patį procesą.

Koloradai, aiškindami, kad „niekas mūsų nepuls“ omeny turi Rusiją (jų retorikoj JAV jau mus užpuolė, okupavo, ir dabar vykdo atvirą genocidą). Jie argumentuoja tuo, kad Lietuva Rusijai nė velnio nereikalinga (nes juk maža ir nereikšminga). O ar Pietų Osetija, Krymas, Rytų Ukraina – reikalingos teritorijos? Mes gi dar ir trukdis į Kaliningradą nuvažiuot. Iš tiesų pas mus čia tik paskutiniais metais garsiai kalbama, kad Rusija gali norėti mūsų žemių. Iš tiesų rusiškuose forumuose jau prieš 7-8 metus skaičiau, kaip visos šios žemės istoriškai visada priklausė Rusijai, okupacijos nebuvo ir t.t. Dar net prieš Gruzijos konfliktą tokius dalykus teko skaityt. Ir, tiesą sakant, po Gruzijos buvo labai aišku, kad sekantis taikinys bus Ukraina. Tiesiog niekas nenorėjo to pastebėti. Vatnikai jau tada kalbėjo apie „savo žemes“, ir kaip reikia bausti „chocholus“. Taip pat kaip ir apie „pribaltiką“. Man toks klausimas iškilo – jei tau kažkas nerūpi, ar tu jam nuolat tai primeni, ar tiesiog ignoruoji tą žmogų? Jei neignoruoji, tai kažin, ar taip jau ir nerūpi.

Kitas teiginys, beveik prieštaraujantis prieš tai pateiktam, tai kad jei Rusija mus puls – per pusvalandį užims. Argumentai vėlgi – mes maži, neturim armijos, ir niekas mums nesiruošia padėti. Mus galbūt greitai užimtų keliais atvejais. 1. Jei iškart pasiduotumėm be jokių pastangų. Bet dėka kai kurių politikų, pasaulis žino, kad Lietuva nenori vėl tapti Rusijos dalimi, todėl „taikus“ būdas nepraeis. 2. Jei tiesiog nušluotų visą valstybę nuo žemės paviršiaus, užmėtydami atominėm bombom. Bet tokiu atveju tai būtų atviras NATO valstybės puolimas. NATO galvos suvokia, kad jei jie „dėl šventos ramybės“ atiduos net ir mažas savo nares agresoriui, tai reikštų aljanso pabaigą. Taip pat, jei būtų nušluota visa valstybė, su visomis mažumomis, Rusija nebegalėtų prisidengti tuo, kad gelbėja savo tautiečius, kuriuos ką tik būtų išžudžiusi.

Lieka ne atviras puolimas, o padėties destabilizavimas, kaip tai daroma Ukrainoje. Nors Putinas ir gyrėsi, kad jo kariai per 2 dienas Kijevą užimtų, kažkodėl taip ir užstrigo ties ta pora sričių. Taigi, jei būtų bandomas toks pat scenarijus, bandant atskirti nuo Lietuvos Klaipėdą, Vilnių, Visaginą, dar ką nors, tai būtų ilga kova. Tam mums ir reikia kariuomenės – jei patys nesiginsim, niekas nepadės. Rusija turi didžiulę armiją, bet karus laimi ne visada. O ir laimi neretai su daugiau aukų, nei pralaimėję. Iš tiesų armijos dydis nėra toks svarbus. Svarbu KAIP kariaujama. Manau, retas kuris nežino apie lietuvių „Aitvarus“ – vienas kiečiausių dalinių NATO. Taip pat ar žinot apie Simo Häyhä? Žiemos karo metu jis vienas(!) iššaudė apie 800(!!) sovietų karių. Ne – armijos dydis dar ne viskas. Todėl jei pirmiausia valdžia nesuskys, mums užimti reiks daugiau, nei keleto dienų. O po tų dienų ir pagalbos galima sulaukti.

Kalbant apie padėties destabilizavimą. Tik aklas, arba idiotas nepastebi, kad vyksta informacinis karas. Ir, tiesą sakant, mes jį stipriai pralaimim. Vis daugiau piliečių jau tiki, kad už jį viską turi padaryti valstybė, kad SSRS buvo rojus, ir kad dabar Lietuvoj JAV ir ES vykdo genocidą, prievarta versdami emigruoti tautiečius, bei diegdami visokias gimstamumą mažinančias priemones (pvz. liepia homoseksualius asmenis toleruot). Jie įtikinami, kad Rusijoj net kaimo parduotuvės apsauginis uždirba daugiau nei Lietuvoj geras programuotojas, ir panašiai. Ar tai stebina? Rusija propagandai skiria didžiulius pinigus, kuria itin profesionaliai atrodančias pasakas. Aš pinigų nežinau, bet įtariu, kad vienai rusiškai propagandinei laidai pagaminti skiriamos didesnės lėšos, nei viso mūsų nacionalinio transliuotojo mėnesio biudžetas. Žinoma, kad tai atrodys labiau įtikinamai. Ir dar vatnikai sako „tai tegu daro tai paneigiančias laidas“. Jos daromos, tik ta auditorija tų laidų nemato, o jei netyčia pataiko, tai netiki – viskas atrodo pigiai ir nesąmoningai, palyginus su propagandine tv.

Kitas infokaro frontas – komentarai internete. Vienas nesenas pavyzdys: LRT facebook paskyroje dedama ne itin daug straipsnių, ir komentarų ten būna nedaug(iki 10). Bet jei tik atsiranda straipsnis, kabinantis Rusiją, Ukrainą, NATO, komentarų kiekis greitai perlipa 30. Dauguma jų rėkia daugmaž tą patį: „provokuojat karą tokiais straipsniais“, „baikit nesąmones rašyt – yra svarbesnių dalykų“. O jau ką kalbėt apie delfi, 15min, ar lrytas… Krūvos komentarų, aiškinančių visada tą patį jau n metų: Lietuvoj blogai, viskas brangsta (net jei ir pinga), Rusija – mūsų draugė ir klestinti valstybė, valdžia – vagys, prezidentė – buvusi KGB(dabar CŽV) agentė, norinti sukelti pasaulinį karą. Ir, žinoma, firminis „Lietuva niekam neįdomi ir nereikalinga“(apie tai jau minėjau).

Tiesą sakant, manau, kad visi šitie dalykai prisideda prie to, kad pas mus dar nėra taip gerai, kaip galėtų būti. Žmonės vis dar tikisi kad kažkas už juos spręs. Gavome laisvę galvoti, spręsti, veikti. Reikia tuo naudotis protingai. Bet žmonės vis dar tiki pasakomis apie rojų žemėje, kurį sukuria kažkas kitas. Ir tai kliudo pasiekti tikrą gerovę.

Tai ką gi daryti, kad eilinį kartą netaptume didžiosios kaimynės dalimi? Tiesą sakant – neturiu universalaus recepto. Žinoma, reikia ugdyti piliečių patriotiškumą savo valstybei, tačiau išmesti visokius nacionalizmus, kad visų tautų atstovai Lietuvoje jaustųsi savi. Kiekvienas pilietis turi žinoti, jog pasitikęs rusų tankus su gėlėm, savo artimuosius greičiausiai atiduosi savo vaikus jiems sušaudyti. Reikia mažinti rusiškos propagandos dalį žiniasklaidoje ir didinti kokybišką pilietiškumo skatinimą. Tada bent jau kažkiek sumažės tikimybė eilinį kartą išnykt iš žemėlapio.

Kodėl Lietuvoje nėra piratų partijos

Kai Lietuvoje bandė galvą kelt piratų partija, buvau praktiškai nuo užuomazgų. Mačiau, kaip viskas vyko, kur linko, ir kur nulinko. Ir padariau šiokias tokias asmenines išvadas.

Pradžioj buvo puslapis, forumas, kažkas vyko. Paskui bendravimas persikėlė į google el. pašto grupę, nes kažkas ją padarė. Nuo to karto vis būdavo bandymų atgaivint puslapį, perkelt bendravimą ten, bet niekada nieko nesigavo. Na, ir vis kartas nuo karto gyvi susitikimai vykdavo. Bebendraujant toj grupėj ir išryškėjo, kad iš tiesų partijos veiklą gal net nesąmoningai stabdo keli asmenys.

Pirmas, kuris užkliuvo bent jau man, tai buvo „linkomanas“. Iš šalies galėjo pasirodyti, kad žmogus stipriai arogantiškas, ir jam partija reikalinga tam, kad pakliuvęs į Seimą, gautų neliečiamybę, nes tuo metu grėsė jei ne grotos, tai bauda tikrai… Aišku, tikrovėj buvo kiek kitaip, bet pirmas įspūdis dažniausiai lieka ilgam.

Vėliau, kai jau galvojom, kad baigiam šitą reikalą, atsirado Originalas. Nelabai mandagus, arogantiškas, žiūrintis daugiausia savo interesų. Jis net neslėpė, kad jo tikslas, pasiekti, kad autorių teisių gynėjai neknistų jo verslo. Be to, kai visi grupėje jam pareiškė kritiką, prasidėjo psichavimai, kaltinimai autorinių teisių pažeidimais(tikras piratas) ir t.t.

Vėliau buvo vienas asmuo, užsakęs dar vieną domeną, rodantį, kad čia piratų partija(gal 3 jau buvo tuo metu), pabandęs pakurti forumą, ir perkelti bendravimą ten. Kai jo paklausė, ar ten legalu viskas, nes ta platforma mokama, jis atšovė, kad jei autoriai nepasirūpina tinkama apsauga, tai jau jų bėdos. Na, šitas tiek įtakos gal neturėjo, tiesiog prisiminiau.

Labiausiai bent jau mane atbaidęs asmuo buvo Ragelskis. Jis ten sukiojosi nuo pradžios, buvo vienas iniciatorių. Bet kai link pabaigos jis pradėjo ir grupėje, ir savo puslapyje rašyti komunizmą, Staliną ir Putiną garbinančius tekstus, tai pasidarė ne itin patogu. O kai dar kai kuriuos savo pareiškimus jis pristatydavo vos ne kaip „piratų poziciją“, tai nuo tokio asmens norėjosi atsiriboti kuo toliau.

Dar buvo Justas. Jis hardcore žaliasis, griežtai prieš dujas, naftą, automobilius, ir atominę energetiką, už atvirą kodą visur – reikia to, ar nereikia. Jis, bent jau man, atrodė mažiausiai pakenkęs, bet gal kai kam galėjo pasirodyti kitaip. Tie patys lozungai kažkaip nusibosta. Bet jis buvo vienas tų, kurie kažkie stūmė judėjimą į priekį. Akivaizdu, nepastūmė…

Nuolat atsirasdavo visokių „tai ko nieko nedarot?“ ir panašiai. Na, nedarėm. Žmonės dirbantys visi, laiko nėra tokiems dalykams. Ir dar kai atsidarius grupę matai kažkieno asmenines nuoskaudas virstančias globaliniu konfliktu, kažkieno bandymus judėjimą paverst komunistų partijos filialu, noras ten dalyvauti praeina. Taip buvo man, taip, tikiu, nutiko ir dar daliai asmenų. Nuėjom dirbti tai, kas iš tiesų duoda naudos. Ir gerai. Su kai kuriais garsiai rėkiančiais asmenimis būtume tik dar vienas „Frontas“.

Metai (su trupučiu) tėvystės: padrikos mintys

Kiek daugiau nei prieš metus šeimoje susilaukėm pirmagimio. Jau kalbėjau apie vardo pasirinkimą. Praėjo metai, ir jau šiek tiek galiu papasakot apie tėvystę, džiaugsmus, vargus, ir visa kita.

Tavo laukiamo vaiko gimimas – nuostabus dalykas. Kai tai nutiko, negalėjau sulaikyt džiaugsmo ašarų. Atrodytų, ko čia taip? Juk suvoki, kad nuo dabar rūpesčių tik daugės, gyvenimas jau nebebus kaip seniau, bet kažkodėl vistiek tas nuostabus jausmas perima viską.

Nuo pat pradžių kūdikį auginom neteisingai (anot visokių vyresnių „žinovų“): valgyti jis gaudavo tada, kada norėdavo, ant rankų buvo imamas po vieno ar dviejų „A!“, miegojo kartu su mumis, praktiškai nė minutės nebūdavo vienas. Tačiau jau nuo pirmųjų dienų mes pakankamai gerai išmiegam visą naktį, kažkokių dieglių beveik nebuvo, o tai, ką mes vadinam „irzlus vaikas“ kiti laikytų visai normaliu elgesiu.

Perskaitę knygą „Išmintinga meilė“ nutarėme, kad nebandysim vaiko auginti jį skaudindami, kažką versdami daryti, kaip kad daugelis pataria. Ir kol kas tikrai nesigailim šio sprendimo. Mums sakė, kad jei neversim, jis nedarys to ar ano. Nesąmonė – jis puikiausiai valgo, vaikšto, bendrauja (dar be konkrečių žodžių) ir, svarbiausia, daug ir beveik visiems šypsosi.

Iš tiesų nuostabus jausmas, kai grįžus namo po darbo, atidaręs duris išgirstu džiaugsmo šūksnį, o paskui ir pamatau iki ausų išsišiepusį vaiką, besidžiaugiantį MANO grįžimu. Nežinau kodėl taip, bet jis dar iki šiol džiaugiasi, kai aš namo pareinu, o pradėjo gal pusmečio – kai tik normaliau emocijas išreikšt išmoko.

Kas nors pasako, kad mūsų vaikas – hiperaktyvus, nes tiesiog daug juda. Tokiems pasakom, kad hiperaktyvumas – diagnozė, kurią turi nustatyti gydytojas, o mūsų vaikas kaip tik yra sveikai aktyvus vaikas. Taip – jis juda daug, tačiau jam to ir reikia. Kaip tik – mažai judantis vaikas yra blogai. Be to – kai nori, jis gali pabūt ir susikaupęs, galvot apie savo reikalus.

Buvo keletas straipsnių, ir šiaip pasisakymų, apie tai, kad vaikai viešumoje yra didelė problema, kad tėvai – kažkokie silpnapročiai, kad jų pasidaro. Ir neretu atveju taip kalba žmonės, patys turintys vaikų. Nežinau… Greičiausiai pasijausčiau nepatogiai, kai vaikas manęs paklaustų, kodėl aš jam esu tik kažkokia „skola visuomenei“ ir šiaip kančia, o ne kažkas daugiau.

Prieš kurį moterys facebook’e dalinosi vyro skundu, kaip iš tiesų yra sunku auginti vaikus, sėdėti namuose prie puodų. Jis tai patyrė, daugiau to nenorėtų. Aš galvojau, kad vyrai, galvojantys, jog moters darbas namuose prie puodų ir vaikų priežiūros, yra lengvas, nyksta. Klydau. Aišku, kadangi man pačiam niekada neatrodė, kad prižiūrėti namus, auginti vaikus yra kažkas bent iš toli lengvo, tai tikėjausi, kad tokių daugiau. Na, bet, panašu, atsiranda jau.

Visokie straipsniai, kur aiškinama, kaip reikia teisingai augint vaiką, dažniau tik sustiprina tikėjimą, kad tikrai viską darai blogai. Ten dažniausiai aiškinama, kad jei nedarysi taip ar anaip, tai garantuotai baigsis blogai. Ir daryt reikia TIK taip, kaip parašyta straipsnyje. Smagiausia, žinoma, kad dažnai po keleto metų kiti straipsniai jau rašo priešingus dalykus.

Tradicijos tik dėl tradicijų

Neseniai facebook’e perskaičiau vienos merginos aiškinimus, kokios tragiškos yra tradicinės lietuviškos vestuvės. Skaičiau ir linksėjau galva – tiek daug tiesos pasakyta. Pasidalinau, tai po tuo šiokia tokia „diskusija“ buvo apie tai, kad tokios tradicinės vestuvės (su daug alkoholio, kvailais žaidimais) yra nerealiai gerai.

Po to šiaip susimąsčiau apie visokias tokias tradicijas bei jų laikymąsi. Tiesą sakant, man atrodo, kad kartais tas laikymasis ne tik kad gero neduoda, bet kartais nuo jų būna tik blogiau.

Imkim tas pačias vestuves. Iš tiesų vienintelis dalykas, privalomas per vestuves – santuokos sudarymas. Bažnyčioj ar „zagse“ – nesvarbu. Visa kita yra tik papildomi neesminiai dalykai. Todėl visi tie stalo užsėdimai, jaunosios pagrobimai, „bromai“ – tiesiog svečių išsigalvojimai, kad būtų galima išprašyt eilinį degtinės butelį/saldainį/torto gabaliuką. O visokie dainavimai, stalų komendantai ir kitoks š… skirtas tam, kad svečiai kuo greičiau nusilaktų ir muzikantai patys pasigėrę galėtų eit miegot.

Dar prie vestuvinių tradicijų galima priskirti alkoholio vartojimą. Kai ruošiamasi, įprasta skaičiuoti LITRAIS vienam žmogui. Kad, neduok Dieve, kas nors liks blaivas.

Išvis – pas mus netgi pasigerti yra tradicija. Jei negeri, reiškia tu ne prie kompanijos, tau nebus linksma ir išvis – negerbi visų baliuj esančių. Geriama visur ir visada. Džiaugsmas reiškiamas alkoholiu, gedulas – taip pat. Net vaikai nuo mažumės mokomi gerti „šampaną“ – limonadą „kietame“ butelyje. Ir po to dar kas nors stebisi statistika, rodančia, kad esam viena daugiausiai geriančių valstybių pasaulyje? Nesistebiu, kad ir visokios sąmokslo teorijos pas mus kelią lengvai skinasi – pragertos smegenys imlesnės nesąmonėms, nes kritiškai nemąsto.

Pilna kitų tradicijų, kurių laikomasi tik dėl to, kad „visi taip daro“. Pavyzdžiui vaikų krikštynos. Man visada yra labai keista, kai žmogus, kuris praktiškai atvirai nekenčia Bažnyčios, kunigų, pačio tikėjimo, laiko tikinčiuosius silpnapročiais, neša savo kūdikį krikštyti. Kodėl? Vaikas, augdamas tokioje šeimoje, vistiek nebus tikintis, o užaugęs gal net ieškos, kaip atsiskirti nuo Bažnyčios. Kam jam gyvenimą apsunkinti?

Dar yra tradicija, kuri dabar, kai žmonės išsibarstę po pasaulį, rečiau sutinkama – giminių susitikimas. Iš vienos pusės – visai smagu sutikti žmones, kuriuos retai matai, pasikalbėti, sužinoti, kas naujo, su kai kuriais ir susipažinti. Bet juk XXI amžius – naujausius gandus sužinoti gali internetu, ar telefonu, nuvažiuot – praktiškai kiekviena šeima turi automobilį. Tad toks susitikimas dažniausiai – tik dar viena proga pasigerti.

Šiaip tai tradicijos, kaip tokios, nėra blogai. Tačiau jų laikytis verta tik tada, jei TAU PAČIAM tai svarbu. Nepatinka mintis, kad per vestuves, atėjus švęsti, rasi savo vietą užimtą kažkokių transvestitų – daryk švedišką stalą. Nepatinka muzikantai su sintezatoriais, grojantys tas pačias nuvalkiotas dainas – nusamdyk DJ, arba kokią nors įdomesnę grupę. Manai, kad krikštas yra itin svarbus įvykis vaiko gyvenime – pakrikštyk jį (dar geriau – paklausk, ar jis pats nori). Nori susitikt su giminėmis – organizuok, važiuok į susitikimą. Manai, kad su dauguma iš tų žmonių bendraut nenori – nevažiuok. Manai, kad jei tu išgersi degtinės „į velionio sveikatą“, jam nuo to bus geriau – gerk, bet geriau, nei tuo metu, jis nepasijaus (blogiau – irgi).

Pasikartosiu – tradicijos reikalingos tik tada, jei jos tau pačiam yra nors kiek svarbios. Tada jų laikymasis netgi prideda žavesio. Bet laikytis jų tik todėl, kad taip daro visi – nebe šių laikų argumentas.

Gyventi Lietuvoje blogai?

Neseniai nutiko taip, kad turėjau progą kažkuriam laikui išvykti į užsienį – pasiūlė neblogą darbą UK. Bet su šeima pasiklausinėję kitų nuomonės, pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, paskaičiavę, nutarėme pasilikti Lietuvoj. Iš tiesų, tai aš niekada neieškojau progos emigruoti – man čia labai gerai, tačiau pasiūlymas buvo labai patrauklus.

Po viso šito, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad gero gyvenimo suvokimas labai priklauso nuo žmogaus požiūrio ir įsitikinimų. Aš esu įsitikinęs, kad gyvenu gerai. Taip ir gyvenu – dirbu mėgstamą darbą (kartais dėl kai ko pamurmu, bet bendrai – man patinka), gaunu algą, kurios pilnai užtenka mano poreikiams patenkinti. Kai kas gali bandyti aiškinti, kad aš programuotojas, tai čia visai kita kalba – kitų profesijų žmonės tik minimumą gauna. Buvo laikas, kai ir aš uždirbau ne daug daugiau už tą patį minimumą. Bet jei ką ir kaltinau, tai nebent save, kad nesugebu daugiau, o ne darbdavius ar valdžią.

Paskaičius internete, susidaro įspūdis, kad beveik visi Lietuvoj gyvena žemiau skurdo ribos, ir tik keli (sėdintys valdžioj, arba vagys verslininkai) gauna nežmoniškas algas. Nereikia painioti su Rusija. Ten – arba bomžas, arba oligarchas. Pas mus kitaip. Pas mus tik skųstis mėgstama. Ar galima sakyti, kad žmonės gyvena blogai, jei skundžiasi savo blogu gyvenimu iš savo asmeninių kompiuterių, internetu (kuris irgi nėra nemokamas), neretai iš savo nuosavų gyvenimo plotų. Na taip – neretai tai įsigyta už paskolas. Bet juk bet kam paskolos dabar niekas neduoda. Žinau žmonių, kurie turi nuosavą namą, keletą mašinų, tačiau kiekviena proga stengiasi pabrėžti, kaip Lietuvoj visiem blogai, ir kad reikia varyt į užsienį, kai tik atsiranda proga. Ir manęs niekad nesupranta, kai pasakau, kad man čia labai gera gyvent.

Sakau – man tai atrodo požiūrio problema. Tie, kurie mėgsta tik skųstis, kaip čia blogai, sau tai įsikalbėję, ir net vairuodami naują BMW būtų tuo nepatenkinti (kodėl ne Porsche?). O jei viskas blogai, tai kaltint galima tik valdžią, darbdavį, Kubilių – visus, išskyrus save. Ir tokiam žmogui neįrodysi priešingai. Jo pasaulis tada griūtų, nes išaiškėtų, kad nėra ant ko suversti visų bėdų – dingtų paskutinis gyvenimo malonumas. Kažkada nuo panašios bėdos kentėjau ir aš. Užaugau kaime, mano tėvai nebuvo nei ūkininkai, nei verslininkai, nei vadovai, tad kažkokių didesnių pajamų ir nebuvo. Todėl man buvo kalama į galvą, kad aš neturiu teisės gyventi gerai – tai vos ne genetiškai nulemta. Bet aš šitą mitą sugrioviau, ir toliau tai darau.

„Geras gyvenimas“, tai ne pinigų kiekis, tai gebėjimas su turimais ištekliais patenkinti savo poreikius. Gal tu ne per mažai uždirbi, bet per daug nori? Nereikia savęs lyginti su geriau gyvenančiais. Kodėl lietuviai save lygina su vakarų Europos gyventojais? Mes Europoj dar tik nepilną ketvirtį amžiaus, o savo gerovę kitos šalys kūrė daugelį metų. Mes galėtume save lyginti su buvusios TSRS valstybėmis. O pagal daugelį rodiklių – mes prieš jas gerai pirmaujam. Bet jei vis tik nesiseka Lietuvoj – sienos su ES atviros, galima migruoti, kur nori.

Taigi – gana inkšti. Pažiūrėkit į veidrodį, susiimkit, ir gyvenkit gerai.

Copyright © All Rights Reserved · Green Hope Theme by Sivan & schiy · Proudly powered by WordPress

SEO Powered by Platinum SEO from Techblissonline