Blog de la Kroitus

Apie komiksus, ir dar ką nors

Ir vėl ta pati dainelė…

Galvojau, tik Facebook’e pasiskųsiu, bet čia gavosi daug teksto ir padrikų minčių.

Kaip žinia, kaip ir beveik visa Lietuva, nesu nekaltas – kartais kokį filmą parsisiunčiu, kai noriu pažiūrėti, bet nespėju nueiti į kino teatrą, arba visokie transliavimo servisai neturi, arba turi netinkamą versiją (pvz vaikiškas filmukas tik angliškai). Su serialais irgi panašiai – tuos, kuriuos noriu pažiūrėti, arba transliuoja tik JAV, arba Netflix (iš kuri po truputį traukiasi turinys, tarp kitko) atsiranda po keleto sezonų. Su muzika paprasčiau – mano poreikį praktiškai patenkina Spotify ir LRT Opus. Nesididžiuoju tuo, bet tokios jau aplinkybės.

Kita vertus – pažįstu ir kūrėjų kažkiek, todėl galiu suprasti ir jų nerimą, kad jų pajamos dėl piratų potencialiai krenta. Ir taip pat gerbiu jų pasirinkimą, kaip jie nori leisti savo kūrybą. Ir jei jie norės išleisti savo albumą TIK kompaktiniame diske, kasetėje(nors ir nelabai logiškas sprendimas interneto laikais), ar toje pačioje Linkomanijoje – tai jų pasirinkimas.

Bet pastarieji kovotojų prieš piratus pareiškimai apie 2 milijardų metinę žalą visiškai prasilenkia su sveiku protu. Ir šiaip ten daug nesąmonių. Akivaizdu, kad jie skaičiuoja, kad kiekvienas parsisiuntimas, tai nenupirktas albumas, nenusipirktas bilietas į kino teatrą. Manęs, žinoma, niekas neklausys, bet taip tikrai nėra. Jei nebūtų piratavimo, dauguma, kas siuntėsi, tiesiog to kūrinio nepamatytų/neišgirstų.

Pavyzdžiui, imkim filmus. Tai, kad koks nors Zero 2 buvo parsiųstas kokius 500 000 kartų (skaičius iš oro), visai nereiškia, kad buvo nenupirkti 500 000 bielietų į kiną po 6 EUR. Pirmiausia, reikia atmesti žmones, kurie realiai neturi galimybių pažiūrėti tą filmą. Jei filmas turi amžiaus cenzą, tai garantuotai vaikai, kuriems negalima ten eiti, jį siųsis. O vaikų piratų – tikrai nemažai. Toliau – žmonės iš provincijos. Jiems bilietas į kiną kainuoja ne 6 EUR – prisideda kelionė į miestą, kuriame yra kino teatras, ir atgal (drąsiai galima pridėti 20 EUR ir daugiau). Žinant žmonių provincijoje pajamas, tai jau nemaži pinigai. Dar reikia atmesti tuos, kuriems iš tiesų tokie filmai net neįdomūs – jie siunčiasi, kad tik siųstis. Niekada tokių nesupratau, šiaip, bet jų yra. Dar yra kategorija – tie, kurie jau pažiūrėjo filmą legaliai, bet nori dar kartą pažiūrėt patogiai(DVD nėra patogus būdas). Jie jaučiasi jau smokėję, ir nemato reikalo dar kartą mokėti už tą patį. Panašiai, beje, galvoja kai kruie žmonės, pirštu rodydami į tuščios laikmenos mokestį. Ir dar lieka tie, kuriems sumokėti už internetą kartą per mėnesį yra suprantamos išlaidos, tačiau kad ir pora seansų per mėnesį kine jau yra nemenkos išlaidos asmeniniame biudžete. Taigi, atmetus šitas grupes, tų, kurie vietoje siuntimosi būtų pažiūrėję legaliai, kažin, ar liktų 10%.

Su muzikiniais kūriniais grupės kiek skiriasi, bet ne itin daug. Tikrai nedidelė dalis tų, kurie siunčiasi, įsigytų legaliai. Taigi, realūs nuostoliai yra tikrai ne milijardai. Milijonai – labiau tikėtina.

Beje, jei tie 2 milijardai tik lietuvių autorių nuostoliai, tai gautųsi, kad jei nebūtų nuostolių, kiekvienas kūrėjas būtų beveik milijonierius. Kas, pripažinkim, nėra įmanoma Lietuvos rinkoje. Jei šitie nuostoliai skaičiuojami ir su užsienio kūrėjais, tai tada lietuvių atlikėjams iš tiesų liktų mizeris.

Tarp kitko, yra tyrimų, kurie parodo, kad pirataujantys vartotojai galiausiai yra tie, kurie iš tiesų galiausiai labiau perka. Tai suprantama – kai pažįsti daugiau muzikos, išsiugdai skonį. Taip pat yra tyrimų, parodančių, kad iš tiesų piratavimas kenkia ne tiek baisiai, kaip skelbia piratų gaudytojai. Bet apie tai nesiplėsiu.

Kas toliau…

Piratų medžiotojai siekia blokuoti torentų puslapius. Ir aiškina, kad tai nesusiję su cenzūra. Teks juos nuvilti – tai yra cenzūra. Blokavus vieną, paskui reiks kitą, tada išaiškės, kad ir Google galima rasti piratinių nuorodų, ir panašiai… Teks blokuot pusę Interneto, o piratiniai puslapiai greičiausiai vistiek veiks. Užtenka pažiūrėt į Rusiją, ir jų kovą su Telegram.

Iš tiesų piratavimo mastai sumažės tik tada, kai bus kokybiškos alternatyvos už tokią kainą, kuri vidutiniam Lietuvos piliečiui nebus per daug juntama. Dabar gi daugumos algos iš tiesų dar tokios, kad papildomi 10-20 EUR per mėnesį yra juntama suma. O ir tos alternatyvos… Pavyzdžiui Netflix greitu metu pabėgs WB bei Disney (Marvel included) turinys – kuriami jų nuosavi transliavimo servisai. Ką tai reiškia? Dar po 10$ už kiekvieną. Galiausiai turėt kabelinę TV su visais įmanomais kanalais bus pigiau, nei prenumeruot visus servisus, kad pažiūrėt 3 serialus. Bet mes dėl čia galim dėl to nesijaudint – bus įjungta geodiskriminacija, ir špygą mes čia legaliai žiūrėsim.

Jau kurį laiką girdžiu radijuje reklamą, kurioje moralizuojama iš kūrėjų pusės, kad kaip blogai yra piratauti, ir reikia nustoti tai daryti. Gale liepiama pradėti nuo savęs, leidžiant suprasti, kad piratai turi pradėti nuo savęs. Em… Šiaip, kai sakoma „reikia pradėti nuo savęs“, tai turima omenyje, kad vat tas, kuris taip sako, pirmas ima ir pradeda elgtis teisingai. Bet reklamoje leidžiama suprasti, kad štai kūrėjai niekada gyvenime nėra nieko nupiratavę, visi balti ir pūkuoti. Ir tada prisimenu, kaip viena dainininkė klausinėjo torentų puslapių rekomendacijų (gavo iš manęs kvietimą į vieną), kaip vienas žymus režisierius ieškojo crack’o video apdorojimo programai, ar kaip vienas muzikantas skundėsi, kad jis atnešė daug gigų koncertų įrašų, o baro darbuotojai per projektorių leidžia kažką visai kito. Ir kaip dar visai neseniai buvo norma natų internete nepirkti, o tik parsisiųsti. Taip, mielieji kūrėjai – pradėti reikia nuo savęs, todėl rodykite savo geru pavyzdžiu, kad galima elgtis ir kitaip. Geras pavyzdys užkrečia labiau, nei dviveidiškumas.

Na, ir paskutinis dalykas. Jūs, kūrėjai bei atlikėjai, suprantate, kad kovai prieš vartotojus (anot paskelbtos informacijos – 9 iš 10 vartotojų – vagys, todėl tai praktiškai kova prieš visus Lietuvos Interneto vartotojus) atstovauja, ir labiausiai matomas yra už narkotikų prekybą sėdėjęs asmuo? Ne už suktinės laikymą asmeniniais tikslais, bet būtent už prekybą. Moralizuokite, kiek norite, tačiau kol bendradarbiausite su „megztuku“, šita kova atrodys labai hipokritiška, ir Interneto liaudis į tai nuolat baksnos pirštais.

Lietuviškas super piktadarys

Pirmojoje ComicCon Baltics konferencijoje buvo keletas „lietuviškų“ herojų: Kapitonas Lietuva (Captain America rip-off’as) ir Žemaitė (iš A. Tapino „Maro dienos“). Po to renginio organizatoriai prašė jiems pasiūlyti naujų lietuviškų superherojų. Mačiau, kad jau yra pasiūlymų, ir šiek tiek išplėtotų veikėjų. Aš pagalvojau, kad gal verta pradėti nuo kitos pusės – sukurti „blogiuką“. Gal po to jam bus ir herojus sugalvotas.

Kokie kriterijai? Nesinori tiesiog nukopijuoti jau kažkokį žinomą ir pritaikyt Lietuvai(pvz paimti Joker’į, ir pavadinti jį Juokdariu). Žinoma, panašumų tikrai su kažkuo bus. Bet geriau tegu būna panašus ne su vienu, bet su keliais. Nesinori imti kažkokių dabar aktualių žmonių, ir iš jų daryti veikėjų(ne, Karbauskis nebus personažu). Neverta knaisiotis po mitologiją ar istoriją, kažką su „protėvių dvasiom“ sieti – tokių pasiūlymų ir taip mačiau (tik jie labiau herojams buvo taikyti). Ir dar nesinori imti kažkokios globalios grėsmės, ar problemos ir ją suasmeninti (piktas kaimynas Vasia, arba panelė Depresūcha čia netinka). Ar turi turėti personažas super galių? Žinoma! Bet kaip čia nepaimt per prastų, arba per daug nuvalkiotų… Taigi, bandau…

Vardas

Kadangi personažas nėra nei išskirtinės išvaizdos, nei ypatingos kilmės, tačiau yra didelis cinikas, jis nutarė pasivadinti „paprastu žmogumi“. Labiausiai dėl to, kad kai nuveikia kažką tikrai didelio, visur rašytų „matot, ką paprastas žmogus padarė?“ Žinant, kaip Lietuvoje mėgiama skųstis, kad „paprastas žmogus nieko negali“, tai skambėtų beveik padrąsinančiai, jei tai būtų geri darbai. Tirkasis jo vardas yra Airidas Šataras.

Kilmė

„Paprastas žmogus“ gimė besibaigiant sovietmečiui, užaugo Šiauliuose. Augant jį supo požiūris „nesisuksi – negyvensi“, o vyresni dar atsiminė, kad jei dirbi, pavyzdžiui, gamykloje, tai iš ten reikia nešt produkciją namo. Paauglystėje, stovėdamas turguje, su tėvais pardavinėdamas drabužius, pastebėjo, kad jei jis pasako, kad „čia tikrai originalus Adidas“, žmonės tuo nedvejoja, net jei ant etiketės užrašyta „adidanas“. Tėvai į tai nekreipė dėmesio, nes patys prekiavo, ir kitų reikalų turėjo. Šeima nebuvo kažkokia bloga, bet ir ne pavyzdinga. O jaunasis verslininkas pradėjo gilintis į savo galias, su jomis eksperimentuoti. Mokykloje jis buvo tarp tų, kurie turi kiek daugiau pinigų, nei „žemiausias luomas“, tačiau nebuvo ir prie „elito“. Panaudojęs savo galias, jis sugebėjo įtikinti „elitinius“ klasiokus, kad yra jų lygio. Supratęs, kokią turi galią, įvertino, kad jei tai išaiškės, gali kilti problemų, todėl stengėsi galiomis naudotis taip, kad pasiektų savo tikslų, bet ne per daug akivaizdžiai. Galiausiai, jau baigdamas studijas, išmoko taip manipuliuoti žmonėmis, kad jie patys nesuprasdavo net po fakto, kad jais buvo manipuliuojama. O kadangi „nesisuksi – negyvensi“ liko įskiepytas visam gyvenimui, tai pradėjo suktis…

Tikslai

Kadangi jis yra „paprastas žmogus“, jo ir tikslai paprasti – gyventi kuo geriau, turėti pinigų, daiktų bei pavaldinių, bet jam visiškai nesvarbi kitų žmonių gerovė. Jis pasinaudos kitais žmonėmis, paliks juos be nieko, ir jie net neprisimins, kodėl jiems dabar taip blogai.

Galios

„Paprastas žmogus“ gali priversti kitą asmenį matyti ir girdėti tai, ką jis tuo metu nori. Aukai gali atrodyti, kad jam artimas žmogus prašo pagalbos, o iš tiesų tai „paprastas žmogus“. Tuo pat metu jis yra šalto proto, viską idealiai apskaičiuojantis ir planuojantis bent 3 žingsnius į priekį.

Pasiekimai

Šiuo metu „paprastas žmogus“ gyvena sostinėje, prestižiniame rajone. Turi prabangų namą, kuris pagal įstatymus neturėtų ten toks būti. Taip pat turi keletą verslų: statybos bendrovę, kuri dažnai laimi valstybinius užsakymus, maitinimo įstaigų tinklą ir programavimo įmonę.

Ideali partija: idėjos

Prieš beveik metus paskelbiau, kokia, mano manymu, turėtų būti partija XXI-ajame amžiuje. Tą kartą rašiau apie struktūrą, nesiveldamas į ideologijas, nes manau, kad tokią(ar panašią) struktūrą gali prisitaikyti bet kuri politinė jėga, norinti veikti efektyviai šiais laikais. Beveik metus gryninau mintis, o kokios gi galėtų būti idėjos partijos, už kurią aš norėčiau balsuoti, ir kuriai nebūtų gėda netgi priklausyti. Kas gavosi, tas. Galbūt, jei atsirastų pakankamai bendraminčių, tai taptų realia politine jėga, neliktų tik svajonėmis. Kodinis partijos pavadinimas (reikia, kad kažkaip vadint rašinio eigoj) – „technodemokratų partija“.

Vertybės ir idėjos

(sąrašas pateiktas atsitiktine tvarka)

Partija pasisako už mokslo bei technologijų naudojimą visuose įmanomuose valstybės sektoriuose, taip pat specialistų bei dirbtinio intelekto įtaką ir naudą valstybės valdyme.

Nors partija yra itin moderni ir novatoriška, bet progresas dėl progreso, be pamatuotos naudos nėra tikslas. Tikslas yra valstybės resursų (tiek žmogiškųjų, tiek ne) optimizavimas.

Mokslą ir kultūrą iškėlus į valstybės prioritetus, daug dabar egzistuojančių visuomenės problemų galima būtų eliminuoti savaime.

Visiškai keisti santvarką valstybėje neverta, tačiau optimizuoti tai, kas dabar yra negerai – įmanoma ir būtina.

Didelė biurokratija – pažangos ir visuomenės gerovės stabdis.

Atstovauti žmones turi tie, kurie yra tam pasirengę ir paruošti. Bet kuri virėja valdyti valstybės negali.

Skaidrumas valstybiniame sektoriuje – privalomas. Skaidrumas privačiame sektoriuje – rekomenduotinas.

Valstybė turi kuo mažiau kištis į asmens gyvenimą ir trukdyti jam pasirūpinti savimi bei artimaisiais.

Įstatymai ir kiti svarbūs sprendimai turi būti priimami atsižvelgiant į mokslinius tyrimus, faktus ir statistiką. Viską apibendrinus ir padarius objektyvias išvadas. Sprendimai, paremti emocijomis, ir populizmu – nepriimtini.

Dirbtinis intelektas gali būti pagalbininkas kuriant įstatymus bei analizuojant situaciją valstybėje.

Užsienio politikoje dialogas su valstybėmis galimas tada, kai dialogo nori abi pusės. Kai viena pusė tiesiog reikalauja, neatsižvelgdama į kitą – nieko nebus.

Lietuva – tarptautinių organizacijų narė, tačiau vis tiek yra atskira valstybė.

Energija – iš atsinaujinančių šaltinių.

Žmogus vertinamas ne pagal tai, kuo jis gimė, bet pagal savo veiksmus ir darbus.

Korupcija – ne tik valdžios, bet ir visuomenės problema, kurią reikia spręsti kompleksiškai ir griežtai.

Žodžio laisvė turi būti saugoma, tačiau šmeižtas, melas, smurto skatinimas – ne žodžio laisvė.

Žmonės, gyvenantys provincijoje, turi turėti tokias pat galimybes, kaip ir gyvenantys didžiuosiuose miestuose.

Vidinės taisyklės

Partijos nariais negali būti asmenys, nepritariantys bent 80% aukščiau išsakytų idėjų. Todėl turi vykti atranka. Svarbu ne narių kiekybė, bet kokybė.

Partijos nariai turi arba neturėti jokių neaiškių sandėrių, arba galėti juos paaiškinti viešai, neprarandant visuomenės pasitikėjimo.

Nepotizmas – nepriimtinas. Giminės ir draugai yra lygūs su kitais kandidatais į įvairius postus.

Nario, įtariamo korupcija, narystė automatiškai suspenduojama, kol vyksta tyrimas. Įrodžius kaltę, narys iškart šalinamas iš partijos. Įrodžius nekaltumą – narystė tęsiama.

Pagrindiniai partijos finansai yra iš narių mokesčio bei rėmėjų, kol tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams.

Partijos valdymo mechanizmas aprašytas anksčiau ir yra svarbus egzistavimo požymis. Pakeitus valdymo mechanizmą, partija nustoja egzistuoti ir privalo būti išregistruota.

Partijai pasiekus įstatuose apibrėžtus konkrečius tikslus, ji nustoja egzistavusi ir privalo būti išregistruota.

Kandidatuoti į Seimą gali tik asmenys, turintys ne žemesnį, nei magistro išsilavinimą, arba jam prilygstančią patirtį.

Prieš rinkimus kiekvienas kandidatas privalo žinoti partijos programą. Jei reikia, galima naudoti ryšio priemones, „suflerius“, bet žurnalistams paklausus, atsakyti privaloma.

Su žiniasklaida reikia bendrauti ir nesislapstyti, net jei ji užduoda nepatogius ir provokuojančius klausimus.

 

Kol kas tiek. Daugiau gal ką nors prirašysiu vėliau.

Kaip žmonės nesuvokia dalykų

Kažkaip retokai beparašau čia, bet reikia bent kartą per metus papildyti.

Aš, galbūt, būsiu captain obvious, bet vis dažniau pastebiu, kad žmonės labai klaidingai suvokia keletą svarbių dalykų, ko pasekoje atsiranda visokių kvailų tvirtinimų.

Laikas.

Žmonėms sunku suvokti, kaip iš tiesų laikas eina. Ypač kalbant apie milijonus metų. Jiems atrodo, kad žmogus tai jau čia ilgai viešpatauja. Realybė yra ta, kad dinozaurai gyveno žemėje daug kartų ilgiau, nei mes išvis egzistuojam. Tik kad jie nenaikino planetos. Ir gal kai kam atrodo, kad visi dinozaurai gyveno vienu metu, kai iš tiesų buvo tokių, kurių egzistavimą skyrė milijonai metų. Nebuvo taip, kad vat gyveno dinozaurai, meteoritas BUM!, viskas išnyko, ir iškart žmonės atsirado. Paskui visokie evoliucijos priešininkai argumentuoja, kad vat naujų rūšių neatsiranda, tai kokia dar nafig evoliucija. Jie nesuvokia, kad tos rūšys atsiranda, tik mes to nepajėgūs įvertinti, kadangi per trumpai viską stebim. Visai nauja gyvūnų rūšis neatsiras per 50-100 metų. Tam reikia žymiai daugiau laiko…

Erdvė

Čia, iš tiesų galima kaltinti ir mokslinę literatūrą. Tiksliau mokslo populiarinimo. Ten mūsų sistemos planetos vaizduojamos beveik viena šalia kitos, kai iš tiesų jas skiria žmogui neįsivaizduojami atstumai. Pavyzdžiui mėnulis iš žemės žiūrint atrodo visai šalia, nors iš tiesų jis taip toli, kad į tarpą tarp jo ir Žemės galima sutalpinti visas planetas. O kai kurios iš jų keliasdešimt kartų didesnės už Žemę. Dėl tokių nesusipratimų ir plokščios žemės teorijos randa daugiau palaikytojų. Nes juk jei žemė apvali, tai kodėl nesimato išlinkimo? Iš tiesų tai žmogus Žemėje toks mažas, kaip mikrobas ant didelio pripūsto baliono. Netgi mažesnis. Ir kai esi toks mažas, viskas aplinkui atrodo lygu.

Kitų žmonių darbas

Šitą ypač pastebėjau dabar kai valstiečiai pradėjo klibint LRT. Ir pilna aiškinančių, kad žurnalistai gauna kelis šimtus eurų už 10 minučių paplepėjimą. Ir nesuvokia, kad tam, jog pašnekėtum 10 minučių, reikia tam ruoštis gal net daugiau nei 8 valandas, kurias paprastas darbo žmogus praleidžia gamykloj prie staklių. To, tiesą sakant, dažnai net kiti, panašų darbą dirbantys, nesupranta. Dainininkų darbas kažkam atrodo lengvas, už ką jiems tiek mokėt – prie butelio ir geriau gi padainuoja. Bet tik tol, kol nesusiduri su muzikantais, ir nepamatai, kiek jie dirba, kad tą vieną dainą atliktų. Kažkaip dar IT specialistams pasisekė. Irgi, atrodo, visą dieną prie kompiuterio tik sėdėt. Tik kai „darbo žmogus“ nesupranta, kaip tie kompiuteriai veikia, tai atrodo kad kažkokia magija tie ITšnikai užsiima.

Ideali partija. Struktūra

Pasaulis eina iš proto. Tuo pastaruoju metu įsitikinom net keletą kartų. Nuo Brexit, Trumpo, iki valstiečių pas mus. Žmonės vis nusivilia tradicinėm partijom. Ne tokiom tradicinėm, tiesą sakant, irgi. Nes tos „nesisteminės“ tik kalba, kad yra kitokios. Iš tiesų viską daro taip pat. Ir jau kurį laiką kirba mintys apie iš tiesų naujos kartos politinį judėjimą…

Pirmiausia, kuo tokia partija skirtųsi nuo kitų, tai savo struktūra. Tai būtų panašu į startuolį – viskas orientuota į efektyvumą.

Veiklai vykdyti turi būti nedidelės (kai veiklą vykdyti yra efektyvu) komandos, veikiančios daugmaž nepriklausomai, tačiau sekančios partijos ideologiją (apie tai – vėliau). Komandos, pageidautina, turėtų matytis gyvai, tačiau veiklai koordinuoti galima puikiai naudoti įvairius programinius įrankius. Dėl įrankių naudojimo visi veiksmai bent jau partijos viduje turėtų būti atviri, kad vyktų savikontrolė. Juk gali gi kas nors sugalvoti kažką, kas prieštaraus partijos ideologijai. O kadangi duomenys atviri, tokiems nesusipratimams užkirsti kelią galima dar ankstyvoje stadijoje.

Kitas svarbus dalykas – nariai. Partija neturėtų būti tokia, kuri siekia turėti kuo daugiau narių. Žinoma, reikia minimumo, kad partiją įkurt, bet geriau užsitikrinti kokybę, o ne kiekybę. Todėl turėtų būti pakankamai griežtas atrankos procesas – beveik kaip į darbą. Reikia įsitikinti, kad žmogaus pažiūros bei veikla nesiskirs su partijos deklaruojamomis vertybėmis ir tikslais.

Kadangi darbas vyktų mažomis grupėmis, pakankamai nepriklausomai, bausti prasižengusius narius taip pat būtų įmanoma pakankamai efektyviai. Bausmės gali būti tiek piniginės, tiek šalinimas iš partijos. O šalinti reiktų už, rodos, pakankamai nedidelius dalykus, į kuriuos tradicinės partijos net dėmesio nelabai kreipia, tačiau kurie kenkia reputacijai: korupcija, įvairūs neaiškūs susitarimai, nusižengimai įstatymams… Aišku, jei partija savo ideologijoje pažymėjo, kad šitie dalykai jai yra priimtini, tada jau kitas reikalas.

Kas tikrai svarbu – turi būti kuriama reputacija partijos, kuri atsako už savo žodžius, ir niekas nėra saugus. Net partijos vadai, pagauti (ar net įtariami) nusižengiant, arba patys pasišalina iš partijos, arba juos kiti išmeta itin greitai. Na, jei įtarimai nepagrįsti, galima tik sustabdyti narystę, kol neišaiškės tiesa.

Kiekvienos partijos tikslas – parlamentas. Bet iki rinkimų reikia „užsiauginti“ reputaciją. Manau, galima laikytis principo, kad pradėti reikia nuo mažų dalykų, o tada plėstis. Pavyzdžiui, imti kažkokias nedideles provincijos bendruomenes, ten nuveikti svarbių dalykų, užsirekomenduoti. Tada savivaldybių rinkimai. Jei pirmas etapas įvykdytas sėkmingai, turėtų pasisekt. Ir vėl – padaryti gerų dalykų savivaldybėje, kad atsirastų balsuojančių parlamento rinkimuose. Įvykdžius ir šį etapą sėkmingai, kažkiek vietų Seime gaut įmanoma.

Kandidatai į parlamentą turi būti atrenkami dar griežčiau, nei į partiją. Turi būti išsilavinimo, reputacijos, praeities švarumo cenzai. Ir kiekvienas kandidatas privalo žinoti savo partijos programą. Jei sunku – tegu pasitelkia technologijas, turi suflerį, bet situacijų, kai žurnalistai paklausia kažko iš programos, ir kandidatai nežino, turi būti kuo mažiau. Kiekvienas kandidatas turi suprasti, kad pirmiausiai jis atstovauja visuomenės interesus, suderintus su partijos programa.

Kai jau partijos nariai patenka į parlamentą, darbas nesbaigia. Pagrindinis tikslas – įgyvendinti rinkiminės programos nuostatas. Žinoma, negavus absoliučios daugumos, teiktų daryti koalicijas, eiti į kompromisus, bet kažką pagal programą įgyvendinti tikrai bus įmanoma.

Ir paskutinis punktas, kuris tokią partiją padarytų dar patrauklesnę visuomenės, nusivylusios partijomis, akyse. Susinaikinimo mechanizmas. Įkūrus partiją, nustatoma, kada partija nustoja vykdyti veiklą. Tai gali būti atitinkamas kadencijų skaičius parlamente, arba kai įgyvendinami kažkurie konkretūs partijos viešai paskelbti tikslai, ar kažkuri jų dalis.

Maždaug tokią įsivaizduoju partiją, kuri keltų man pasitikėjimą.

Puslapiai:1234567...36