Blog de la Kroitus

Apie komiksus, ir dar ką nors

Kaip gauti darbo praktikos IT srityje

Susidūriau čia su tokia situacija: žmogus, baigęs programavimą, po to 10 metų programuotoju nedirbęs, ieško darbo pagal specialybę. Savaime aišku, jo niekas nepriima, nes praktikos trūksta. Ir tada prasideda „kaip gauti praktikos, jei niekas dirbt nepriima?“. Net girdėjau atvejį, kai asmuo 2 metus ieškojo programuotojo darbo. Nerado. Įsidarbino kažkur kitur.

Yra gal sričių, kur tai problema. Yra sričių, kur ir diplomas svarbiau, nei praktika. IT – ne iš tų sričių.

Tada prisiminiau kažkada gerbiamo visatos valdovo Rokiškio Rabinovičiaus įrašą apie darbo praktiką. Aš pateiksiu receptą, kaip tos praktikos prisirinkti, iš savo srities – konkrečiai programavimo.

Žinoma, pirmas dalykas – reikia turėti kažkiek laisvo laiko. Taigi, jei esi bedarbis, to laiko tikrai yra(nebent tą laiką išnaudoji „pasisėdėjimams su draugais prie alaus“ ir nuolatinėms pagirioms). Moksleiviams ar studentams – kažkiek sunkiau, bet irgi galima rast.

Toliau – reikia suprasti, kokiomis technologijomis, kokia kalba norisi praktikuotis. Galiu pasakyti, kad web ir mobilios technologijos dabar labai ant bangos. „Desktop“ aplikacijos vis labiau praranda reikšmę, kadangi viskas keliasi „į debesis“, o be to – nuolat populiarėja alternatyvios operacinės sistemos(tas pats Linux, jau nekalbant apie MacOS). Taigi kuriant desktop programą, gali tekti daryti taip, kad programa veiktų keletoje sistemų. Su web – truputį paprasčiau. Backend’ui nerūpi operacinė sistema, su kuria dirba vartotojas. Frontend’ui įtakos turi nebent naršyklė.

Pasirinkus technologiją, galima rinktis kalbą. Iš tiesų tai nėra taip reikšminga – žinant pagrindus, pereit prie kitų kalbų nėra sudėtinga. Aišku, kiekviena iš jų turi savo pliusų ir minusų. Žemesnio lygio kalbos (C, C++, Pascal) optimaliau išnaudoja kompiuterio resursus. Itin aukšto lygio kalbos (JAVA, Ruby, Python, PHP, C#) lengviau perprantamos, tačiau joms reikia įdiegto interpretatoriaus, kas neretai reiškia saugumo skyles bei resursų panaudojimo neoptimalumą. Vis tik šiuo metu daugiau darbo pasiūlymų yra pastarosioms kalboms (na, dar C/C++).

Galima rinktis žemesnio lygio kalbą, programuoti kokius paprastus žaidimus (jie dabar „ant bangos“). Ir, tiesą sakant, jei yra minčių, tai ir reiktų daryti.

Kitas kelias – iškart apsiimti dirbti su web technologijomis(šiaip ar taip, vistiek teks su jomis susidurti – visokie API, ir panašūs dalykai). Galima lokaliai pasikurti serverį, ir ten kažką programuoti jau iškart kuriant rimtesnes sistemas, bet jei neturi planų tokią sistemą paleist į pasaulį, nelabai galėsi kam įrodyt, kad turi rimtos praktikos. Tokiu atveju bent jau kodą reikia laikyti kokiam github ar bitbucket. Bet galima pradėt ir nuo to, kad kur nors nemokamam (jei neturi pinigų) hostinge pasidaryti savo asmeninį puslapį, kad ir pasinaudojus kokia TVS (turinio vladymo sistema). Svarbu, kad jis būtų ne tiesiog paprastas šablonas uždėtas, bet figūruotų kažkokia informacija, kažkokie patobulinimai (puiki pažintis su HTML, CSS, JavaScript). Realiai to reikia savęs pristatymui, bet kažką pačiam pridarant, tai jau yra praktika. Sekantis žingsnis – pažįstami, kuriems reikia kažkokio paprasto puslapio. Manau, kiekvienas IT srities žmogus turi pažįstamų, sakančių „tu programuotojas – padaryk man <kažką>“. Tai vat tokiems galima net ir nemokamai kažką padaryti – nebent jis turėtų iš savo kišenės sumokėti už hostingą, domeną (jei jam to reikia), ar dar ką tokio. Ir vat šituos dalykus jau galima priskirti praktikai. O jei padarysi neblogai, kažkas tave rekomenduos pažįstamiems, ir taip toliau… Žinoma, jei nepatinka php (kas visai tikėtina, bet ji pagrindinė palaikoma kalba daugelyje hostingų), visada galima mokytis kitų kalbų. Problema ta, kad paprastuose hostinguose paleist python, ar ruby aplikaciją yra problematiška. Bet jei skelbsi savo kodą, įrodysi, kad moki ir daugiau.

Per keletą mėnesių gali visai nemažai tos praktikos prisirinkti. Svarbiausia – to laikotarpio, kai tu taip mokaisi, savo CV neįrašyti kaip bedarbystės. Nes juk tu nesi bedarbis, jei darai sau, ar kažkam kitam. Šiuo atveju tu laisvai samdomas darbuotojas (populiariai žinomas kaip freelancer’is), taip ir reiktų įrašyti.

Didžiausias šito būdo trūkumas – motyvacijos stoka. Bet jei tau nėra motyvacijos išmokti programuoti, tai gal neverta ir programuoti?

Kas tie Keršytojai?

Attention! Spoilers ahead! (Na, greičiausiai tai nelabai)

Kadangi artėja antrasis „Avengers“ filmas, pagalvojau, kad vertėtų kažkiek supažindinti su veikėjais, kurie bus matomi filme. Tik su tom versijom, kurios gyvena komiksuose.

Keršytojai (Avengers).

Galingiausi pasaulio herojai. Skirtingai nei filme, ši komanda nebuvo suformuota S.H.I.E.L.D. pastangomis – patys beveik netyčia susirinko. Iš tos sudėties, kuri buvo pirmajame filme, buvo tik Geležinis žmogus(Iron Man), Toras(Thor) ir Halkas(Hulk). Likę nariai buvo Žmogus-skruzdė(Ant-man) ir Vapsva(Wasp). Pastaroji, beje, ir sugalvojo komandai pavadinimą. Greitai iš komandos pasišalino Halkas, nes suvokė, kad yra nekontroliuojamas, ir kelia pavojų kitiems. Bet greitai tie patys Keršytojai atrado užšalusį Kapitoną Ameriką(Captain America), ir jis prisijungė.

Iš tiesų, Keršytojų komanda nuolat plėtėsi, nariai keitėsi, skilo į keletą mažesnių komandų… Tačiau visada išliko galingiausių Žemės herojų sambūriu. O štai kiekvienas iš filme esančių narių, turi savo istoriją komandoje.

Geležinis žmogus(Iron Man)

Vienas protingiausių žmonių Žemėje, milijardierius, filantropas, futiristas, bei arogantiškas, savimyla alkoholikas. Nors pagrindinis Keršytojų lyderis būna Kapitonas Amerika, Geležinis Žmogus yra mažiausiai antras pagal svarbą. Neretai ir pagrindinis. Jis buvo iš tų, kurie suformavo komandą, padėję Torui nugalėti Lokį.

Kapitonas Amerika(Captain America)

Filme jį užšalusį lede atranda S.H.I.E.L.D. Komiksuose gi – tie patys keršytojai. Savaime aišku, jis prie jų prisijungia, o vėliau, kai visi įkūrėjai pasitraukia, tampa lyderiu.

Toras(Thor)

Komiksuose šis griaustinio dievas turi alter ego – daktaras Donaldas Bleikas(Dr. Donald Blake – šis vardas, beje, buvo paminėtas pirmame filme apie Torą). Iš pradžių jis nežino, kad yra Toras, bet pirmą kartą palietęs Mjolnirą(savo kūjį), pasikeičia. Pasirodo, jo tėvas Odinas už bausmę buvo nusiuntęs jį į žemę. Tik, skirtingai, nei filme, atėmė ne tik galias, bet ir atmintį.

Halkas(Hulk)

Kai daktaras Briusas Baneris tapo Halku, iš pradžių jo galios pasireikšdavo ne supykus, bet tiesiog naktį. Pyktis, kaip Halko priežastis, atsirado vėliau. Kai tik susikūrė Keršytojai, jis greit paliko komandą, nes suvokė, kad kelia grėsmę visiems, nes savęs nekontroliuoja. Ilgą laiką komandos vienas tikslų buvo – susigrąžinti Halką.

Sakalo akis(Hawkeye)

Šis veikėjas iš pradžių buvo neigiamas. Jis dirbo cirke, bet norėjo daugiau. Juodosios našlės padedamas, jis buvo infiltruotas į Keršytojus, bet planas nepavyko, o Sakalo akis tapo tikru keršytoju.

Juodoji našlė(Black widow)

Ši veikėja pradžioje buvo sovietų šnipė. Tikrasis vardas – Natalija Romanova(filme – Nataša Romanof). Ji bandė sunaikinti Keršytojus. Nepavyko. Po kurio laiko ji išdavė savo šalį, ir tapo JAV agente.

(Kol kas)ne Keršytojai

Kiek parodyta treilerių, filme bus keletas naujų veikėjų, kurie turėtų prisijungti prie Keršytojų, bet pradžioje jie bus kitoje barikadų pusėje.

Gyvsidabris(Quicksilver – Pietro Maximoff) ir Raudonoji ragana(Scarlet Witch – Wanda Maximoff)

Komiksuose šie du veikėjai yra dvyniai, mutantai, Magneto vaikai. Žinant, kad X-Men teisės priklauso FOX, keista, kad nesigirdėjo jokių kalbų ir derybų, kaip kad buvo su Žmogumi-voru. Juo labiau – paskutiniame X-Men serijos filme (Days of future past) šie veikėjai pasirodė. Tiesa, ne kaip dvyniai. Gali būti, kad naujajame filme jų kilmės istorija bus kitokia.

Vizija(Vision)

Šis personažas yra Ultrono sukurtas androidas, turėjęs pagelbėti sunaikinti Keršytojus. Bet galiausiai jis perbėga į priešininkų stovyklą. Komiksuose taip nutinka, nes sugedusį robotą sutaiso tie patys Keršytojai, asmenybę suteikdami panaudodami vieno iš buvusių narių smegenų bangas. Neaišku, kaip nutiks filme. Kas įdomu, tai kad treileriuose šio veikėjo nematome. Jis figūruoja tik nuotraukose, plakatuose.

Ultronas

Šio filmo pagrindinis blogis. Super protingas robotas, logiškai išmąstęs, kad vienintelis normalus būdas egzistuoti – sunaikinus žmoniją. Tai pasiekti jam trukdo Keršytojai. Skirtingai nei filme, komiksuose Ultroną sukurė ne Tonis Starkas, bet Henkas Pymas(Hank Pym – Ant-man), ir Ultrono protas paremtas jo smegenų bangomis. Komiksuose Ultronas yra viena didžiausių grėsmių Keršytojams. Ir nors jie visada jį nugali, robotas randa būdų, kaip vėl save atstatyti, atnaujinti, patobulinti.

Šiam kartuo tiek. Norėjau plačiau, įdomiau, bet gavosi kaip gavosi…

Kariuomenė, karas, ir kiti dalykai

Aš kaip visada – pavėluotai.

Buvo gi nutarta grąžinti šauktinių kariuomenę. Vieni džiaugiasi tokiu sprendimu, kiti – nelabai. Aš pats, prisipažinsiu, netarnavau kariuomenėje. Priežasčių vengti buvo įvairių: problemos dėl darbo(nors pagal įstatymus darbdavys ir privalo išlaikyti vietą, bet metus nesusiduriant su sritimi, žinios išblėsta), sveikatos sugadinimo baimė(pažįstami skundėsi, kad po tarnybos jiems pašlijo skrandis, kojos, o kai kam ir nervai), ir, žinoma, „diedovščinos“ baimė(tik nereikia pasakoti, kad Lietuvoje jos nėra – vienas draugas pats džiaugėsi, kaip iš „lochų“ daiktus „atkirsdavo“). Dabar, jei būčiau šaukiamo amžiaus, ko gero, galvočiau kitaip.

Tačiau iš tiesų nemanau, kad šauktiniai yra labai gerai. Tokios armijos šalininkai kažkodėl įsivaizduoja, kad visi jaunuoliai besąlygiškai myli Lietuvą. Mūsų valstybės mentaliteto negalima lyginti su kokio Izraelio, kur visi iš tiesų myli savo šalį. Pas mus dauguma jaunuolių iš tiesų nemėgsta valstybės, nes tikisi, kad ji turi viską jiems atiduot, o jie atgal – nieko. Tokius žmones per prievartą verčiant mylėti tėvynę, jie tik dar labiau jos nekęs. Ir kai ateis reali grėsmė, tokie bus tarp pirmųjų perėjusių į priešo pusę.

Aš, žinoma, suprantu, kodėl šauktiniai grąžinami – per mažos pas mus karinės pajėgos. Bet galbūt jei normali biudžeto dalis būtų skiriama gynybai, net ir eiliniams būtų mokamos patrauklios algos, ir atsirastų daugiau norinčių. Taip pat manau, kad minimalus karinis parengimas turėtų būti jau mokyklose. Žinoma, nereiktų pamiršti ir nuolatinio meilės tėvynei diegimo.

O kodėl reikia mums tos kariuomenės? Vatnikai mėgsta aiškinti du dalykus: „niekas mūsų nepuls“, ir „jei Rusija mus puls, tai per pusvalandį užims“. Abiejų teiginių pagrindas – „mes maži, todėl nereikšmingi, silpni, ir niekam neįdomūs“. Iš tiesų šitos nesąmonės mane jau gerai užkniso…

Pirmiausia – ar tikrai jau mes tokie maži? Ar teritorijos dydis šiais laikais iš tiesų yra toks reikšmingas? Čia gal tik Rusija mėgsta aiškinti, kad valstybės dydis – svarbu. Ar Šveicarija – didelė valstybė? Už Lietuva mažesnė netgi, bet ar kas nors dėl jos dydžio turi priekaištų? Toli gražu ne. Arba Danija(na gerai – turi ji Grenlandiją, bet kad ta sala net ES nepriklauso) Tai vat – ten beveik laimingiausi žmonės gyvena. Ir išvis – Vatikanas. Nykštukinė valstybė, bet kontroliuoja TOKIĄ organizaciją, kad bet kuriai valstybei gigantei slėptis į krūmus. O mes už minėtas valstybes tikrai didesni. Taip kad argumentus, kad mes „maži“ galima sukišti juos teigiantiems labai giliai į užpakalį.

Dėl „nereikšmingi“. Kas atsimena LDK? Taip – didžioji gyventojų dauguma buvo slavai, bet jei pažiūrėti į žemėlapį, kaip keitėsi teritorija, tai viskas prasidėjo nuo lietuvių genčių čia, pas mus. Taip pat, jei būtume nereikšmingi, ar būtų mūsų išstojimas iš TSRS sukėlęs tai, kas nutiko? Aišku, TSRS buvo ir šiaip ant griuvimo ribos, bet Lietuva tapo katalizatoriumi, kai viskas pradėjo griūti taip, kad nebepaslėpsi. Ir dabar, šiaip, pagal ekonomikos augimą nemažai didžiųjų ES valstybių nuo mūsų atsilieka. Žinoma, mums iki jų dar augt ir augt, bet kalbu apie patį procesą.

Koloradai, aiškindami, kad „niekas mūsų nepuls“ omeny turi Rusiją (jų retorikoj JAV jau mus užpuolė, okupavo, ir dabar vykdo atvirą genocidą). Jie argumentuoja tuo, kad Lietuva Rusijai nė velnio nereikalinga (nes juk maža ir nereikšminga). O ar Pietų Osetija, Krymas, Rytų Ukraina – reikalingos teritorijos? Mes gi dar ir trukdis į Kaliningradą nuvažiuot. Iš tiesų pas mus čia tik paskutiniais metais garsiai kalbama, kad Rusija gali norėti mūsų žemių. Iš tiesų rusiškuose forumuose jau prieš 7-8 metus skaičiau, kaip visos šios žemės istoriškai visada priklausė Rusijai, okupacijos nebuvo ir t.t. Dar net prieš Gruzijos konfliktą tokius dalykus teko skaityt. Ir, tiesą sakant, po Gruzijos buvo labai aišku, kad sekantis taikinys bus Ukraina. Tiesiog niekas nenorėjo to pastebėti. Vatnikai jau tada kalbėjo apie „savo žemes“, ir kaip reikia bausti „chocholus“. Taip pat kaip ir apie „pribaltiką“. Man toks klausimas iškilo – jei tau kažkas nerūpi, ar tu jam nuolat tai primeni, ar tiesiog ignoruoji tą žmogų? Jei neignoruoji, tai kažin, ar taip jau ir nerūpi.

Kitas teiginys, beveik prieštaraujantis prieš tai pateiktam, tai kad jei Rusija mus puls – per pusvalandį užims. Argumentai vėlgi – mes maži, neturim armijos, ir niekas mums nesiruošia padėti. Mus galbūt greitai užimtų keliais atvejais. 1. Jei iškart pasiduotumėm be jokių pastangų. Bet dėka kai kurių politikų, pasaulis žino, kad Lietuva nenori vėl tapti Rusijos dalimi, todėl „taikus“ būdas nepraeis. 2. Jei tiesiog nušluotų visą valstybę nuo žemės paviršiaus, užmėtydami atominėm bombom. Bet tokiu atveju tai būtų atviras NATO valstybės puolimas. NATO galvos suvokia, kad jei jie „dėl šventos ramybės“ atiduos net ir mažas savo nares agresoriui, tai reikštų aljanso pabaigą. Taip pat, jei būtų nušluota visa valstybė, su visomis mažumomis, Rusija nebegalėtų prisidengti tuo, kad gelbėja savo tautiečius, kuriuos ką tik būtų išžudžiusi.

Lieka ne atviras puolimas, o padėties destabilizavimas, kaip tai daroma Ukrainoje. Nors Putinas ir gyrėsi, kad jo kariai per 2 dienas Kijevą užimtų, kažkodėl taip ir užstrigo ties ta pora sričių. Taigi, jei būtų bandomas toks pat scenarijus, bandant atskirti nuo Lietuvos Klaipėdą, Vilnių, Visaginą, dar ką nors, tai būtų ilga kova. Tam mums ir reikia kariuomenės – jei patys nesiginsim, niekas nepadės. Rusija turi didžiulę armiją, bet karus laimi ne visada. O ir laimi neretai su daugiau aukų, nei pralaimėję. Iš tiesų armijos dydis nėra toks svarbus. Svarbu KAIP kariaujama. Manau, retas kuris nežino apie lietuvių „Aitvarus“ – vienas kiečiausių dalinių NATO. Taip pat ar žinot apie Simo Häyhä? Žiemos karo metu jis vienas(!) iššaudė apie 800(!!) sovietų karių. Ne – armijos dydis dar ne viskas. Todėl jei pirmiausia valdžia nesuskys, mums užimti reiks daugiau, nei keleto dienų. O po tų dienų ir pagalbos galima sulaukti.

Kalbant apie padėties destabilizavimą. Tik aklas, arba idiotas nepastebi, kad vyksta informacinis karas. Ir, tiesą sakant, mes jį stipriai pralaimim. Vis daugiau piliečių jau tiki, kad už jį viską turi padaryti valstybė, kad SSRS buvo rojus, ir kad dabar Lietuvoj JAV ir ES vykdo genocidą, prievarta versdami emigruoti tautiečius, bei diegdami visokias gimstamumą mažinančias priemones (pvz. liepia homoseksualius asmenis toleruot). Jie įtikinami, kad Rusijoj net kaimo parduotuvės apsauginis uždirba daugiau nei Lietuvoj geras programuotojas, ir panašiai. Ar tai stebina? Rusija propagandai skiria didžiulius pinigus, kuria itin profesionaliai atrodančias pasakas. Aš pinigų nežinau, bet įtariu, kad vienai rusiškai propagandinei laidai pagaminti skiriamos didesnės lėšos, nei viso mūsų nacionalinio transliuotojo mėnesio biudžetas. Žinoma, kad tai atrodys labiau įtikinamai. Ir dar vatnikai sako „tai tegu daro tai paneigiančias laidas“. Jos daromos, tik ta auditorija tų laidų nemato, o jei netyčia pataiko, tai netiki – viskas atrodo pigiai ir nesąmoningai, palyginus su propagandine tv.

Kitas infokaro frontas – komentarai internete. Vienas nesenas pavyzdys: LRT facebook paskyroje dedama ne itin daug straipsnių, ir komentarų ten būna nedaug(iki 10). Bet jei tik atsiranda straipsnis, kabinantis Rusiją, Ukrainą, NATO, komentarų kiekis greitai perlipa 30. Dauguma jų rėkia daugmaž tą patį: „provokuojat karą tokiais straipsniais“, „baikit nesąmones rašyt – yra svarbesnių dalykų“. O jau ką kalbėt apie delfi, 15min, ar lrytas… Krūvos komentarų, aiškinančių visada tą patį jau n metų: Lietuvoj blogai, viskas brangsta (net jei ir pinga), Rusija – mūsų draugė ir klestinti valstybė, valdžia – vagys, prezidentė – buvusi KGB(dabar CŽV) agentė, norinti sukelti pasaulinį karą. Ir, žinoma, firminis „Lietuva niekam neįdomi ir nereikalinga“(apie tai jau minėjau).

Tiesą sakant, manau, kad visi šitie dalykai prisideda prie to, kad pas mus dar nėra taip gerai, kaip galėtų būti. Žmonės vis dar tikisi kad kažkas už juos spręs. Gavome laisvę galvoti, spręsti, veikti. Reikia tuo naudotis protingai. Bet žmonės vis dar tiki pasakomis apie rojų žemėje, kurį sukuria kažkas kitas. Ir tai kliudo pasiekti tikrą gerovę.

Tai ką gi daryti, kad eilinį kartą netaptume didžiosios kaimynės dalimi? Tiesą sakant – neturiu universalaus recepto. Žinoma, reikia ugdyti piliečių patriotiškumą savo valstybei, tačiau išmesti visokius nacionalizmus, kad visų tautų atstovai Lietuvoje jaustųsi savi. Kiekvienas pilietis turi žinoti, jog pasitikęs rusų tankus su gėlėm, savo artimuosius greičiausiai atiduosi savo vaikus jiems sušaudyti. Reikia mažinti rusiškos propagandos dalį žiniasklaidoje ir didinti kokybišką pilietiškumo skatinimą. Tada bent jau kažkiek sumažės tikimybė eilinį kartą išnykt iš žemėlapio.

Kodėl Lietuvoje nėra piratų partijos

Kai Lietuvoje bandė galvą kelt piratų partija, buvau praktiškai nuo užuomazgų. Mačiau, kaip viskas vyko, kur linko, ir kur nulinko. Ir padariau šiokias tokias asmenines išvadas.

Pradžioj buvo puslapis, forumas, kažkas vyko. Paskui bendravimas persikėlė į google el. pašto grupę, nes kažkas ją padarė. Nuo to karto vis būdavo bandymų atgaivint puslapį, perkelt bendravimą ten, bet niekada nieko nesigavo. Na, ir vis kartas nuo karto gyvi susitikimai vykdavo. Bebendraujant toj grupėj ir išryškėjo, kad iš tiesų partijos veiklą gal net nesąmoningai stabdo keli asmenys.

Pirmas, kuris užkliuvo bent jau man, tai buvo „linkomanas“. Iš šalies galėjo pasirodyti, kad žmogus stipriai arogantiškas, ir jam partija reikalinga tam, kad pakliuvęs į Seimą, gautų neliečiamybę, nes tuo metu grėsė jei ne grotos, tai bauda tikrai… Aišku, tikrovėj buvo kiek kitaip, bet pirmas įspūdis dažniausiai lieka ilgam.

Vėliau, kai jau galvojom, kad baigiam šitą reikalą, atsirado Originalas. Nelabai mandagus, arogantiškas, žiūrintis daugiausia savo interesų. Jis net neslėpė, kad jo tikslas, pasiekti, kad autorių teisių gynėjai neknistų jo verslo. Be to, kai visi grupėje jam pareiškė kritiką, prasidėjo psichavimai, kaltinimai autorinių teisių pažeidimais(tikras piratas) ir t.t.

Vėliau buvo vienas asmuo, užsakęs dar vieną domeną, rodantį, kad čia piratų partija(gal 3 jau buvo tuo metu), pabandęs pakurti forumą, ir perkelti bendravimą ten. Kai jo paklausė, ar ten legalu viskas, nes ta platforma mokama, jis atšovė, kad jei autoriai nepasirūpina tinkama apsauga, tai jau jų bėdos. Na, šitas tiek įtakos gal neturėjo, tiesiog prisiminiau.

Labiausiai bent jau mane atbaidęs asmuo buvo Ragelskis. Jis ten sukiojosi nuo pradžios, buvo vienas iniciatorių. Bet kai link pabaigos jis pradėjo ir grupėje, ir savo puslapyje rašyti komunizmą, Staliną ir Putiną garbinančius tekstus, tai pasidarė ne itin patogu. O kai dar kai kuriuos savo pareiškimus jis pristatydavo vos ne kaip „piratų poziciją“, tai nuo tokio asmens norėjosi atsiriboti kuo toliau.

Dar buvo Justas. Jis hardcore žaliasis, griežtai prieš dujas, naftą, automobilius, ir atominę energetiką, už atvirą kodą visur – reikia to, ar nereikia. Jis, bent jau man, atrodė mažiausiai pakenkęs, bet gal kai kam galėjo pasirodyti kitaip. Tie patys lozungai kažkaip nusibosta. Bet jis buvo vienas tų, kurie kažkie stūmė judėjimą į priekį. Akivaizdu, nepastūmė…

Nuolat atsirasdavo visokių „tai ko nieko nedarot?“ ir panašiai. Na, nedarėm. Žmonės dirbantys visi, laiko nėra tokiems dalykams. Ir dar kai atsidarius grupę matai kažkieno asmenines nuoskaudas virstančias globaliniu konfliktu, kažkieno bandymus judėjimą paverst komunistų partijos filialu, noras ten dalyvauti praeina. Taip buvo man, taip, tikiu, nutiko ir dar daliai asmenų. Nuėjom dirbti tai, kas iš tiesų duoda naudos. Ir gerai. Su kai kuriais garsiai rėkiančiais asmenimis būtume tik dar vienas „Frontas“.

Metai (su trupučiu) tėvystės: padrikos mintys

Kiek daugiau nei prieš metus šeimoje susilaukėm pirmagimio. Jau kalbėjau apie vardo pasirinkimą. Praėjo metai, ir jau šiek tiek galiu papasakot apie tėvystę, džiaugsmus, vargus, ir visa kita.

Tavo laukiamo vaiko gimimas – nuostabus dalykas. Kai tai nutiko, negalėjau sulaikyt džiaugsmo ašarų. Atrodytų, ko čia taip? Juk suvoki, kad nuo dabar rūpesčių tik daugės, gyvenimas jau nebebus kaip seniau, bet kažkodėl vistiek tas nuostabus jausmas perima viską.

Nuo pat pradžių kūdikį auginom neteisingai (anot visokių vyresnių „žinovų“): valgyti jis gaudavo tada, kada norėdavo, ant rankų buvo imamas po vieno ar dviejų „A!“, miegojo kartu su mumis, praktiškai nė minutės nebūdavo vienas. Tačiau jau nuo pirmųjų dienų mes pakankamai gerai išmiegam visą naktį, kažkokių dieglių beveik nebuvo, o tai, ką mes vadinam „irzlus vaikas“ kiti laikytų visai normaliu elgesiu.

Perskaitę knygą „Išmintinga meilė“ nutarėme, kad nebandysim vaiko auginti jį skaudindami, kažką versdami daryti, kaip kad daugelis pataria. Ir kol kas tikrai nesigailim šio sprendimo. Mums sakė, kad jei neversim, jis nedarys to ar ano. Nesąmonė – jis puikiausiai valgo, vaikšto, bendrauja (dar be konkrečių žodžių) ir, svarbiausia, daug ir beveik visiems šypsosi.

Iš tiesų nuostabus jausmas, kai grįžus namo po darbo, atidaręs duris išgirstu džiaugsmo šūksnį, o paskui ir pamatau iki ausų išsišiepusį vaiką, besidžiaugiantį MANO grįžimu. Nežinau kodėl taip, bet jis dar iki šiol džiaugiasi, kai aš namo pareinu, o pradėjo gal pusmečio – kai tik normaliau emocijas išreikšt išmoko.

Kas nors pasako, kad mūsų vaikas – hiperaktyvus, nes tiesiog daug juda. Tokiems pasakom, kad hiperaktyvumas – diagnozė, kurią turi nustatyti gydytojas, o mūsų vaikas kaip tik yra sveikai aktyvus vaikas. Taip – jis juda daug, tačiau jam to ir reikia. Kaip tik – mažai judantis vaikas yra blogai. Be to – kai nori, jis gali pabūt ir susikaupęs, galvot apie savo reikalus.

Buvo keletas straipsnių, ir šiaip pasisakymų, apie tai, kad vaikai viešumoje yra didelė problema, kad tėvai – kažkokie silpnapročiai, kad jų pasidaro. Ir neretu atveju taip kalba žmonės, patys turintys vaikų. Nežinau… Greičiausiai pasijausčiau nepatogiai, kai vaikas manęs paklaustų, kodėl aš jam esu tik kažkokia „skola visuomenei“ ir šiaip kančia, o ne kažkas daugiau.

Prieš kurį moterys facebook’e dalinosi vyro skundu, kaip iš tiesų yra sunku auginti vaikus, sėdėti namuose prie puodų. Jis tai patyrė, daugiau to nenorėtų. Aš galvojau, kad vyrai, galvojantys, jog moters darbas namuose prie puodų ir vaikų priežiūros, yra lengvas, nyksta. Klydau. Aišku, kadangi man pačiam niekada neatrodė, kad prižiūrėti namus, auginti vaikus yra kažkas bent iš toli lengvo, tai tikėjausi, kad tokių daugiau. Na, bet, panašu, atsiranda jau.

Visokie straipsniai, kur aiškinama, kaip reikia teisingai augint vaiką, dažniau tik sustiprina tikėjimą, kad tikrai viską darai blogai. Ten dažniausiai aiškinama, kad jei nedarysi taip ar anaip, tai garantuotai baigsis blogai. Ir daryt reikia TIK taip, kaip parašyta straipsnyje. Smagiausia, žinoma, kad dažnai po keleto metų kiti straipsniai jau rašo priešingus dalykus.

Puslapiai:1234567...33
SEO Powered by Platinum SEO from Techblissonline